Trečiadienį priešpiet Biržų autobusų stotyje stovėjo policijos ir greitosios medicininės pagalbos automobiliai.
Anot kitokios susisiekimo priemonės laukusio jaunuolio, į peroną atėjo įkaušęs apdaužytas vyras ir paprašė iškviesti greitąją pagalbą. Kadangi pranešimas buvo apie smurtą, tai atskubėjo ir policijos ekipažas.
Pasirodo, pagalbos šaukėsi šioms tarnyboms gerai pažįstamas vyras, Renatėliu šaukiamas. Jis ir jo draugė Auksutė dažnai matomi įvairiose viešose vietose.
Situacija banaliai įprasta – vyrą sumušė jo sugėrovai, pas juos atsidūrė jo telefonas ir kiti daiktai. Didelių sužeidimų medikai vyrui nenustatė, tad paleido sveikti savarankiškai. Rašyti pareiškimą policijai vyras atsisakė, bet sutiko, kad pareigūnai padėtų susigrąžinti prarastus daiktus.
Pasirodo, šalia visokeriopai garsaus ir vertingo „Baltosios vaistinės“ pastato yra ne mažiau įdomi „vaistinėlė“ – istoriniame name gyvenusių žmonių sandėliukai. Šis pastatas dabar yra virtęs nenusakomu šiukšlynu. Vienoje iš patalpų, pilnoje kažkokių skudurų, antklodžių, įvairaus plastiko ir kitokių šlamšto, jaukiai įsikūrusi alumi dalijosi dviejų vyrų ir moters kompanija. Pasirodo, šiame kolektyve iki skriaudos momento dalyvavo ir Renatėlis.
„O kur mes eisime, kur dėsimės?“ – tokiu argumentu trijulė pradžioje bandė atremti policininkų reikalavimą eiti savais keliais. Tačiau matydami, kad policija nenusileis, po kelių paraginimų nelabai noriai nepatenkinta kompanija iškeliavo.
Renatas atgavo savo daiktus, net telefonas buvo surastas. Juk ne kiekvienas tebeturi legendinį „Nokia“ mygtukinį telefoną, pagamintą maždaug pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje.
Paklaustas, kodėl kilo peštynės, vyras konfidencialiai paaiškino, kad šiek tiek pažįsta tuos vyrus, su vienu iš jų anksčiau yra buvęs nesutarimas. Esą pastarasis kuriam laikui buvo pakliuvęs į Panevėžio areštinę, ką tik iš ten sugrįžo ir tarp jų vykusi diskusija dėl praeities reikalų prasiveržė kiek aštresne forma.
