
Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius priėmiau labai sudėtingą iššūkį – kurti ir puoselėti žiniasklaidos priemonę, kuri siekė būti kitokia ir svajojo gerokai praplėsti anuometinės žurnalistikos Lietuvoje repertuarą.
Keliolika metų buvau intensyvių darbų sūkuryje. Liko dvejopas jausmas. Neturiu abejonės, kad misija buvo labai prasminga, ir galiu teigti, kad pavyko net kažkiek pakeisti visą Lietuvos žiniasklaidą. Kita vertus, būta daug nesėkmių, klaidų. Aiškiai supratau, kad žodžio laisvė susiduria tiek su išorės kliūtimis, tiek su vidaus demonais.
Esu matęs ne vieną save sudievinusį žurnalistą, kuris svaigsta nuo savo galios daryti įtaką kitų žmonių gyvenimams. Taip pat ir propagandistai ar beviltiškai dėmesio ištroškę cinikai irgi dažnai mėgsta save vadinti žurnalistais.
Savo patirtį primenu kaip argumentą, kodėl įsidrąsinau ne tik visus Jus pasveikinti su Spaudos atgavimo diena, tačiau taip pat kreiptis į visus žurnalistus, išsakydamas kelias subrendusias įžvalgas apie labai svarbią ir kilnią žurnalisto profesiją.
Spėju, kad daug kam gali skambėti keistai, kai gretinu žodžius „žurnalistika“ ir „kilnumas“. Esame labiau pripratę prie įžūlaus, landaus, ciniško, kitų žmonių jausmų menkai paisančio žurnalisto įvaizdžio. Neretai tenka išgirsti, kad žiniasklaida tėra žmonių emocijų dirginimo verslas. Visi šie įvaizdžiai ir apibūdinimas nėra atsiradę tuščioje vietoje. Esu matęs ne vieną save sudievinusį žurnalistą, kuris svaigsta nuo savo galios daryti įtaką kitų žmonių gyvenimams. Taip pat ir propagandistai ar beviltiškai dėmesio ištroškę cinikai irgi dažnai mėgsta save vadinti žurnalistais.
Tenka pripažinti, kad šiandien regime didžiulę žurnalistikos infliaciją, kai kiekvienas jaučiamės žurnalistais, transliuodami nuomones per socialinius tinklus ar įvairias tinklalaides. Čia panaši situacija kaip medicinoje, kur daugelis esame žiūrėję serialus apie gydytojus, skaitėme straipsnius apie sveikatą ir jaučiamės beveik profesionalūs medikai.
Turiu pripažinti, kad žiniasklaidai visada yra pavojus virsti purvasklaida. Tačiau visa tai ir yra tie demonai, su kuriais kasdien tenka kovoti visiems, kurie iš tiesų siekia įsipareigoti kilniai laisvo žodžio puoselėjimo misijai.
Žurnalistika – tai kova už tikrovę, kuri paprastai nėra patogi. Ši kova labai svarbi mums visiems, nes mes kasdien priimame daugybę sprendimų ir visi jie remiasi tuo tikrovės vaizdiniu, kurį turime. Jei tikrovę mūsų galvoje išstumia pamėklės, tai mūsų sprendimai nėra tvarūs ir dažnai savidestruktyvūs.
Pasaulis yra ne tiek faktų visuma, bet veikiau pasakojimai, kuriuose šie faktai sujungti įvairiais prasminiais ryšiais. Vyksta nesibaigianti skirtingų pasakojimų konkurencija. Politikai, rinkodarininkai, įvairios interesų grupės bando įtvirtinti savus pasakojimus. Žurnalistas šioje situacijoje turėtų būti tuo pagalbininku, kuris mums padeda susikurti laisvės rinktis erdvę. Kokybiška ir autentiška žurnalistika nepradeda mąstyti už žmogų, bet suteikia kiekvienam iš mūsų galimybę kritiškai analizuoti visus pasakojimus, kurie mums pateikiami, atsirinkti iš jų, kas mums tinka.
Tenka pripažinti, kad šiandien regime didžiulę žurnalistikos infliaciją, kai kiekvienas jaučiamės žurnalistais, transliuodami nuomones per socialinius tinklus ar įvairias tinklalaides. Čia panaši situacija kaip medicinoje, kur daugelis esame žiūrėję serialus apie gydytojus, skaitėme straipsnius apie sveikatą ir jaučiamės beveik profesionalūs medikai. Nenoriu teigti, kad tai vienareikšmiai blogai, tačiau kuo toliau, tuo labiau išryškėja, kad žurnalistika yra specialių įgūdžių, žinių reikalaujanti profesija, o ne principas „viskas tinka.“
Gebėjimas atskirti faktus ir nuomones, bet kurios informacijos tikrinimo standartai, platus akiratis, skirtingų nuomonių pateikimas, nuostata perteikti visus tikrovės aspektus, o ne vien tai, kas patogu, įsipareigojimas žmonių teisei žinoti. Tai minimalus žurnalistikos pagrindas.
Nelabai tikiu, kad kuris nors žmogus, net ir profesionalus žurnalistas, gali būti visiškai nešališkas. Tačiau žurnalistas privalo būti sąžiningas ir drąsiai deklaruoti savo pažiūras.
Nelabai tikiu, kad kuris nors žmogus, net ir profesionalus žurnalistas, gali būti visiškai nešališkas. Tačiau žurnalistas privalo būti sąžiningas ir drąsiai deklaruoti savo pažiūras. Pastarosios tikrai nėra kliūtis, bet svarbiausia, kad žurnalistas būtų pasiryžęs išklausyti, įsiklausyti ir sąžiningai perteikti kitų žmonių pozicijas, net jei jos nepatinka. Dar viena analogija su medicina: chirurgas turi profesionaliai atlikti savo darbą ir negalvoti apie tai, ar jam patinka paciento, kurį gelbėja, pažiūros.
Labai svarbi žurnalisto užduotis – ne tik fiksuoti nuomones tų, kurie geriausiai rėkia, tačiau taip pat suteikti „balsą“ tiems, kurie yra paribiuose, dažnai tampa „nematomais“ ir „nepatogiais“ žmonėmis.
Žurnalistika yra viena tų profesijų, kurios svarba labiausiai išryškėja, kai ji užgožiama rėksnių ir šarlatanų. Mano įsitikinimu, šiandien kaip tik tokia situacija ir todėl nuoširdžiai džiaugiuosi ir pagarbą reiškiu kiekvienam ar kiekvienai, kurie lieka autentiškais žurnalistais. Nepaisant nesibaigiančių finansinių sunkumų, nes politikai ar verslininkai svajoja ne apie laisvą žurnalistiką, bet apie savo idėjų ruporus, o dažnas skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas nelabai gilinasi, kad žurnalistika – tai tikras darbas, reikalaujantis daug pastangų, nuolatinio tobulėjimo ir įsipareigojimo kovai už tikrovę prieš visas pamėkles.
Žurnalistika yra viena tų profesijų, kurios svarba labiausiai išryškėja, kai ji užgožiama rėksnių ir šarlatanų.
Mums visiems labai reikia kokybiškos žurnalistikos ir nėra abejonių, kad visoms žiniasklaidos priemonėms Lietuvoje yra dar labai daug kur tobulėti. Tačiau netikiu tais „tobulinimais“, kai įsikiša politikai ir pradeda kurti kažką, kas jiems būtų patogiau. Vienintelis žurnalistikos tobulinimo principas, kuris, mano galva, perspektyvus: užuot keikus tamsą uždekime žvakę. Paremkime tuos, kurie tikrai stengiasi, prisidėkime savo talentais ir, svarbiausia, niekada nepamirškime, kad žurnalistika yra kilni profesija, o „žurnaliūgos“ – tai deformacijos, kurių pasitaiko kiekvienoje srityje.
Vienintelis žurnalistikos tobulinimo principas, kuris, mano galva, perspektyvus: užuot keikus tamsą uždekime žvakę.

