
Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ne pirmą kartą išsakė politinių įvykių vertinimą. Sureagavo dalis jo pasisakymo intonacija ir turiniu nusivylusių katalikų, taip pat žmonės, kurie nesieja savęs su Bažnyčia. Tada kilo kita banga – pasirodė komentarai su liaupsėmis emerito veiklai sovietmečiu ir buvo išsakytas teiginys, kad tie, kurie piktinasi J. Kaunecko išsakoma pozicija, tuo pačiu paniekina jo disidentinę veiklą.
Jei mes kovojame už laisvą žodį, negalime kovoti tik už tai, kad būtų išsakomos mums patinkančios nuomonės.
Pirmiausia noriu polemizuoti su tais, kurie nesieja savęs su Bažnyčia, ir piktinasi, kad dvasininkas reiškia viešą poziciją politiniais klausimais. Noriu gyventi laisvoje visuomenėje, kur kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo įsitikinimų, rasės, lyties, seksualinės orientacijos, socialinio statuso, turėtų galimybę išsakyti viešai savo poziciją bet kuriuo klausimu, jei tik joje nėra raginimo smurtauti ar psichologiškai smurtaujama. J. Kaunecko įžvalga, nors su ja visiškai nesutinku, tikrai nėra smurtinga. Jei mes kovojame už laisvą žodį, negalime kovoti tik už tai, kad būtų išsakomos mums patinkančios nuomonės. Kai su Bažnyčia nesusiję žmonės piktinasi, kad vyskupai viešai reiškia savo poziciją politiniais klausimais, noriu griežtai atsakyti – kovojau, kovoju ir kovosiu, kad gyventume polilogo, o ne monologo visuomenėje.
Kalbant apie katalikų reakcijas. Taip, ir man skauda skaityti J. Kaunecko pasisakymus, nes atrodo, kad Jėzus Kristus nustumtas į kampą ir skelbiama kažkokia keista Evangelijos karikatūra, kurioje daug pamėklių ir net netiesos.
Labai norėčiau, kad Lietuvos hierarchai (taip pat ir emeritai) labiau įsiklausytų į popiežiaus Leono XIV žinią apie pirmenybę vargstantiems, o ne atrodytų kaip interesų grupė, besidairanti, kuri politinė jėga jai labiau pataikauja.
Labai norėčiau, kad Lietuvos hierarchai (taip pat ir emeritai) labiau įsiklausytų į popiežiaus Leono XIV žinią apie pirmenybę vargstantiems, o ne atrodytų kaip interesų grupė, besidairanti, kuri politinė jėga jai labiau pataikauja.
Tokia reakcija nėra pastanga nutildyti vyskupą emeritą, tačiau skausmas dėl savo bendruomenės nario, kurio pozicija galimai sukarikatūrina krikščionybę.
Kiekvienas žmogus yra veiksmažodis, kuris keičiasi, yra vyksme. Todėl absurdiška klausti, kuris Kauneckas „tikras“. Esu nemažai bendravęs su J. Kaunecku ir galiu tvirtai sakyti, kad tai tiesiakalbis, jautrus ir drąsus žmogus. Sovietmečiu jis buvo svarbus tikėjimo ir drąsos pavyzdys. Labai džiaugiausi ir tuo, kai jis tapo Panevėžio vyskupu. Beje, nebuvau sužavėtas ir tada, kai vyskupas Jonas buvo aktyvus konservatorių simpatikas – toks laikas taip pat buvo. Radikalus politinis pokytis vyko per Garliavos įvykius. Paskui, spėju, atsirado būrys „patikimų“ patarėjų, kurie sugebėjo įteigti norimą politinę poziciją, kurią emeritas nuoširdžiai gina.
Ar visa tai nuvertina tai, ką J. Kauneckas jau yra padaręs? Ne. Ar jo disidentinė veikla yra argumentas, kad jis visada teisus ir negali būti kritikuojamas? Ne.
Ar visa tai nuvertina tai, ką J. Kauneckas jau yra padaręs? Ne. Ar jo disidentinė veikla yra argumentas, kad jis visada teisus ir negali būti kritikuojamas? Ne.
Labai noriu, kad mano atmintyje visada išliktų tas šiltas, nuoširdus Jonas Kauneckas, su kuriuo ne vieną valandą kalbėjomės apie gyvenimą sovietmečiu ir vėl Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Neabejoju, kad vyskupas emeritas nuoširdžiai tiki tuo, ką rašo. Apmaudu, kad daug žmonių jį prisimins kaip šių įrašų autorių, o ne tą kovotoją už tikėjimo laisvę ir jautrų kiekvienam žmogui dvasininką.
Žinau, kad laikų pabaigoje visi atsakysime už kiekvieną žodį ir veiksmą. Taip pat ir tie, kurie ilgą laiką sesei Nijolei, Jonui Kauneckui ir daliai kitų disidentų šnabždėjo į ausį savo melus. Sukurti baubus nuoširdžių ir linkusių tikėti tuo, kas sakoma, žmonių galvose nėra labai sunku. Tačiau tai žema ir niekinga.

