Esame per savo mamas į šį pasaulį atėję vaikai. Laimingi, dar galintys jas apglėbti, dėkoti, atsiprašyti už klaidas, paklydimus, nenuovoką ar tiesiog ne laiku ar ne vietoje išsprūdusius žodžius. Palaiminti, dar galintys rodyti, išsakyti meilę, kad jos atspindys jaustųsi atžalose.
Motinos diena – nevienadienio žydėjimo šventė, gražiausias jos pumpuras – šeima.
ŠR pokalbis su šešis vaikus auginančia biržiečių Lauros ir Artūro Stambrauskų šeima.
Girdint apie byrančias vertybes gera justi aplinkui daugėjant noro gėrėtis žmonėmis, įžvelgti jų savitumą.
Į pokalbį su Laura ir Artūru Stambrauskais netiesiogiai atvedė siūlymas rašyti apie biržiečius Ireną ir Praną Narvidus. Šeimą, užauginusią ir išauklėjusią tris gabias, darbščias dukras – Biržuose gimusias, augusias ir su šeimomis gyvenančias gimtinėje.
Vilniuje edukologijos universitetą baigusi Jurgita Narvidaitė-Varžinskienė dirba Biržų meno mokykloje dailės mokytoja, Vilniaus universitete čekų filologijos studijų diplomą įgijusi, vėliau anglų kalbą studijavusi, „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje anglų kalbos mokiusi ir vadovavimo projektams patirties įgijusi jaunylė Justina Bukienė šiuo metu yra Centrinės projektų valdymo agentūros darbuotoja.
Narvidų vidurinioji dukra Laura – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto slaugos ir reabilitacijos magistrė. Jai dabar 46-eri. Laura dirba Biržų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriuje sveikatos reikalų koordinatore (patarėja).
Visos trys Narvidaitės – pametinukės. Jurgitos ir Justinos šeimos turi po tris vaikus, o Lauros šeimoje – net šešios atžalos. Laurą ir bendraamžį jos vyrą Artūrą ŠR kalbino prieš Motinos dieną. Ne apie šventes. Apie gyvenimą.
– Artūras – vilnietis. Kaip jis pats sako, grynas. Baigęs Vilniaus universitete tarptautinės vadybos studijas. Nuo 2009 metų jo veikla, prasidėjusi nuo savanorystės, susijusi su viešąja įstaiga „Berčiūnų ateitininkų stovykla“. Artūras yra šios įstaigos direktorius. Dirba ir su informacinėmis technologijomis. Kaip sako jis pats, tai yra hobis, virtęs darbu. Dabar Artūras save vadina biržiečiu, o Biržus – vieta, geriausia auginti vaikus.
Kaip judu vienas kitą radote?
Laura: Pasirodo, netiesiogiai vienas apie kitą mes jau anksčiau žinojome. Artūras pažinojo dvi mano drauges. Tačiau tai aiškėjo jau vėliau – kai mudu iš tikro susipažinome.
Artūras: Galėčiau sakyti, kad Laura mano gyvenime atsirado per draugus, bet… tikiu, kad prisilietė Dievo ranka… Buvau jau 29-erių. Turėjau dvasininkų draugų, gyvenime buvo pamąstymų ir apie kunigystę. Tačiau kartu svajojau apie šeimą. Galvojau, kam tau, Dieve, toks kunigas, svajojantis apie šeimą. Ir ką gi – meldžiau jo geros žmonos. Meldžiausi Dievo Gailestingumo šventovėje.
Vienas mano draugas buvo vedęs Lauros klasiokę ir jau gal metus man vis užsimindavo apie Laurą. Ir po tos maldos vieną vakarą sėdžiu ir draugas man siunčia Lauros telefono numerį…
Supratau, kad atėjo laikas. Parašiau jai žinutę. Vėliau skambinau. Gal savaitę bendravome telefonu, tarėmės susitikti, susitikome…
Laura: Žinutės ir skambučių sulaukiau, kai jau ketvirtus metus dirbau Savivaldybėje. Tai buvo vasarą. Rudenį jau draugavome ir nusprendėme tuoktis, o žiemą – vestuvės. Buvo 2009-ieji. Tuokėmės toje pačioje Dievo Gailestingumo bažnyčioje, kurioje Artūras mane išmeldė …
Artūras: Sutuokė mus draugai – mano klasiokas klebonas ir kitas bičiulis dvasininkas.
– Nebuvo jokių abejonių ar nesutarimų dėl bažnytinės santuokos?
Laura: Ne, juk mes abu tikintys, iš tikinčių šeimų. Mane ir seses vaikystėje nuolat į bažnyčią vesdavo pati giliai tikinti ir mus to mokiusi močiutė – tėčio mama Eugenija Narvidienė.
– Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje besimokanti jūsų Sofija jau šešiolikmetė, Dorotėjai – penkiolika, Dovydui – trylika, Adomui – vienuolika, Joanai – septyneri, o Motiejui – penkeri. Kas padėjo apsispręsti, kad į pasaulį ateitų tiek jūsų vaikų?
Artūras: Aš svajojau apie didelę šeimą. Kai su Laura dar tik kalbėdavomės apie būsimą gyvenimą kartu, sakydavau, kad norėčiau turėti penkis vaikus. Beveik taip ir nutiko (šypsosi – red.).
Laura: Tai lėmė mūsų abiejų vidinis noras. Vaikai į šį pasaulį beldėsi kažkaip natūraliai… Taip pat ir mažylis Motiejus, kai vienas kito pasiklausę, ar ryžtumėmės užauginti dar vieną, pasiryžome ir šeštajam (šypsosi-red.).
– Kone vienas po kito gimę vaikai, jų auginimas, negalavimai, neišmiegotos naktys, nepritekliai… Ar daug buvo į „išgyvenimo šou“ panašių dienų? Kam jūs skirtumėte medalį, kuris vadintųsi, tarkim, už pagalbą išgyvenant tokią realybę?
Artūras: Buvo ne vienas gyvenimo momentas, kurį išgyventi būtų buvę sunku be gerų žmonių pagalbos. Tokių žmonių, kuriems esame dėkingi, ne vienas.
Laura: Labai svarbus buvo ir artimųjų ratas – sesės, tėvai.
– Dėl savo veiklų Jūs, Artūrai, nemažai laiko būdavote Vilniuje. Laurai teko motinystės našta, kurią kartais sunku įsivaizduoti.
Artūras: Tą žinodamas stengiausi Laurai padėti. Tai buvo ir yra mūsų abiejų užduotis, komandinis darbas.
– Šiandienos realybė – automobilių signalai, garso aparatūra, mobiliųjų telefonų signalai, socialinių tinklų žinutės ir pan. Žmonės per daug sudirginti, per daug užimti ir… vieniši.
Ar vaikų šurmulyje galima jaustis vienišam? Jūsų gyvenime yra prabangai prilygstančios tylos?
Artūras: Kai sumiega vaikai. Tada mes galime pasisėdėti, geriame arbatą, kalbamės.
Laura: Tas laikas yra labai svarbus. Jeigu santykiai šeimoje geri, tai niekada nebūsi vienišas.
Artūras: Apie vienatvę netgi laiko nebuvo kada pagalvoti.
Laura: Mes tikrai nesijaučiame nei vieni, nei vieniši.
– Galėtumėt pasakyti, kada vaikščioti ar kalbėti pradėjo jūsų šešetukas? Ar atmintis užfiksavo tik pirmagimės Sofijos ir mažiausiojo Motiejaus žingsnius bei žodžius?
Laura: Tai, kas susiję su pirmuoju vaiku, kažkaip užsifiksavę ryškiau… O vėliau kiekvienas vaikas atrodė vis savarankiškesnis – anksčiau pradėjęs sėdėti, anksčiau ropoti ar vaikščioti. Atrodo, net nepastebėjom, kaip jie užaugo. O Motiejus iš viso atrodė labai savarankiškas (juokiasi – red.). Aišku, turėjo iš ko mokytis – mokytojų buvo daug. Dabar jam didžiausias pavyzdys – trylikmetis brolis. Motiejus sako, kad užaugęs bus toks, kaip Dovydas.
– Esate užsirašę vaikų filosofinę išmintį?
Laura: Labai daug rašydavau – turiu kiekvienam vaikui skirtą užrašinę. Sofija buvo labai kūrybinga, turinti savo žodyną, daug pasakojusi, kūrusi naujus žodžius… Dovydas augo labai didelis filosofas, turėjęs labai daug klausimų. Pavyzdžiui, ar danguje yra balų.
Artūras: Tų klausimų buvo daugybė. Ir nelengvų, reikalaujančių išmonės atsakyti.
Laura: Dorotėja buvo rami, uždara – priešingybė Sofijai. Joana – smarki, greitai bėgiojanti… Visi mūsų vaikai labai skirtingi. Tačiau visi vyresnieji mokosi muzikos. Sofija ir Joana groja fleita, Dorotėja skambina fortepijonu ir norėtų, kaip vyresnioji sesė, mokytis konservatorijoje. Dovydo instrumentai – saksofonas, būgnai, Adomo – klarnetas.
– Ir skoniai, ko gero, nevienodi. O kiek skirtingų patiekalų vienu metu yra tekę gaminti?
Laura: Skoniai skirtingi. Bet stengėmės laikytis taisyklės – kas pagaminta, tą ir valgom. Maistą reikia rinktis iš to, kas pagaminta ir kas kiekvienam skanu – bulvės, daržovės, mėsytė ar pan. Didieji dabar jau patys mėgsta pasigaminti tą, kas jiems skanu.
– O ar moka gaminti valgį vaikų tėtis?
Laura: Jis geresnis už mane šefas. Artūrui atiduočiau visą virtuvę, nes man nepatinka gaminti – tą darau iš reikalo. O Artūras gali gaminti su įkvėpimu – įsijungęs muziką, improvizuodamas…
– Ar pritariate, kad vienas iš tobulos šeimos mitų yra tai, kad santykiuose būtinas visų šeimos narių visiškas atvirumas?
Laura: Yra atvirumo ribos. Tarp mūsų ir vaikų, ypač paauglių mergaičių, yra netgi taisyklė – kalbėtis tada, kai vaikas pats to nori.
– Mitas ir tai, tobulose šeimose vaikai esą nebarami ir nebaudžiami?
Artūras: Tai neišvengia, tačiau auklėjimas turi vykti per taisykles, jų aiškinimą ir, prireikus, per tam tikras bausmes – pavyzdžiui, kelias dienas trunkančius naudojimosi kompiuteriu apribojimus… Aišku, būna, kad tas taisykles kartais ir sulaužome. Nuginkluoja vaikų gerumas (šypsosi – red.).
Laura: Turime draugus, auginančius aštuonis vaikus. Anot jų, būna, kad vaikai „išmuša visus saugiklius“. Taip ir pas mus – būna visko.
– Matant Laurą darbe stebina jos ramybė, gebėjimams susikaupti, neprarasti emocinės pusiausvyros. Ar namuose tenka pakelti balsą ir tiesiog pajusti persipildant kantrybės indą?
Laura: Būna. Sunkiausia tada, kai visiems vienu metu kažko prireikia. Tada tenka kelti balsą.
– Kas labiausiai erzina kitų žmonių elgesyje su vaikais?
Laura: Kitų elgesyje manęs neerzina niekas. Mes patys stengiamės bandyti atsidurti vaiko vietoje. Bendrų elgesio, priėjimo prie vaiko taisyklių nėra – kas tinka vienam, kitam visiškai netinka.
– Ar tenka išgirsti pagiriamuosius žodžius iš vaikų?
Laura: Nuolat rytais girdžiu net po kelis sykius – mama, aš tave myliu. Berniukai pagiria – sako, kad esu graži. Netgi tamsesniais plaukais ( juokiasi – red.).
– O vyras gražių žodžių išsako?
Laura: Man meilės kalba – palaikymo, pagiriamieji žodžiai. Ir Artūras tą žino.
Artūras: Laura to verta. Iš jos gyvenime gavau su kaupu – daugiau, negu prašiau Dievo.
– Kaip kasdienybės iššūkiuose išsaugoti tą brangų santykį?
Artūras: Patylėt užplūdus neigiamoms emocijoms, nesivelt į žodžių mūšį – kitaip tariant, nepilt žibalo į ugnį. Džiaugtis gyvenimu, kuris nuolat žmogų moko.
Laura: Moko ir vaikai, geriausiai parodantys, kokie mes netobuli, „ištraukiantys“ iš mūsų blogus dalykus, kurių net neįtariame turintys.
– Pakalbėkime apie jūsų asmeninius troškimus…
Laura: Nuvykti į Romą!
Artūras: Išpildyti Lauros svajonę. Ir kitas – susijęs su nuo 2009 metų atliekamu darbu, į kurį žiūriu kaip į misiją.
– Tegu pildosi. Su kaupu.
