Artėja rugsėjo 14-oji – Vilko vaikų atminimo diena. Taip vadinami Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos) vokiečių kilmės vaikai, kurie 1944–1948 metais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir po jo liko našlaičiais arba buvo atskirti nuo šeimų. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo taip brangu. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Bado ir negandų genami vaikai traukė per sieną į Lietuvą, kur juos gelbėdamos nuo mirties slapta ar atvirai priglaudė lietuvių šeimos. Gelbėdamos vokietukus, jos rizikavo būti ištremtos. Į tokios šeimos duris vėlyvą 1947-ųjų rudenį pasibeldė du vokietukai – brolis ir sesė. Vieną iš jų – Lotharą Manfredą Vegnerį – biržiečiai vėliau žinojo ir gerbė kaip Būginių girininkijos miškininką. Jo šeimos istorija pateko į istorijos vadovėlius, prisiminimų knygas. Šiandien kalbamės su šviesaus atminimo L. M. Vegnerio sūnumi Donatu, gyvenančiu Vokietijoje.
– Vilko vaikų atminimo dieną į oficialų sąrašą 2024 metais įtraukė Lietuvos Respublikos Seimas. Taigi ji minima čia, Lietuvoje. Ką ji reiškia Tau, Tavo šeimai, gyvenančiai Vokietijoje?
– Tokių panašių gyvenimo istorijų kaip mano tėvo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mažai žinojome. Be mūsų ir tėvo sesers šeimų, Biržų rajone dar buvo Razbadauskų (vok. Rosbach) šeima, gyvenanti Balzieriškio kaime. Bet tokių likimų žmonių Lietuvoje, ypač vakarinėje dalyje, buvo daug. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jie 1991 metais rugsėjo 14 dieną Klaipėdoje susibūrė į organizaciją, kurią pavadino „Edelveisas”. Joje buvo iki 300 narių. Daugelis buvo pamiršę kalbą, nebuvo įgiję jokio išsilavinimo. Organizacija padėjo jiems susirasti giminaičius Vokietijoje ir susitvarkyti dokumentus. „Edelveiso” iniciatyva Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, kad rugsėjo 14-oji – Vilko vaikų atminimo diena. Mums tai primena, kokius baisumus patyrė mūsų tėvai jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Ir tikrai nesinorėtų, kad tai galėtų pasikartoti.
– Civilių Rytprūsių gyventojų tragedija daugybę metų buvo tabu beveik visur. Ilgai niekas nenorėjo pripažinti sovietų kareivių nusikaltimų, juk „nugalėtojai – neteisiami“.
Kada pirmą kartą sužinojai, kad jūsų tėvas yra „vilko vaikas“? Ar apie tai buvo atvirai kalbama šeimoje, ar tai buvo ilgai saugoma paslaptis?
– Prisimenu vieną įvykį, kuris įstrigo visam gyvenimui. Tai buvo 1966 metų ruduo, buvau pradėjęs lankyti pirmą klasę Būginių mokykloje (šią vasarą su klasiokais atšventėm jubiliejų, prisiminimui pasodinome prie buvusios mokyklos ąžuoliuką).Tėvas remontavo krosnį. Paštininkė atnešė paštą. Ir mama pamatė, kad laiškas iš Vokietijos, padavė tėvui. Jis puolė molinomis rankomis, atplėšė ir pamatė, kad laiškas nuo jo tėvo, kurio ieškojo per 20 metų. Džiaugsmo ašaros… Mama man džiaugsmingai pranešė, kad aš turiu ir antrą senelį. O 1967 metų pavasarį jau važiavome į Minską senelio pasitikti.
Tėvai tada dar neturėjo automobilio, todėl su savo „Volga” vežė biržietis tėvo draugas Antanas Glinda. Minskas tada atrodė niūrus ir šaltas. Atvykus traukiniui iš Berlyno, tame vagone, kur turėjo būti senelis, jo neradome. Ilgai vaikščiojome po geležinkelio stotį ir staiga ant laiptų pamatėme pagyvenusį vyriškį su skrybėle ir rūkantį cigarą. Jis labai išsiskyrė iš tos visos pilkos masės.
– Kaip Tu, būdamas vaikas, supratai savo tėvo kilmę? Ką reiškė turėti vokišką Vegnerio pavardę Būginiuose, Biržuose?
– Suradęs savo tėvą ir brolį, mano tėvas didelių problemų neturėjo, kadangi jie gyveno Rytų Vokietijoje, kuri buvo „draugiška“ Sovietų Sąjungai. Kam reikėjo, išnarpliojo visas biografijas. Vokietijoje archyve surado tėvo gimimo liudijimą ir jis, ir visa mūsų šeima atsistatė tikrąją pavardę. Būginiuose ar Biržuose dėl vokiškos pavardės nepatogumų nebuvo, nes daugelis mus pažinojo. Tiktai kai studijavau Vilniuje, dažnai dėstytojai po egzamino smalsumo apimti tyliai paklausdavo. Atsakydavau, kad po karo bado ir negandų vejamas tėvas atvyko iš Rytprūsių į Lietuvą. Tuo ir baigdavosi pokalbis, į smulkesnes detales nesigilindavome.
Beje, buitiniame lygyje dėl tautybės būdavo pajuokavimų, bet jie nebuvo įžeidžiantys. Prisimenu, dar sovietmečiu vienas pažįstamas vaikinukas atliko praktiką pas tėvą girininkijoje. Su juo pabendravom. Sutikau jį po kurio laiko ir klausiu: tai kaip praktika? Atsakė, kad patiko ir daug ko išmoko. Bet pridūrė, kad baigęs mokslus Būginių girininkijoje dirbti nenorėtų. Nustebau – kodėl? Ė, ten vokiška tvarka ir reikės rimtai dirbti!
– Jūsų šeimos statusas sovietinėje Lietuvoje buvo išskirtinis: tėvas – „vilko vaikas“, mama – tremtinė. Ar jautei, kad jūsų šeima skiriasi nuo aplinkinių?
– Kada atitinkamos sovietinės valdžios institucijos išnagrinėjo viską nuodugniai, pasikvietė tėvą į rajono centrą ir pasakė: sveikiname, esi savas. Ir pasiūlė stoti į partiją. Tėvas atsakė, kad jis koks buvo, toks ir liko. Į partiją stoti atsisakė.
Mamai dirbant mokykloje mokytoja, buvo sunkiau. Dažnai buvo primenama tremtis, nors trėmimo metu ji ir jos sesuo buvo paauglės mergaitės. Jei klasėje būdavo kas blogai, būdavo primenama praeitis ir mama grįždavo iš mokyklos apsiverkusi. Jei klasė ką pasiekdavo, laurai atitekdavo kitiems.
– Jeigu girdėjai tėvo pasakojimus apie baisias patirtis gimtajame Karaliaučiuje, badą, klajones ir išgyvenimą Lietuvoje, kokias emocijas visa tai kėlė, kaip reagavai?
– Šeimos rate, artimų giminaičių ar draugų rate tėvas ne kartą pasakojo apie patirtus sunkumus Rytprūsiuose. Tik siaurame rate tada buvo galima apie tai kalbėti. Palyginimui pasakodavo, kaip jo brolis 16 metų tarnavo priešlėktuvinėje ir, karui baigiantis, pateko į amerikiečių nelaisvę. Tie, pamatę, kad čia dar visai vaikai, nukirpo kelnes ir su trumpomis kelnėmis paleido namo. Jie tokių baisumų nepergyveno.
– Ką jūsų tėvai pasakojo apie jį su sesute priglaudusią Petrauskų šeimą? Kaip jie palaikė ryšius vėliau, vokietukams užaugus ir sukūrus savo gyvenimus?
– Su pagarba tėvai atsiliepdavo apie Petrauskų šeimą, kuri juos priglaudė. Į juos kreipdavosi kaip į tėvus. Iki gilios senatvės mes juos lankydavome arba jie atvažiuodavo į Būginius. Feliksas Petrauskas buvo prasilavinęs žmogus. Lietuvos kariuomenėje prieš karą jis tarnavo šoferiu. Teises vairuoti transporto priemonę turėjo bene nuo 1925 metų. Gal ir todėl jie priglaustus vaikus leido į mokslus. Mano tėvas turėjo galimybę mokytis mokykloje, o vėliau – miškų technikume. Daugelis panašaus likimo vilko vaikų nelankė mokyklos ir neturėjo galimybės mokytis, buvo mažaraščiai ir bemoksliai. Todėl tėvas Petrauskams buvo be galo dėkingas.
– Ar esi lankęsis tėvo gimtosiose vietose? Kokius jausmus sukėlė tos vietos, kuriose kadaise gyveno seneliai, tėvai ir kur buvo patirta tiek kančių?
– Pirmą kartą Karaliaučiuje teko lankytis kartu visiems, kai į Lietuvą atvyko tėvo brolis su žmona. Miestas atrodė lyg po karo, nors buvo praėję jau daugiau kaip 20 metų. Tėvui jo brolis pasakė, kad čia nieko mūsų nebėra. Ir vėliau dar daug kartų lankėsi Lietuvoje, bet ten vykti nenorėjo. Vėliau mūsų šeima dar ne kartą ten lankėsi. Yra išlikusi mokykla, kur tėvas buvo baigęs 4 klases. Taip pat ir namas išliko. Ten daug kartų prie jo buvome priėję ,bet į vidų įeiti neišdrįsome. Tik jau po 1990 m. su mano broliu Erichu ir dar vienu pažįstamu vietiniu užėjom. „Babuška” aprodė vidų, bet per tiek metų ten daug kas pasikeitę.
– Vilko vaikai patyrė didžiulius karo baisumus. Ar jauti, kad tėvų išgyventa trauma vienaip ar kitaip persidavė tau?
– Iš istorijos reikia mokytis.Todėl labai aktualu šiuo metu, kada rytinis kaimynas vėl rezga negerus planus. Reikia būti patiems tvirtiems ir ryžtingiems. Tai parodė Suomija Žiemos karo metu. Nors ir patyrė nuostolių, bet nepriklausomybę išsaugojo. Manau, ne veltui lietuviai pasikvietė Vokietijos bundesvero brigadą į Lietuvą. Praėjusį rudenį su broliu lankėmės netoli mūsų esančiame kariniame poligone, kuriame buvo atvirų durų diena. Buvome maloniai nustebinti – tikrai Vokietijos bundesveras atsigauna. Taip pat ir visuomenės požiūris keičiasi. Susidomėjimas buvo didžiulis, atvirų durų dienoje dalyvavo per 10000 žmonių. Manau, kad mūsų kartai ir mūsų vaikams, anūkams neteks išgyventi tokių baisumų, kokie buvo skirti mūsų tėvams ir seneliams.
– Tėvo pasakojimuose užrašyta, kad jo sūnūs būdami šešiolikos pasirinko vokiečių tautybę. Kodėl? Buvo gilus sovietmetis, ar tai neatrodė pavojinga? Kaip į tai reagavo mama?
– Prisimenu, kai sukako 16 metų, reikėjo apsispręsti, kokią tautybę pasirinkti. Tėvai pasakė, kad esi jau tokio amžiaus ir gali pats savarankiškai apsispręsti. Gal pagal pavardę, gal pagal tėvą pasirinkau vokiečių tautybę. Nors ir buvo gūdus sovietmetis, bet dėl tautybės nepatogumų nepatyriau. Kai Vilniuje studijuojant teko lankytis studentų poliklinikoje, lietuvė gydytoja į mane kreipėsi rusiškai. Aš jai atsakiau, kad prašau bendrauti lietuvių kalba. Tai ji pasakė, kad prieš mane buvo lankytojas lietuviška pavarde ir nekalbėjo lietuviškai. Dar pridūrė: nesuprantu šito pasaulio!
– Tavo ir brolio šeimos gyvena Vokietijoje. Kaip į sūnų sprendimą vykti į Vokietiją reagavo tėvas, likęs gyventi Lietuvoje? Kaip sekėsi Vokietijoje integruotis? Jauteisi esąs vokietis?
– Sprendimą mano ir brolio šeimos priėmė savarankiškai. Tėvas pasakė: jūs važiuokite, o mes su mama pasiliekame. Bet po kelerių metų, kai tėvas išėjo į pensiją ir pamatė, kad mums gerai sekasi, atvyko. Bet Vokietijoje būdavo tik per žiemą, o atšilus orams traukdavo į Lietuvą. Sakydavo, kad jam Lietuvoje ir žolė žalesnė, ir dangus mėlynesnis. O mes kiekvieną vasarą atostogaujame Lietuvoje. Mums čia labai patinka – gražu, švaru, tvarkinga, turime daug draugų ir giminaičių. Dalyvaujame įvairiuose renginiuose ir susitikimuose. Jei Vokietijoje koks tautietis pradeda girtis egzotinėmis kelionėmis, aš juokaudamas paklausiu, o ar Dubingiuose buvai. Ten Radvilų mauzoliejus ir labai gražus piliakalnis. Patogiai jaučiamės ir Vokietijoje, ir Lietuvoje. Atvykę greitai integravomės, turime savo verslus ir darbus. Aktyviai dalyvaujame Vokietijos lietuvių bendruomenės veikloje.
– Vilniaus pedagoginiame institute baigei istorijos studijas. Ar studijuodamas supratai, kad mūsų istorija kitokia, nei pasakojo tėvai? Ką tas suvokimas Tau davė?
– Studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute istoriją, turėjau ir tokių dėstytojų, kuriuos prisimenu su pagarba.Tai Alfonsas Eidintas, parašęs daug istorinių romanų ir dirbęs Lietuvos Respublikos ambasadoriumi įvairiose šalyse. Taip pat šviesaus atminimo Albertas Zalatorius, kuris dėstė lietuvių literatūros istoriją. Prisimenu, egzamino metu ištraukiau klausimą apie šiuolaikinę tarybinę poeziją ir nieko negalėjau papasakoti. Tada jis paklausinėjo apie poetą Bernardą Brazdžionį. Žinojau, kad tuo metu jis gyveno ir kūrė JAV, buvo susijęs su Biržų kraštu. To užteko ir gavau teigiamą pažymį. Kaip ir didžioji visuomenės dalis, taip ir mes turėjome prisitaikyti, kad išliktume. Bet A. Šapokos Lietuvos istoriją jau ir tada garsiai nesigirdami skaitėme!
– Ar, Tavo nuomone, Vokietijos ir Lietuvos visuomenės jau pakankamai žino ir pripažįsta „vilko vaikų“ tragediją? Ko vis dar trūksta šios istorijos įamžinimui?
– Lietuvoje ne tik paskelbta Vilko vaikų atminimo data, bet ir vyksta įvairūs renginiai, susitikimai. Jauna istorikė Rūta Matimaitytė šia tema rašo daug mokslinių straipsnių ir tyrimų, veda edukacinius užsiėmimus mokyklose ir visuomenei. Yra išleistas Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“, kurį parašė remdamasis vienos pažįstamos mergaitės istorija. Prieš keletą metų Lietuvoje ji buvo skaitomiausia knyga, išversta į daugelį kitų kalbų, taip pat ir vokiečių.
Vokietijoje ši tema daugiau žinoma akademinei auditorijai. Yra išleista nemažai knygų ir dokumentinių filmų. Kai mano vaikai lankė gimnazijas, apie vilko vaikus net nebuvo užsiminta. Dar gajus naratyvas, kad už Antrojo pasaulinio karo padarinius yra atsakinga tik Vokietija.
O Lietuvoje prieš porą metų išleistame 5-os klasės istorijos vadovėlyje yra medžiagos apie mano tėvo gyvenimą. Su nuotraukomis ir užduotimis.
– Pasekei mamos pėdomis – tapai pedagogu. Ar Lietuvoje įgytos žinios ir profesinė patirtis pravertė Vokietijoje? Kuo užsiimate su žmona Rasa? Primink, kurioje vietoje gyvenate. Ar ten jau tikrieji jūsų namai? Ar Tavo šeimos gyvenime dar yra likę vietos Lietuvai?
– 1993 metais nuvykus gyventi į Vokietiją, buvo svajonė įsidarbinti Vasario 16-osios gimnazijoje, nes abu su Rasa buvome pedagogai. Turėjau rekomendacinį laišką gimnazijos vicedirektoriui R. Tesnau nuo jo studijų bendramokslės biržietės mokytojos H. Marcinkevičienės. Bet, deja, gimnazijos direktorius pats buvo istorikas ir nenorėjo turėti konkurentų. Gal ir gerai. Rasa jau 27 metus dirba vokiečių mokykloje, yra pavaduojanti pradinukų mokytoja ir pailgintos grupės auklėtoja. Dar dirba su pabėgėlių vaikais, dabar daugiausia su ukrainiečiais. Juos moko vokiečių kalbos ir padeda integruotis į vokiečių mokyklas.
Aš dar 1996 metais įkūriau savo įmonę, kuri sėkmingai dirba iki šiol. Išbandžiau įvairius verslus – prekybos suskystintomis dujomis iš Mažeikių, žemės ūkio technika ir ekologiniais grūdais. Šiuo metu verslas susijęs su kemperiais ir prikabinamais nameliais.
Gyvename gražioje vietoje, maždaug 20 km į šiaurę nuo Liubeko ir tik 6 km nuo Baltijos jūros. Čia mūsų namai. Bet Lietuvos pas mus daug. Ten turime daug giminaičių, draugų ir pažįstamų. Taip pat ir verslo partnerių. Visada norisi sužinoti, kas naujo gimtuosiuose Biržuose. Žiūriu ir išgyvenu dėl Lietuvos krepšinio, sergu už Kauno „Žalgirį”, taip pat Panevėžio „Lietkabelį”, kuriame žaidžia mano klasioko ir suolo draugo Rimanto Maldūno sūnus Gabrielius. Mano brolio Ericho šeima gyvena visai netoli, bendraujame labai dažnai. Jis verčiasi sėkmingai viešbučių ir kitais verslais. Pietų Portugalijoje nupirko privačią vokiečių mokyklą (kažkas panašaus į Vasario 16-osios gimnaziją). Jai vadovauja jų dukra Martha. Marthos ir jos sutuoktinio Jan Taken iniciatyva ir pastangomis pradėjo bendradarbiauti Biržų Kaštonų ir netoli mūsų esanti Pönitz mokyklos.
Mūsų vaikai, dukra Gabija ir sūnus Markus, kalba gerai lietuviškai. Taip pat dažnai lankosi Lietuvoje. Gabija, kai studijavo universitete, studijų mainų programoje pasirinko Vilniaus ISM universitetą ir pusmetį mokėsi bei gyveno Vilniuje. Sūnus Markus labai dėkingas mums, tėvams, kad išmokėme lietuviškai.
Mes visi turime abi pilietybes – Lietuvos ir Vokietijos. Vokietija leidžia turėti kelias pilietybes. O Lietuvos turime pagal įstatymą, kuris leidžia turėti dvi pilietybes, nes esame tremtinių vaikai ir anūkai.
Tad pas mus Lietuvos yra tikrai daug!
Iš L. M. Vegnerio prisiminimų (Silvija Peleckienė. Sugriautų namų vaikai. 1995 m.)
1944 metais per Kalėdas paskutinį kartą susirinko visa mūsų šeima. Kelioms dienoms parvyko ir tėvas. Lyg nujausdami, kad visi kartu jau niekada nebūsim, nusifotografavome. Tai paskutinė šeimos nuotrauka. Tada dar nežinojau, kad su tėvu susitiksiu… tik po dvidešimt trejų metų, 1967-aisiais.
Tuojau po šv. Kalėdų tėvas grįžo į savo dalinį. Brolį gimnazistą – jam tuomet buvo šešiolika metų – paėmė į priešlėktuvinę apsaugą.
Namuose likome trise – mama, sesutė ir aš. Po Naujųjų metų frontas iš rytų pamažu artėjo prie Karaliaučiaus. Visi Rytprūsiai jau buvo atkirsti nuo likusios Vokietijos. Dalį gyventojų mėginta laivais evakuoti į vakarus, tačiau juos kartu su žmonėmis skandino sovietų aviacija.
1945 metų pavasarį kanonada rytuose kasdien stiprėjo. Žmonės laukė baisiausio – ateinančios sovietų armijos.
Pagaliau išaušo baisiausia diena – 1945 metų balandžio devintoji. […]
Mus sugrūdo į kažkokio dvaro didžiulę daržinę. Visi buvom išvargę, sukaustyti nežinios. Naktį prasidėjo baisiausia: motinas atplėšinėjo nuo vaikų, jaunas mergaites – nuo motinų. Klyksmas, aimanos. Dievo pagalbos šaukimasis…
Aprašyti, papasakoti tiesiog neįmanoma, tai gali suprasti tik žmogus, tokius košmarus pats patyręs. Visą naktį siauraakiai azijietiškų veido bruožų kareiviai su prožektoriais šmirinėjo po daržinę. Mes drebėdami glaudėmės prie mamos. Moterys, jaunos mergaitės buvo prievartaujamos čia pat, vaikų bei motinų akivaizdoje… Taip praslinko pirmoji „išlaisvinimo“ naktis. […]
Po kapituliacijos mieste liko apie 100 tūkstančių gyventojų. Miestas buvo be elektros, vandens, kanalizacijos ir, kas baisiausia, – be maisto. Visur pilna lavonų. Atėjus vasaros karščiams, nuo bado išsekę žmonės pradėjo masiškai sirgti vidurių šiltine, kitomis užkrečiamomis ligomis. Mirusieji buvo laidojami bendruose kapuose. Iškasdavo ilgus griovius ir lavonus be karstų suguldydavo vienus ant kitų. Maisto nebuvo jokio… Mama virdavo dilgėlių sriubą. Netoli mūsų priemiesčio buvo veterinarinė ligoninė. Iš jos rytais išvilkdavo du tris nugaišusius arklius. Jų laukdavo didžiulė žmonių minia. Jie puldavo vienas per kitą lyg išalkusios hienos. […]
Labai sunkiai praleidome 1945 metų žiemą. Buvo šalta, reikėjo kuro. Akmens anglimis apsirūpindavome prekių stotyje. Ten palei bėgius rasdavome jų išbirusių, prisirinkdavome maišelius ir parsinešdavome namo. Malkų ieškodavome pastatų griuvėsiuose. Labai stengėmės, bet gyvenimas kasdien ėjo sunkyn. Nuo bado ir šalčio žmonės išseko, pasidarė apatiški, viskam abejingi. Baisiausia tai, kad jie prarado bet kokią viltį. Atrodė, vienintelis išsigelbėjimas – mirtis. Ir žmonės mirė: vieni namuose ir gatvėse, kiti kardavosi, lįsdavo po važiuojančiais traukiniais. Išprievartautos moterys ir merginos šokdavo nuo tiltų į Priegliaus upę ir skandindavosi. […]
1946 metų žiemą jau neturėjome jokių maisto atsargų. Motina beveik visą laiką sirgo ir iš lovos vis rečiau atsikeldavo. Mes, vaikai, kai ką valgomo rasdavome karo virtuvių sąvartynuose – bulvių lupenų, sušalusių bulvių ar kopūstų. […]
Mama mažai tevalgė, vis silpo ir 1947 metų gegužės pirmą dieną mirė. Kaimynės jos palaikus įsiuvo į drobulę ir padėjo palaidoti bendrame kape. Gyvenimo paradoksas. Dabar toje vietoje – jaunimo sodas, vyksta įvairūs atrakcionai. […]
Po motinos mirties likome kaip stovim. Aš, dvylikos metų berniukas, ir dešimties metų neturinti sesutė. Kadangi Lietuvoje jau buvome lankęsi, tai, kaimynų patarti, išvažiavome vėl. […]
Vėlyvą rudenį mus nuvedė netoli Biržų pas ūkininkus Feliksą ir Brigitą Petrauskus (Šie geri žmonės ir šiandien savo namuose tebegyvena. Jais daugiausia rūpinasi mano sesers šeima, netoli jų gyvenanti).
Jie vaikų neturėjo, todėl mus priglaudė.
Kolūkių Lietuvoje dar nebuvo. Petrauskai dirbo savo aštuoniolikos hektarų ūkyje. Darbų namuose netrūko. […]
1948 metų rugsėjyje Biržuose pradėjome lankyti mokyklą. Jau buvome gerai išmokę lietuviškai kalbėti. Atėjau į ketvirtą klasę, nes Karaliaučiuje buvau beveik keturias klases baigęs. Biržų vidurinėje mokiausi iki 1954 metų, o vasarą gerai išlaikęs stojamuosius egzaminus pradėjau mokslus Vilniaus miškų technikume.[…]
Pirmą kartą po karo Karaliaučiuje lankiausi 1959 metais. Jau su žmona (baigęs technikumą, buvau paskirtas į Biržų miškų ūkį, Būginių girininkijos girininku. Ten vedžiau jauną mokytoją Olgą Donatą Variakojytę, neseniai grįžusią iš Sibiro tremties). […]
Atvykę į Lietuvą, nei aš, nei sesuo jokių asmens dokumentų neturėjome. Kai reikėjo pradėti lankyti mokyklą, mūsų amžių nustatė medicininė komisija. Nors aš žinojau savo ir sesers tikrąsias gimimo datas, tačiau medicininė komisija jomis nenorėjo tikėti ir abu dviem metais pajaunino. Turbūt todėl, kad dar gana varganai atrodėme. Pirmąją dieną mokykloje man buvo pasakyta, kad „Vegner“ skamba neįprastai ir, be to, sunku ištarti. Taip 1948 metais iš Lotharo Manfredo Vegnerio tapau Liudviku Vignu (tėvavardis liko tas pats Hermannas). […]
Kai 1967 metais Lietuvoje lankėsi brolis su šeima, oficialiai jiems buvo uždrausta iš Biržų rajono išvykti. Tačiau mes surizikavome ir nuvažiavome į Karaliaučių, aplankėme mums brangias vietas ir, kaip vaikystėj, nusimaudėme įlankoje. Tai buvo mūsų pirma ir paskutinė bendra kelionė į buvusią tėviškę. Tėvas mirė 1978, brolis – 1988 metais. […]
Visą laiką mano tautybė buvo vokiečių, žmonos – lietuvių. Sūnums sulaukus šešiolikos metų, kilo dilema: kokia vaikų tautybė? Mes, tėvai, jiems pasakėme: esate dideli ir patys turite apsispręsti. Nors tuo metu jiems tai nebuvo naudinga, abu pasirinko vokiečių tautybę. […]
O 1993 metų pavasarį sūnūs su šeimomis, gavę pilietybę, emigravo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Jie dažnai atvažiuoja į svečius.
