Trejus metus ji buvo laiminga mama. Jos sūnelis buvo linksmas, mielas ir protingas. Bet eidamas trečius metus vaikelis susirgo sunkia liga. Jam paralyžiavo kojas, ir liga progresavo.
Penkerių metų vaikelis buvo aklas ir visiškai paralyžiuotas. Kelias savaites prieš jo mirtį mama sėdėjo šalia ir verkė. Mėgindamas nusišypsoti sūnelis jai pasakė:
– Neverk. Aš dar turiu mamą mylinčią širdį.
Niekada nepasiduok,
Net kai pajunti nuovargį,
Net kai suklumpi,
Net kai tavo akys ima perštėti,
Net kai į tavo pastangas nekreipiama dėmesio,
Net kai tave apgaubia neviltis,
Net kai klaidos atima drąsą,
Net kai išdavystė tave skaudina,
Net kai sėkmė tave apleidžia,
Net kai nedėkingumas tave sukrečia,
Net kai nesupratingumas tave užklumpa,
Net kai nuobodulys tave alina,
Net kai abejingumas tave supa,
Net kai nuodėmių svoris tave gniuždo.
Šaukis savo Dievo, sugniaužk kumščius, nusišypsok…
Ir pradėk iš naujo.
Vidmantas Kareckas, Papilio Nekaltosios Švč. M. Marijos parapijos klebonas
