Eseistikos etiudai
GERNIKA. ASMENIŠKA
Garsusis Pablo Picasso paveikslas Madrido Reina Sofia museum – karalienės Sofijos muziejuje – buvo atitvertas juosta ir prie jo stovėjo budėtojas.
Didelio formato legendinės drobės originalas kažkodėl nepaliko laukto įspūdžio. Pernelyg daug matyta įvairių reprodukcijų, pernelyg daug skaityta, girdėta…
O kitoje šalia „Gernikos“ atskirojo kambarėlio esančioje salėje gal tris kartus ilgiau stovėjau prie sąlyginai pilko Picasso natiurmorto ir kaifavau nuo jo subtilumo – gaila, dabar nepamenu pavadinimo ir metų, kada sukurtas.
Visa tai labai asmeniška: kažkodėl labiausiai tame muziejuje nustebino Antoni Tapies originalų faktūros…
Seniai esu pastebėjęs sau – retsykiais dailininkų originalai nuvilia, nes pasivaidena, kad prastesni už reprodukcijas; nors dažniau būna atvirkščiai – originalai sužėri it brangakmeniai netikėtomis briaunomis.
KARTOJAS
Žodžiai, mintys, jausmai kartais apleidžia mus.
Veriasi tuštuma – lyg šulinys, lyg vamzdis į pasaulių begalybę – kiek bešauktum, iš tos tolybės niekas tau neatsilieps, nepasiųs žinios…
Kai kompiuteriai stringa, kvailioja – juos perkraunam.
Mus perkrauna laikas, laiko tekėjimas – kiek kartų jis užpildė mano tuštumą, kartais tuščią neviltį.
Dabar jau žinau – anksčiau ar vėliau viskas sugrįžta, kartojas, bet šiek tiek kitaip – mintys, žodžiai, veiksmai.
Sudėtingiau su jausmais.
JONVABALIAI
Įkyrėjančios reklamos sraute siūlomos saulės energija pakraunamos lempos… jonvabaliai. Tai plastikinio, negyvo pasaulio vaikai – tie „jonvabaliai“.
Nedidelės apvalios lemputės ant daug „šakelių“. Naktį jos šviečia kupstais, o vėjy jų šviesa linguoja…
Gražu, blyn, tokiame sode – bet kodėl ta pernelyg dažnai ateinanti mintis – visa nyks išnyks, bus išnaikinta tiesiogiai ir netiesiogiai, imituojant gamtos apsaugą – liks plastmasiniai paukščiai, gėlės, vabzdžiai, medžiai… Plius – gamta virtualybėje, lyg paskutinė jos citadelė, virtualusis bioįvairovės antkapis.
Deja, daug kam iš apsišaukusių homo sapiensais ir toks pasaulis tiks…
