Biržiečio Leono Petronio gyvenimas – kaip margiausi karoliai. Skaičiavome juos šimtmečio jubiliejaus išvakarėse, o tas apvalusis jubiliejus kaip tik šiandien, liepos 25-ąją.
– Daugumos mano porininkų jau nebėra, – ponas Leonas vardija vardus ir pavardes žmonių, su kuriais dirbo Biržų autotransporto įmonėje autobuso vairuotoju, vežiojo keleivius į Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Pavydėtina senjoro atmintis skaičiams, datoms, vardams ir pavardėms. Jei akimirkai ir užsimiršta koks vardas, po minutės kitos atmintis jį sugrąžina.
Didžioji pono Leono meilė – muzika – aplankė dar vaiką. Vaikystės ir jaunystės Svilių kaime buvo nemažai sodybų, mokykla, kurioje veikė Jaunųjų ūkininkų draugijos būrelis. Ir muzikavimas kaime buvo labai svarbus dalykas. Buvo garbė mokėti groti, o nuosavas instrumentas – didelis turtas.
Jaunųjų ūkininkų būrelis nuolat rengdavo vaidinimus, koncertus. Prie šio būrelio susibūrė ir skudučių ansamblis. Jam vadovavo Petras Savickas.
– Petras Savickas ir gaidas suprato. Grojom mes su broliu Povilu, du Mačiai, Petras ir Alfonsas Paliuliai, Petro Savicko broliai Vladas ir Leonas, – prisimena L. Petronis. – Jaunučiuose, netoli Galvokų, buvo geras skudučių meistras, iš uosio ištekindavo, nupoliruodavo. Savickas mokėjo skudučius suderinti ir mus to mokė.
L. Petronis kalba, kad gražiai groti skudučiais nėra lengva, reikia labai susigroti, laikytis tempo. Gražiai skambėdavo „Kikilio polka“, „Lėk, sakalėli“.
– Smirda klausytis, kaip dabar groja. Tempia, jokios melodijos, jokio ritmo. Tik vieną sykį girdėjau Biržų kultūros centre, kai buvo daug skudutininkų privažiavę, grojant taip smagiai, kaip mes grodavome… – kalba muzikantas.
Dar trylikos neturėdamas susipažino su armonika. 1936 m. sausį buvo brolio krikštynos. Jose armonika grojo vienas iš Paliulių, Alfonsas. Nakčiai armoniką pas Petronius paliko. Paauglys Leonas su armonika užsidarė bobutės kambary – bobutė ant krosnies miegojo, o Leonas iki pat ryto grojo.
– Ir man atrodė, kad paryčiais jau labai gražiai išėjo pagroti, – šypsosi senjoras.
Kovo mėnesį buvo kaimynės Rakūnaitės krikštynos.
Iš Pasvalio atvažiavo Rakūnienės brolis Kukelka ir atsivežė armoniką. Tada tėvas už trisdešimt litų ir nupirko tą armoniką iš Kukelkos. Nuo to laiko su armonika Leonas jau nebesiskyrė, tik instrumentą ne kartą mainė.
Kitas svarbus instrumentas ponui Leonui buvo mandolina.
– Prie vokiečių buvom susitvėrę kapelą. Adolfas Savickas iš Grubiškio, prieš tai Zizonių kapeloje grojęs, pasiūlė: išmok groti mandolina, savo kapelą sudarysim. Dar abu Mačiai prisidėjo. Per Užgavėnes man atnešė savo mandoliną, šiek tiek pamokė, per gavėnią pats mokiausi, Savickas sekmadieniais užeidavo, patikrindavo, ką išmokau, naują melodiją užduodavo išmokti. Po Velykų sekmadienį buvo Svilių jaunimo baliuškėlė – jau grojome, o nuo pavasario visose gegužinėse, kituose renginiuose grojome. Ir samdydavo mus daug kas, užsidirbdavom.
L. Petronis sako iš pradžių grojęs Savicko mandolina, o paskui, kai pinigų per keturis kartus grodamas užsidirbo, ją iš Savicko nusipirko. Pasirodo, savamokslis Savickas mandolinas darydavo pats. Savicko mandolinos buvo dvylikos stygų, skambėdavo puikiai. Jis pats savo darbo mandolina grojo. Bet su gerąja mandolina p. Leonui teko atsisveikinti ne savo noru:
– 1944 m., kai traukėsi vokiečiai, mandoliną slėpiau, buvau alksnin įkėlęs, bet nusibodo laukti, paėmiau pagroti, pasidėjau ant vežimo prie kitų daiktų. Vienas vokietis pamatė mano mandoliną, paėmė, apžiūrėjo ir pasiėmė. Kitą jau pirkau parduotuvėje.
Leonas Petronis brangina dar vieną instrumentą:
– Smuiką nusipirkau 1946 metais. Keturias dienas vienos vestuvės truko, grodamas gerai uždirbau, gal kokį 50 červoncų susirinkau. Toks Latvėnas važinėjo į Rygą, veždavo kiaušinius parduoti, paprašiau smuiko pažiūrėti. Jis ir atvežė smuiką už 55 červoncus. Nelabai suprato, ką nupirko laužyne, o pasirodė, kad labai gerą Gvarnerio dirbtuvių instrumentą parvežė. Ir dukra Ramutė tuo smuiku grojo.
Pats išmokęs groti, Gvarnerio smuiku ponas Leonas pagroja iki šiol.
Muzikanto karjerą pradėjęs nuo piemens švilpos, pats išmokęs groti armonika, mandolina, smuiku, visą gyvenimą Leonas Petronis nesiskyrė su instrumentais:
– Kai susikūrė kolūkiai, beveik metus dirbau vairuotoju kolūkyje, vienas groti mokėjau, tai kur kokia šventė, vardadienis ar gimtadienis, vis kviesdavo groti. 1950 m. pradėjau dirbti Parovėjos MTS, dvejus ar trejus metus nebuvo kapelos, bet paskui atsirado, susibūrė didelė kapela. Aš grojau mandolina. Armonika mano buvo „pasibaigusi“, paskui MTS nupirko armoniką, viršininkas liepė man neštis namo, kad kas nesugadintų. Bet armonikos kapeloje ir nereikėjo, madingesnis tada buvo akordeonas.
Vėliau L. Petronis grojo Biržų autotransporto įmonės kapeloje smuiku. Grojo įvairiuose ansambliuose: buities paslaugų kombinato, Adelės Sadauskienės, neįgaliųjų. Pačeriaukštė buvo paskutinė vieta, kur ponas Leonas grojo kolektyve.
Tik dabar kiek mažiau jėgų groti, šiemet jau nebedalyvavo Biržų armonikininkų varžytuvėse, kur nuolat dalyvaudavo ir ne kartą pelnė prizus. Nebesurizikavo ir Gatvės muzikos šventėje groti – iki tol kasmet grodavo, bet dabar nerimavo, ar užteks sveikatos.
Su ponu Leonu vis apie muziką ir muziką kalba sukasi.
– Aš gi mėgėjas groti, bet su grojimu juk nieko neuždirbsi, reikėjo rimto darbo… – sakė ponas Leonas ir smagiai apie buvusius darbus kalbėjo. Ypač – apie didžiulį norą išmokti vairuoti. Juk automobilis būdavo didžiulė retenybe ir, jei per kaimą koks pravažiuodavo, visi bėgdavo pažiūrėti ir pauostyti.
– 1948 metų pavasarį pradėjau lankyti vairuotojų kursus Panevėžyje. Kursai trukdavo tris mėnesius. Teko nuomotis kampą, o kas trečią savaitgalį dviračiu parmindavau į Svilius maisto, svarbiausia – lašinių. Po kursų Panevėžyje buvo privaloma pusantro mėnesio stažuotė – praktika greta patyrusio vairuotojo, – prisimena ponas Leonas.
Biržuose automobilius tuo metu turėjo gal trys įmonės, tad stažuotoju įsiprašė bravore. Vairuotojai, labai „palutorką“ brangindami, stažuotojui per pusantro mėnesio gal tik kokį kilometrą leido lygiu keliu pavažiuoti.
– Kai atėjo laikas vairavimo egzaminą laikyti, ėjom abu su inspektoriumi prie pašto, susistabdėme mašiną ir pasiskolinome egzaminui. Įsukau į Rotušės gatvę, „palutorka“ užgeso, mano egzaminas baigėsi. Pažįstami patarė: reikia inspektoriui nunešti puslitrį. Puslitrio nebuvo kur gauti, kaime gavau 2 butelius samagono. Naminė išgelbėjo: su inspektoriumi sutarėme, sutartą dieną abu vėl nuėjome prie pašto, sulaukėme, kai „palutorka“ pro šalį važiavo. Inspektorius sustabdė, išlaipino vairuotoją, paaiškindamas, kad reikia vairavimo egzaminą laikyti. Pravažiavome pro bažnyčią, Rotušės gatve ir grįžome prie pašto. Egzaminas buvo išlaikytas… – pasakoja buvęs vairuotojas.
– 1949 metų rugsėjo 1 dieną pradėjau dirbti vairuotoju „Tarybinės žemės“ kolūkyje su „palutorka“, – kalba ponas Leonas ir priduria: – dabartiniai vairuotojai negalėtų net įsivaizduoti, kokias mašinas mes vairavome…
Dažnai pakely reikėdavo ieškoti atsarginių detalių ar remonto dirbtuvių, visoms kelionėms pasiimdavo savadarbių priemonių prakiurosioms padangoms vulkanizuoti. Su tokia technika nuotykių kelyje būdavo įvairių, juos iki šiol prisimena.
Sužinojęs, kad reikalingas GAZ-51 sunkvežimio vairuotojas Parovėjos MTS, L. Petronis panorėjo dirbti su geresne mašina ir nuo 1950 m. rugpjūčio 14 dienos įsidarbino Parovėjoje. Po dvejų metų MTS gavo naują ZIS-150, ją perdavė L. Petroniui. Kai naikino MTS-us, visus darbuotojus ir techniką perkėlė į melioracijos įmonę. 1961 m. rugpjūčio 1 d. įsidarbino Autrotransporto įmonėje ir čia dirbo trisdešimt vienerius metus.
L. Petronis vardija, kokiais maršrutais teko važinėti per visą gyvenimą: keliolika kartų į Leningradą, tris kartus į Estiją, du kartus į Maskvą, į Lvovą porą kartų važiavo naujo autobuso parvaryti, ekskursiją vežė po Ukrainą, Užkarpatę. Ir Lietuvos keliai keleliai išvažinėti. Senjoras Leonas šypsosi: kai autobuso prireikdavo M. Peikštenienės saviveiklininkams, prašydavo, kad jį vairuotų Petronis. Jis ir nuveža, ir kartu su bandonija pagroja.
Vairuotoju Leonas Petronis išbuvo 71 metus. Išėjęs į pensiją nuosavą automobilį vairavo. 2020 m. metais baigė galioti teisės ir nuo tol ponas Leonas nebevairuoja.
Mėgstamas senjoro Leono užsiėmimas buvo sodą prižiūrėti, daržoves auginti. Tik pastaraisiais metais sodui jėgų pradėjo stigti, žemės darbus patikėjo dukrai Ramutei.
– Dar praėjusį rudenį dviračiu į sodą važiavau, bet padirbau ir nebegalėjau užlipti. Dviratis ten paliko…
O kokia dabar senjoro Leono diena?
– Rytais keliuos apie septynias, o guluos apie devintą. Mankštos tik pusę bedarau, nes nugarą pradėjo skaudėti. Valgyti kartais pasitaisau, per pietus, vakarienei sriubos išsiverdu. Į parduotuvę dar nueinu, tik jei toliau reikia eiti, pavargstu. Dar pats nueinu sumokėti mokesčių. Radijo žinių paklausau. Nebeimu laikraščių, nes net su „lūpa“ nebegaliu paskaityti.
Ponas Leonas sako įdomų gyvenimą pragyvenęs, nelengvą, bet įdomų. O kokį receptą duotų kitiems?
– Net nežinau… Valgiau viską, o kai dirbau vairuotoju, neišėjo valgyti tvarkingai. Dabar dešrelių nusiperku. Lašinių jau nevalgau. Mėsos valgau rečiau, neriebios. Yra laiko valgyti tvarkingai. Niekada nerūkiau, mes visi trys broliai nerūkėme.
Išgerdavau tik prie progos. Jokio darbo nevengdavau. Su muzika gyvenau, ir tiek nugyvenau…
