„Nežinau, kaip būčiau išgyvenęs šią žiemą, jei ne laikrodžiai“, – sako biržietis Aurimas Pocius.
Apdailininku dirbantis vyras biržiečiams gerai žinomas kaip puikus ir kruopštus meistras. Pasirodo, kad jis yra ir įvairiausias idėjas iš netikėtų medžiagų realizuojantis kūrėjas.
Vienam tik lėkštė, kitam – aukso gabaliukas
Lidijos ir Aurimo Pocių jaukiuose namuose ant sienų kabo daugybė laikrodžių ir lėkščių. Jų yra įvairių spalvų, su įvairiais valandas žyminčiais skaičiais bei paveikslais.
A. Pocius sako, kad ant sienos kabančios lėkštės yra ypatingos, kolekcinės, daug kainuojančios. Jam pasisekė antikvarinius daiktus įsigyti pigiau vadinamuosiuose bagažinių turgeliuose ar išparduotuvėse.
„Eiliniam žmogui tai tiesiog lėkštė su įvairiais paveiksliukais. O žinovui – aukso gabaliukas“, – sako pašnekovas.
Antikvarinių daiktų pirkimas Aurimui yra kaip žvejyba: „Iš penkių nuvažiavimų gali tik vienas būti sėkmingas“. Tačiau kai randa perliuką, gera nuotaika garantuota.
Vyras pasakoja mėgstantis pasivaikščioti po netoli Kėdainių esantį bagažinių turgelį, taip pat važiuodamas į Palangą užsuka į Kretingos turgų. Biržuose jis dažniausiai lankosi „Liuteros“ naudotų baldų ir daiktų parduotuvėje ir neslepia randantis gerų dalykų.
Iš nekolekcinių lėkščių vyras gamina laikrodžius. Jų gausa ir įvairovė stebina.
Aurimas rodo pirmąjį savo darbą, kurį pagamino prieš dešimtį metų. Keturkampis išklijuotas mažais gabalėliais – plytelėmis, kokios lipdomos prie sienų, o ant jo įmontuotas laikrodis.
Vėliau jis sugalvojo realizuoti kitokius kūrybinius sumanymus. Iš plytelių gamino paveikslus, juos tvirtino apdailoje naudojamais klijais. Jo paveikslai stebina: pavyzdžiui, nulipdyta laimės paukštė, žemiau matyti žemė, kurioje auga įvairios gėlės. Vėliau vyras sugalvojo pagaminti savo horoskopo ženklą – skorpioną. Jis irgi iš plytelių, o skorpiono dygliai – iš statybinių vinių.
Laikrodžiai ant keptuvių ir lėkščių
Idėja gaminti laikrodžius A. Pociui vėl atgimė praėjusią šaltą žiemą. Buvo šalta, pustė, o tiesiog gulėti ant sofos ir žiūrėti televizorių nesinorėjo.
Pirmiausia jis pradėjo gaminti laikrodžius ant keptuvių. Mat ir žmona Lidija, ir jos sūnus Aidas užsiima maisto gaminimu. Dar sumanė laikrodžius daryti ant maisto pjaustymo lentelių.
Vėliau jis sugalvojo laikrodžių pagrindu paimti lėkštę.
Gamyba iš lėkščių, anot pašnekovo, yra didelis darbas. Reikia ne tik žinoti, kaip ir su kokiu grąžtu jos viduryje išgręžti skylutę, kad būtų galima pritvirtinti laikiklį ir ciferblatą, o laikrodis veiktų.
Ne visos lėkštės ir tinka. Vienos yra per daug išgaubtos, kitos, ypač brangesnės, ir dažniausiai sutrupa jas gręžiant. Taigi, kad būtų galutinis rezultatas, reikalingas sumanumas ir įdirbis.
Aurimas sako, toks kūrinys – ne tik namų dekoras, bet turi ir praktišką pusę – rodo valandas. Dažnai lėkštės būna išdekoruotos gražiais piešinukais. Kitos yra be ženklų ir dekoracijų. Tokias pagražina jis pats. Tai gali būti mistiniai ženklai, išskirtiniai paukščiai, Biržų krašto bei Lietuvos simbolika.
Vyras neslepia, kad gaminant lėkštes „yra reikalų“. Tenka prisiminti ir pasižiūrėti, kaip tiksliai atrodo Gedimino stulpai ar Vyčio ženkle pavaizduotas žirgas. Reikia gražiai ir teisingai sudėlioti skaičius.
Beje, vieną laikrodį, pagamintą ant dailios keptuvės, A. Pocius padovanojo ir Biržuose apsilankiusiam keliautojui bei maisto gurmanui Orijui Gasanovui.
„Sakiau jam, galėsi reikalui esant nusiimti rodykles ir pasigaminti maisto“, – juokauja vyras.
A. Pocius savo lėkštėmis neprekiauja, nors minčių turi visokių. Žmona kalbina važiuoti į muges ir jų pasiūlyti pirkėjams.
Dar kai kurias nuveža į Šiauliuose esančią dovanų studiją, išdalina draugams ir pažįstamiems.
Didžiausios Aurimo darbų vertintojos yra žmona Lidija ir jos mama Elvyra. Moterys negaili pastabų ir dėl spalvų, ir dėl dekoro. Tiesa, jis sako į pastabas ne visuomet atsižvelgiantis…
Meno virtuvė nesuviliojo
Pagal specialybę Aurimas yra ir maisto technologas, ir mūrininkas. O pastaruoju metu dirba apdailininku. Sako, jam labiau patinka sutvarkyti namus pagal klientų pageidavimus.
Tačiau menas Aurimui nesvetimas. Kaune gyvenusi jo teta Aldona Pociūtė-Juškevičienė buvo dailininkė.
Pas ją jaunystėje gyvenęs Aurimas bendravo su menininkais, besilankiusiais pas tetą, matė dailininkės kūrybinę virtuvę. Vėliau dvejus metus dirbo Kauno muzikiniame teatre. Tačiau sako, kad vadinamasis bohemos gyvenimas jam nepatiko ir nesuviliojo.
Gražiai piešė ir jo tėtis Algis Pocius.
Gyvenime Aurimui teko paragauti ir jūrininko, ir verslininko duonos. Ir mūryti, ir statyti židinius teko. Bet įdomiausia pastaraisiais metais dirbti su dizaineriais ir remontuoti namus – tvarkyti grindis, lipdyti sienas, sukti gipsą, klijuoti plyteles. Sako, kad jo praktikoje sunkiausia buvo klijuoti plyteles ant svetainės lubų.
Aurimas neslepia turintis sumanymą padaryti paveikslą – pinigų medį. Tik nežino, ar jis bus su doleriais, ar bitkoinais.
Pusę žiemos praleido ant ežero
Apdailininko darbas yra daugiau sezoninis, todėl Aurimas turi laiko savo pomėgiams. Žiemą jis daug laiko praleido ant ežero ledo. Gaudė ešerius.
Įdomu tai, kad žvejui dideli šalčiai nebaisūs, iki 15 laipsnių šalčio jis net nesimauna pirštinių. Aurimas mėgsta žvejoti vienas, kompanijos jam nereikia.
Kepti, sugruzdėję aliejuje nedideli ešeriukai yra didžiausias Pocių šeimos skanėstas.
Didžiausias Aurimo Biržų rajono vandens telkiniuose sugautas ešerys buvo 42 centimetrų ilgio. Dar buvo sugavęs 36 centimetrų ilgio ir 700 gramų sveriantį ešerį.
Skaniausia žuvis sugauta Nemunėlyje ir ežeruose, o nepatinka Mūšoje – sako, atsiduoda dumblu.
Dabar Aurimas laukia lynų sezono. Sako, jam labai nepatinka brakonieriai – tie, kurie žuvis gaudo tinklais. Jam vertingiausia paties su meškeryte sugauta žuvis.
Vyras labiausiai norėtų pagaminti laikrodį su žuvimi – tokią, kurią galima būtų bent kokiam žvejui kaip suvenyrą padovanoti. Deja, sako, kad dažniausiai tokių randamų lėkščių diametras netinka laikrodžiui.
Užsiimti širdžiai mielais dalykais
Aurimas Pocius sako turintis ir daugiau visokių kūrybinių sumanymų. Jis labiausiai vertina unikalius kūrinius, o ne pagamintus masiniu būdu ir atsisiųstus internetu.
Paklaustas, ką patartų žmonėms, kurie turi visokių minčių, bet nedrįsta jų realizuoti, Aurimas sako: „Jei galvoje kirba mintys, reikia bandyti. Tai nereiškia, kad kas nors išeis iš karto, bet bandyti reikia. Daug ką šiais laikais galima nusipirkti, o ir iš kūrybos neuždirbsi. Bet laisvalaikiu reikia užsiimti tokiais dalykais, kurie malonūs“.
