Šiais žodžiais po pokalbio su „Šiaurės rytais“ liūdnai atsisveikino Straugalių kaimo gyventoja Stasė Mikašiūtė – Pakėnienė. Aštuoniasdešimtmetė moteris kalba apie okupaciją, karą, antisovietinį partizaninį pasipriešinimą kaip apie vieną ilgą karą, sugriovusį jos tėvų ir brolių gyvenimą, pražudžiusį artimiausius žmones.
„Esu iš visų vaikų jauniausia. Turėjau keturis brolius – Vytautą, Antaną, Leoną ir Vladą. Vytautas, pats vyriausias, mirė 4 metukų, dar gerokai prieš man gimstant.
Tada tėvai gyveno dar Biržuose, brolį esą išgąsdino didelis šuo. Pradėjo sirgti, sirgti. Tėvelis visur vežiojo pas daktarus, bet niekas nebepadėjo. Dabar likome paskutiniai mažieji – aš ir metais vyresnis brolis Vladas“, – pasakojimą pradėjo S. Pakėnienė.
Tėvas Povilas
„Tėvelis dirbo pasienio policijoje ir prie Smetonos, ir vokiečių laikais. Dalyvavo 1941 metų sukilime. Kai vėl užėjo rusai, tapo priešu.
Dirbo pasienio policininku ten, kur skirdavo. Todėl šeima pradžioje kiek klajojo. Vėliau gyveno Kočėnų kaime, čia 1927 metais tėvas buvo gavęs 11 hektarų žemės, pasistatęs trobesius. Čia 1940 gimiau aš.
Man buvo 4,5 metų, kai 1945 metų sausio mėnesį tėvą areštavo. Jis atsisveikino su mumis visais ir išėjo. Labai man, vaikui, įstrigo tas jo atsisveikinimas, tiesiog tas paveikslas kaip nuotrauka prieš akis stovi. Daugiau jo nematėme. Po pusės metų tėvelis Panevėžio kalėjime mirė, taip ir nesulaukęs teismo. Nežinome, kur buvo palaidotas“, – apie paskutinį pasimatymą su tėčiu kalbėjo ponia Stasė.
Žinių apie Povilo Mikašiaus gyvenimą nėra išlikę daug. Gimė 1891 metais Pamūšio kaime, Pasvalio (Pakruojo?) rajone, krikštytas Joniškėlio katalikų bažnyčioje. Iš muziejaus „Sėla“ turimos informacijos žinoma, kad jis tarnavo pasienio policijoje, II pasienio rajone, o nuo 1940 metų pavasario – III. Valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde yra baudžiamoji byla Nr. 9 – 18033, kurioje pažymėta, kad P. Mikašius 1945 01 29 buvo suimtas NKVD Biržų aps. skyriaus. Šio skyriaus nutarime 1945 07 24 pažymėta, kad jis kaltinamas tuo, jog dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, o 1944 metais įstojo į antisovietinį tautinį būrį. Laisvės atėmimo vietoje Panevėžyje išbuvo nuo 1945 01 29 iki 1945 06 17. Mirė Panevėžio kalėjime tardymo metu iki teismo nuosprendžio įteisinimo. Mirties priežastis – tuberkuliozė.
Sūnaus Antano 1946 metų sausio 24 dienos tardymo protokole yra tokie parodymai apie tėvą: „Mano tėvas iki 1940 metų buvo Lietuvos policijos policininkas. Kai atėjo sovietų valdžia, tėvas iš policijos išėjo ir dirbo savo žemę. Kai atėjo vokiečiai, tėvas grįžo į policiją, kur pratarnavo vienerius metus ir išėjo dėl ligos. Vėl dirbo savo žemę. Dabartiniu momentu tėvas ir motina areštuoti, o likusi šeima ištremta…“. Tuo metu P. Mikašius jau pusę metų buvo miręs, tačiau sūnus apie tėvo mirtį greičiausiai nieko nežinojo.
Brolis Antanas
„Broliai Leonas ir Antanas mokėsi Biržų gimnazijoje. Mamytės brolis, dėdė Jonas, kuris mane užaugino, sakė Antanui: „Esi mokytas, eik į armiją. Karas jau greitai baigsis, būdamas mokytas gal pateksi į kokius karininkus ar dar kur“. Bet brolis neklausė, buvo užsispyręs. Kai ėmė šaukti į kariuomenę, išėjo su draugais į mišką.
Į partizanus išėjo tik Antanas, Leonas buvo dar per jaunas. Aš Antaną prisimenu nedaug. Kartu su mumis Kočėnuose gyveno ir babytė, mamytės mama. Babytė man pasakojo, kad aš labai laukdavau, kada Antanas pareis iš miško. Sėdėdavau prie lango ir laukdavau. Vyresnieji broliai mus, mažiukus, buvo pasiskirstę – Leonas globojo mano brolį Vladą, o Antanas – mane. Nešiodavo glėbyje pakėlęs, šitą tai atsimenu. Gražus ir stiprus buvo, garbanotais plaukais.
Man yra rodę tą vietą, kur Antano bunkeris buvo. Atrodo, Alfonsas Suveizdis iš Biržų kartu su Antanu buvo ištremtas. Sakė, kad jie norėjo susisprogdinti, gyvi nepasiduoti, bet kažkas nepavyko. Mano giminaitis, kuris gyveno Biržuose, yra pasakojęs, kad matė, kaip vėliau juos varė visus surakintus per miestą.
Kartu į tremtį su broliu važiavo Juozas Žagrakalys iš Smaltiškių. Jis pasakojo, kad matė Antaną prieš mirtį, sako, buvo visai nusilpęs, ištinęs,“ – pasakoja Stasė Pakėnienė.
Antanas Mikašius savo parodymuose teigė, jog į mišką pasitraukė gavęs šaukimą į sovietinę kariuomenę 1944 metų rudenį. Jis mini Žagrakalį, su kuriuo kartu slapstėsi bunkeryje. Taip pat Mikašiaus pavardę mena Biržų girioje 1945 metų rugsėjį vykusio Augusto Vasiulio ir Jono Krivicko vadovaujamų būrių mūšio su NKVD kariuomene dalyviai. „Mūsų sargybos buvo pastatytos iš visų keturių pusių. Ką tik pradėjus švisti, atbėgo vienas sargybinis, šautuvą numetęs ir suriko: „Rusai“. O kitą sargybinį, kuris stovėjo iš pietų pusės, greičiausiai nudūrė durklu, kadangi nesigirdėjo šūvių. Visi vyrai šoko ant kojų, o rusai jau čia pat. Tas miškas ne toks tankus, kareivis prie kareivio eilėmis bėga. Kuris tik mūsiškių prigulė atsišaudyti – ir nebeatsikėlė. Gervės upelis buvo įstrižai kvartalinės, o palei ją – septynios palapinės. Mūsų skyriaus, kuriam vadovavo Mikašius, palapinė buvo paskutinė“, – apie šį mūšį pasakojo jo dalyvis (dabar jau miręs) Alfonsas Suveizdis.
Antanas buvo represuotas ir nuteistas – gavo 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Ją turėjo atlikti Permės srityje. Mirė įkalinime 1948 04 06.
2000 metais jam suteiktas kario savanorio statusas ir jaunesniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).
Mama ir brolis
„Kai tėvelį suėmė, mamytė su vaikais pasitraukė į Latviją, bijojo, kad visų neištremtų. Antanas buvo miške. Brolį Leoną auginti mamytė atidavė savo pusbroliams Antanui ir Povilui Skėriams į Kupiškį. Likom su ja tik mes, mažieji – aš ir Vladas.
Mamytė pasiprašė gyventi pas tokius ūkininkus, gyvenusius už Barbelės. Jie mus priglaudė. Bet su dviem vaikais mamytei buvo per sunku vienai. Kirdonyse gyveno pusbrolis Bronius Balčiūnas, tai jis sutiko paimti pas save Vladą. Septynis vaikus Bronius turėjo, Vladas jam buvo aštuntas. Metus jis ten gyveno, o mamytė po Latviją su manimi viena klajojo.
1946 metų rudenį Kupiškyje susirgo meningitu ir mirė brolis Leonas, jam buvo 17 metų. Mes su mamyte tada gyvenome Skaistkalnės pakraštyje, buvo prisiprašiusi pas tokius žmones. Jau brolį iš Kirdonių mamytė buvo pasiėmusi, buvome visi kartu. Ir gavom žinią, kad mirė Leonas, pusbroliai jį slapta naktį Kupiškio kapinėse palaidojo, nes irgi bijojo. Brolis svajojo tapti kunigu, turėjo daug knygų. Bijodami giminaičiai sudegino ir visas knygas. Brolis mirė spalio mėnesį, o mamytė vis dejavo, kaip jai patekti į Kupiškį. Buvo kovo mėnuo, kai ji Kupiškį pasiekė, nežinau, kaip ten nuvažiavo, man dar septynerių metukų nebuvo. Tik pamenu, kad parvažiavusi labai graudžiai verkė. Aš priėjau, klausiu – ko tu mamyte taip verki? O ji sako: „Nebėra mano Levuko, nebėra“. Apsikabinau aš ją, prisiglaudžiau. Atsimenu šį momentą iki smulkmenų, lyg vakar būtų nutikę.
Turbūt toje kelionėje mamytė labai sušalo, pradėjo sirgti. Skaistkalnėje buvo tokia daktarė rusė, aš dar ją prisimenu, šluba tokia. Nieko ji apie gydymą nesuprato. Tuo metu vienas mamytės brolis gyveno Šilėnų kaime, kitas – Straugaliuose ir dar vienas – Latvijoje. Neina geryn mamytės sveikata, o daktarė ją nuo šiltinės gydo. Išvežė broliai sesę į Bauskės ligoninę. Atsimenu, mes su broliu kieme ant žvyro krūvos stovėjome, o mamytė mus taip liūdnai paskutinį kartą nužiūrėjo. Nuvežė į Bauskės ligoninę, bet ir čia nesveiksta. Atvežė broliai profesorių iš Rygos. Tas apžiūrėjo ir pasakė, kad ne nuo tos ligos mamytė buvo gydyta, dabar viskas į smegenų uždegimą perėjo. Taip ir mirė Bauskės ligoninėje 1948 metų pavasarį. Antanas mirė irgi 1948 metais, tik mėnesiu vėliau“, – apie artimiausių žmonių netektis liūdnai pasakojo S. Pakėnienė.
Našlaičių dalia
„Likome dviese su broliu Vladu. Latvijos dėdė mane iš pradžių buvo paėmęs, o dėdė Jonas Žiaubrys – brolį Vladą. Bet vėliau nusprendė, kad mums geriausia augti kartu. Tai užaugino mus dėdė Jonas, jauniausias iš mamytės brolių ir seserų. Savo šeimos neturėjo, gyveno kartu su vyriausia seserimi, irgi netekėjusia, Straugaliuose. Turėjo čia nusipirkęs kelis hektarus žemės. Kai tėvelis buvo policininkas, žemę dirbti nelabai laiko turėjo, tai dėdė Jonas jam padėdavo ir arti, ir kulti. Dėdė yra pasakojęs, kad tėvelis jo klausė, kam jis čia žemę perka ir namelį stato. „O tai kur aš senatvėje gyvensiu? Man reikia savo namų, darbo, kas man senatvėje duonos duos?“ – sakė tėvui dėdė. „Mano vaikai tau duonos duos,“ – atsakęs tėvelis. Taip ir gavosi, tarsi išpranašauta. Užaugino mus tarsi savo vaikus. Dėdės sveikata buvo nekokia. Buvo dalyvavęs dviejuose karuose – Pirmajame pasauliniame bei Nepriklausomybės kovose. Pasakodavo, kaip su lenkais kovėsi. Gerai čia buvo augti. Kolūkis mums, kaip našlaičiams, leido turėti dvi karves. Pavalgę buvome gerai, tik nebuvo tėvų meilės… Tokie tie pokario metai,“ – nebesuvaldė ašarų ponia Stasė.
„Kada ir kur mirė brolis, sužinojau tik atėjus Nepriklausomybei, tvarkydama dokumentus. Viena tvarkiausi, brolis Vladas gyveno Latvijoje, nieko nepadėjo. Išsirūpinau, kad tėvelis ir brolis būtų pripažinti kariais savanoriais. Labai daug padėjo biržietis Jonas Pangonis, Lietuvos vietinės rinktinės karių Biržų klubo vadovas“, – kalbėjo moteris.
Gyvenimas ėjo
„Užaugome, brolis atitarnavo armijoje, grįžęs išsimokė vairuotoju, paskui vedė ir gyveno Latvijoje. Dabar grįžęs, gyvena Panevėžio rajone.
Aš baigiau Suosto aštuonmetę mokyklą, kiek padirbau kolūkyje ir išėjau mokytis prekybininke.
Vilniuje baigiau prekybos mokyklą. Pradėjau dirbti Biržuose 1966 metais. Turėjau draugę Birutę, su ja Biržuose dvejus metus dirbome „Kregždutės“ parduotuvėje. Paskui sumaniau keltis į Panevėžį. Susiradau ten darbą 1971 metais, vėliau sukūriau šeimą, gavome butą. Panevėžyje pragyvenau 25 metus. Sugrįžau į Straugalius 1998 metais, kai netekau darbo. Parduotuves privatizavo, daug žmonių tada atleido. Sūnus Arūnas liko gyventi Panevėžyje. Dėdė Jonas mirė 1984 metais, namelis tuščias stovėjo 14 metų. Atvažiuodavome, kiek patvarkydavome. Pasitaikė, kad langus išdaužydavo ar ką panašaus iškrėsdavo. Bet išstovėjo, jau daugiau kaip 20 metų čia vėl gyvenu“, – pasakojo moteris.
„Persilaidojau mamytę iš Skaistkalnės kapinių čia, arčiau namų. Sunku buvo ten kapelį man vienai prižiūrėti, kapinės pušimis apaugusios, žemėje vienos šaknys, gėlytės nepasodinsi. O dabar kartu su savo mamyte, broliu ir seserimi guli. Kočėnuose buvo mūsų namai. Dabar nieko nebeliko, namą perkėlė į Nemunėlio Radviliškį, šulinys užverstas, sodybos medžius iškirto. Viską karas sugriovė…“ – liūdnai atsisveikina ponia Stasė.
