Lietuvos valstybės kūrėjai iš Kateliškių: Alfonsas ir Vytautas Petruliai

Biržų kraštas šį rugpjūtį švenčia ypatingą, 150 metų, signataro, publicisto, kunigo Alfonso Petrulio sukaktį. Birželio mėnesį turėjome progą dar kartą su juo susipažinti Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriuje vykusiame renginyje. Prisimindami iškilų kraštietį, dalinamės jame skaitytu Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresn. muziejininkės istorikės Vilmos Bukaitės pranešimu apie Petrulių šeimą.

Aukštaitijos dalis tarp Biržų, Anykščių ir Panevėžio yra ypatinga vieta, XIX a. antrojoje pusėje padovanojusi Lietuvai daug išskirtinių asmenybių: politikų, menininkų, rašytojų, kunigų, inžinierių, finansininkų, kariškių, medikų. Prasidėjus sodrių XX a. įvykių verpetui, jaunieji aukštaičiai nenorėjo likti stebėtojais. Jie iš pradžių prisidėjo prie siekusiųjų permainų Rusijos imperijoje, o vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjais. Vien Vabalninko kraštas užaugino net keturis ministrus: Ernestą Galvanauską, Konstantiną Šakenį, Kazį Ladigą ir Vytautą Petrulį, kurio brolis kunigas Alfonsas Petrulis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Šiandien Petruliai plačiai išsklidę po pasaulį ir įsikūrę ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, netgi tolimajame Los Andžele. Visgi didžiumos jų giminės šaknys – kaimai, išsidėstę tarp Vabalninko ir Kupiškio: Kateliškiai, Ramongaliai, Muimeliškiai, Natiškiai, Gyvatarai ir Rudikai. Petrulių istoriją bene įdėmiausiai išnagrinėjo genealogas Vidimantas Kučas, išsamiai pagrindęs atradimą, jog neįmantri pavardė slepia seną bajorų giminės istoriją. Jos pradininku tapo Jonas Petrulevičius. Jo anūkai Motiejus, Simonas ir Kazimieras iš Šiaulių pavieto Kuršėnų parapijos persikėlė į Ukmergės pavietą, kuriam priklausė ir Vabalninko miestelis. Motiejaus Petrulio ir jo žmonos Elžbietos Herodaitės sūnus Juozapas 1765 metais jau gimė Kateliškiuose. Iš viso šeima susilaukė šešių vaikų. Juozapas Petrulis su žmona susilaukė net dešimties vaikų, tarp kurių buvo ir sūnus Gabrielius, perėmęs iš tėvų sodybą Kateliškiuose. Kartu su žmona Marcijona Januškevičiūte jis susilaukė net devynių vaikų, tarp kurių buvo ir valstybininkų tėvas Juozapas Ipolitas.

Yra žinoma, jog Vabalninko kapinėse amžinojo poilsio atgulė Alfonso ir Vytauto Petrulių 57 metų senelis Gabrielius ir abu tėvai, galimai ir ankstyvoje vaikystėje mirę senelio broliai ir seserys, dėdės ir tetos, dvi kūdikystėje mirusios sesutės – vaikų mirtingumas ankstesniais amžiais buvo didžiulis ir užauginti bent pusę, patiems neliekant našle arba našliu, jau buvo didelė laimė.

Kateliškių Petruliai išsaugodavo didžiumą. Kadangi tik vienas sūnus likdavo gimtojoje sodyboje, likusieji pasklisdavo po aplinkinius kaimus. Šeimos moterys arba galėjo didžiuotis gera sveikata, arba galimybe ramiai atsigauti ir sustiprėti po gimdymų. Prosenelei Kotrynai Petrulienei pavyko sulaukti net 87 m., o jos marčiai Marcijonai Petrulienei – irgi garbingo 79 m. amžiaus – ji spėjo išvysti net keturis vyresniuosius anūkus.

Juozapas Ipolitas Petrulis, anksti mirus tėvui, perėmė tėvų ūkį, būdamas dvidešimties metų amžiaus. Jis išmokėjo dalį vyresniam broliui Jurgiui Laurynui ir padėjo baigti medicinos mokslus gydytojo profesiją pasirinkusiam jaunesniam broliui Gabrieliui. Po maždaug penkiolikos metų, jau sulaukęs brandos, 1870 m., jis vedė dvigubai jaunesnę iš Talkonių kaimo kilusią Izabelę Jankevičiūtę. Juos Pumpėnų Švenčiausios Marijos Škaplierinės bažnyčioje sutuokė Kupiškio ir Anykščių krašte dirbęs 1863–1864 m. sukilimo dalyvis kunigas Silvestras Kuprevičius. Petrulių kelios kartos jau tuokėsi su valstietėmis merginomis, bet nenešė sunkaus baudžiavos jungo ir saugojo istorinę bajoriškąją atmintį. Bene XX a. pradžioje Petruliams teko išgyventi didelį gaisrą ir atstatyti sodybą iš naujo. Tiesa, 1910 m. kaimui skirstantis į vienkiemius, jie pasiliko toje pačioje vietoje, sutikdami apsiriboti keliais hektarais mažesniu už kaimynų 27 ha sklypu.

Juozapas ir Izabelė Petruliai susilaukė net septynių vaikų ir užaugino penkis: dukteris Emiliją Juozapą bei Adelaidą Izabelę ir sūnus Alfonsą Konstantiną, Boleslovą Feliksą ir Vytautą. Jau paskutinio vaiko vardas skatintų spėti, kad lietuviškoji tapatybė buvo svarbi valstybininkų tėvams. Vis dėlto Petrulių šeima namuose bendravo lenkiškai, o su lietuviškai šnekančiais kaimynais ir bičiuliais – jų gimtąja kalba.

Sūnui Alfonsui rengiantis į Šiaulių gimnaziją, tėvai pasamdė daraktorių, mokiusį vyresniuosius vaikus rusų, lenkų ir lietuvių kalbos. A. Petrulis, gimęs 1873 metų rugpjūčio 4 d. pagal Julijaus kalendorių (pagal Grigaliaus tai būtų rugpjūčio 16 d.), parengtas minėtojo daraktoriaus, turėdamas vienuolika metų, įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją. Baigęs progimnazijos kursą, jis po poros metų pertraukos įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Atrodytų, nepaprastai sėslius Kateliškių Petrulius 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje likimas ėmė smarkiai blaškyti: ieškoti pašaukimo, daug keliauti, kam į Vakarus, o kam kartais ne savo valia į Rytus, buvo skirta ir Alfonsui, Boleslovui, Vytautui Petruliams bei jų seseriai Emilijai Peseckienei ir signataro sūnėnams bei dukterėčioms.

Pats būsimasis kunigas iš pradžių įstojo į Kauno kunigų seminariją, vėliau išvyko į tuometinę Austrijos-Vengrijos imperiją ir porą metų mokėsi Lvovo veterinarijos institute, vėliau baigė sielovados mokslus Vilniaus kunigų seminarijoje ir dar metus mokėsi Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Vis dėlto į Rusijos sostinę baigti studijų jis negrįžo. Gali būti, kad šeimai pritrūko lėšų tolimesnėms sūnaus studijoms, bet greičiausiai lemtinga kliūtimi tapo drėgnas uostamiesčio klimatas. Ir Alfonso Petrulio tėvas, ir senelis kentėjo nuo plaučių ligų, tapusių jų mirties priežastimi.

Grįžęs į Vilnių 1899 m. balandį jaunuolis priėmė šventimus ir, trumpai pabuvęs Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, tų pačių metų gruodį pateko į atkampią Bagdonavos Šv. arkangelo Mykolo filiją dabartinėje Baltarusijoje. Kunigo Alfonso Petrulio klajonių po parapijas kaleidoskopas tęsėsi net dvylika metų. 1901 m. jis buvo paskirtas Joniškio (dab. Molėtų r.) Šv. apaštalo Jokūbo, 1903 m. – Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, 1907 m. – Nalibokų (dab. Baltarusija) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu. 1908 m. pradėjo vadovauti Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado, o 1911 m. – Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai.

Apie ankstyvąjį jo sielovados darbo laikotarpį, ypač veiklą dabartinės Baltarusijos parapijose, kuriose tuo metu gyveno ir lenkiškai, ir lietuviškai kalbantys tikintieji, žinome nedaug. Pagrindinis dalykas – Alfonsas Petrulis nuolat stengėsi, kad bent dalis sielovados, kultūrinės ir švietimo veiklos jose vyktų ir lietuviškai. Tokiam kunigo siekiui priešinosi vietos lenkakalbiai tikintieji, į kurių spaudimą reaguodavo ir nuolat laviruodavusi bažnytinė vadovybė. Netgi pirmąja kunigo spaudos publikacija 1905 m. vasarą dienraštyje „Vilniaus žinios“ tapo jo pasakojimas iš Maišiagalos. Sprendimas vieną pamokslą per mėnesį pamaldose sakyti lietuviškai ir paskirti vieną dieną per savaitę lietuviškai vaikų katechizacijai, palaimintas ir vyskupo Edvardo Roppo, sukėlė dalies parapijos tikinčiųjų pasipiktinimo ir šmeižto bangą.

Lietuvių kalbos ir kultūros sklaida buvo vienas iš pagrindinių Alfonso Petrulio gyvenimo uždavinių. Geras jo lietuvių kalbos žinias liudija dalyvavimas redakcinėse komisijose ir atnaujinant lietuvišką poterių variantą, ir vėliau – rengiant pirmąją Lietuvos Konstituciją. Kita vertus, jo publicistikoje nerasime šovinizmo, pastangų sumenkinti lenkų kalbą ir kultūrą – tik ryžtą, kad lietuviškai kalbantiems tikintiesiems taip pat reikia savosios kultūrinės erdvės. Dar 1906 m. Maišiagaloje kunigas įkūrė lietuvišką pradžios mokyklą. Jis mokėjo suburti savo vadovaujamų parapijų jaunimą. Marcinkonyse, o nuo 1912 m. kovo mėn. – ir Pivašiūnuose įsteigė lietuviškus chorus, kurie ne tik giedodavo pamaldų metu ar per religines šventes, tačiau netgi vykdavo koncertuoti į aplinkines parapijas.
Pivašiūnai tapo svarbiausia Alfonso Petrulio parapija. Jam atvykus, ten jau veikė kelių populiarių draugijų skyriai. Klebonas perėmė vadovavimą Ūkio ir Vartotojų draugijų skyriams šiame miestelyje, 1913 m. įsteigė „Ryto“ švietimo draugijos skyrių. Parapijos žmonių atsaką į jo pastangas liudytų faktas, kad 1914 m. Blaivybės draugijos Pivašiūnų skyriui priklausė 110 parapijiečių. Iš viso Pivašiūnuose kunigas praleido net šešiolika metų, tuo laikotarpiu palikdamas svarų pėdsaką ir valstybės istorijoje.

Alfonsas Petrulis 1905 m. gruodį dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Į politiką grįžo 1917 m. liepą, kartu su kitais inteligentais pasirašydamas memorandumą Vokietijos kancleriui Georgui Michaeliui. Jo rengėjai pabrėžė, kad svarbiausias lietuvių politinis lūkestis – Lietuvos nepriklausomybė. Tų pačių metų rugsėjo 18–22 dienomis Pivašiūnų klebonas dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Alfonsas Petrulis dirbo Skundų, Archyvų, Kunigų seminarijų, Bendrųjų įstatymų komisijose. Jis rinko informaciją apie vokiečių okupacinės valdžios savivalę, rūpinosi su katalikų sielovada ir paveldo apsauga susijusiais klausimais, palaikė ryšius su Širvintų ir Kaišiadorių apskričių gyventojais. 1919 m. kovą–balandį tris savaites ėjo antrojo Lietuvos Tarybos sekretoriaus pareigas.

Kunigas 1917 m. lapkritį kartu su Lietuvos Tarybos pirmininku Antanu Smetona, Steponu Kairiu, Jurgiu Šauliu ir Justinu Staugaičiu dalyvavo Berno lietuvių konferencijoje. 1918 m. rugsėjį su Antanu Smetona ir Martynu Yču aplankė popiežiaus nuncijų Monake ir Vokietijoje Eugenijų Pacelį (Eugenio Pacelli), būsimąjį popiežių Pijų XII. Pivašiūnų klebonas rūpinosi, kad į Vilnių būtų paskirtas lietuvis vyskupas, rinko tam reikalingą medžiagą Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui.

Nepriklausomybės kovų laiką šaulių būrį Pivašiūnuose padėjęs suburti signataras praleido Kaune.
1919 m. pradžioje Kaune papildytos Lietuvos Tarybos nuotraukoje matome du brolius Petrulius: ne tik Alfonsą, bet ir Vytautą. Petrulių pagrandukas gimė 1890 metų vasario 6 d. ir buvo aštuoniolika su puse metų jaunesnis už vyriausiąją seserį Emiliją ir šešiolika su puse – už vyresnįjį brolį, nuo jo tik keletu metų atsiliko vyriausia dukterėčia Adelė Peseckaitė. Vytautas Petrulis lankė Kupiškio pradžios mokyklą ir tęsė mokslus Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) berniukų gimnazijoje. Iš paskutinės gimnazijos klasės buvo pašalintas už anticarinę veiklą, bet mokytojaudamas sugebėjo savarankiškai pasiruošti baigiamiesiems egzaminams. Juos išlaikęs, 1911 m. įstojo į Maskvos prekybos institutą. Kaip ir tėvų kartoje, brolis Alfonsas daug pagelbėjo studentui. Kaip tik 1912 metais mirė tėvas Juozapas Petrulis, taigi ūkį Kateliškiuose perėmė brolio Bronislovo ir Pranciškos Matulytės šeima, o kitu svarbiu šeimos susitelkimo centru tapo Pivašiūnai. Ten įsikūrė našlė Izabelė Petrulienė, kunigo dukterėčia Adelė Peseckaitė, o vasaroms parvykdavo ir brolis Vytautas. Pirmasis pasaulinis karas studentą ištiko pėsčiomis su bičiuliais bekeliaujant į Suvalkiją. Grįžęs į Maskvą tęsti studijų, 1915 m. vasarą Vytautas Petrulis buvo fronto linijos atskirtas nuo šeimos.

Rusijoje jaunas žmogus ne tik baigė studijas, bet ir nuolat dalyvavo lietuviškų visuomeninių draugijų veikloje. 1917 m. gegužę Vytautas Petrulis kaip daugelį inteligentų sutelkusios Demokratinės tautos laisvės santaros partijos atstovas dalyvavo Petrograde vykusiame Rusijos lietuvių seime. Lapkričio 29 d. buvo išrinktas į tautiečius pabėgėlius telkusią Vyriausiąją lietuvių tarybą. Po Spalio revoliucijos nuolat stiprėjant įtampai, prasidėjus lietuvių areštams, iškeliavo į Lietuvą. Vilnių pasiekė 1918 metų kovą. Iš pradžių dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje, bet jau lapkričio 27 d. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą, kur priklausė Finansų komisijai. Nuo 1919 m. balandžio iki rugsėjo buvo Lietuvos Tarybos antruoju sekretoriumi.

Vytauto Petrulio pavardė pirmiausiai siejasi su finansų sfera – ne tik su bankininkyste, bet ir su valstybės turtų valdymu. Pirmą kartą atsakingas pareigas tuometinėje Lietuvos III vyriausybėje jam teko prisimatuoti lygiai mėnesį nuo 1919 m. kovo 12 dienos, pavaduojant formaliai tapti finansų ministru sutikusį, bet daugiausiai laiko Paryžiaus taikos konferencijos Lietuvos delegacijoje praleidusį kraštietį Martyną Yčą. Rugsėjį–lapkritį finansininkas buvo pirmuoju Statistikos departamento direktoriumi. Paminėtina, kad Alfonsas Petrulis buvo tautininkų bendramintis, o jo jauniausiasis brolis 1922 m. prisijungė prie Lietuvių ūkininkų sąjungos, priklausiusios Lietuvos krikščionių demokratų blokui.

Nuo 1922 m. rugpjūčio 21 d. iki 1925 m. rugsėjo 25 d. Vytautas Petrulis vadovavo Finansų ministerijai, visų pirma dar vieno kraštiečio Ernesto Galvanausko sudarytuose ministrų kabinetuose. Pirmieji jo darbai šiose pareigose susiję su lito įvedimu. Vytauto Petrulio parašas papuošė pirmuosius Lietuvos banko laikinuosius lito banknotus, išleistus 1922 m. rugsėjo 10 d. Čia verta trumpam sustoti prie garbingo Lito tėvo vardo, kuris charakterizuoja svarbią šio finansininko veiklą, įvedant naują valiutą. Pasirengimo lito įvedimui procesas užtruko keletą mėnesių, prasidėdamas nuo teisinės bazės parengimo ir valiutos gamybos konkursų, ir būtinai reiktų paminėti kitus jo tėvus: Ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską, Vytauto Petrulio pirmtaką Joną Dobkevičių, panašiu laiku Lietuvos banko vadovu tapusį Vladą Jurgutį. Bet kaip žmonės, pergyvenę ne mažiau nei porą valiutos reformų, galime įsivaizduoti, koks atsakingas uždavinys teko lito įvedimą į apyvartą ir įtvirtinimą Lietuvoje kuravusiam Vytautui Petruliui. Ministras disciplinavo kasmetinį valstybės biudžetų rengimą, pertvarkė valstybės muitų sistemą, gerokai padidindamas jų surenkamumą.

Nuo 1923 m. birželio 5 d. trejus metus Vytautas Petrulis dirbo Lietuvos Respublikos Antrajame Seime. Parlamentinę veiklą tekdavo derinti su darbu vyriausybėje. Kaip ministrui, anksčiau jam ne kartą yra tekę dalyvauti Seimo posėdžiuose, pristatant su kolegomis parengtus įstatymų projektus. Pačiam tapus Seimo nariu, teko dalyvauti ir juos teikiant, ir rengiant įstatymų tekstus, biudžeto projektus, ir dar atsakyti į keliolika Seimo narių paklausimų, susijusių su jo veikla vyriausybėje.

Kaip tik šiuo laikotarpiu Vytautui Petruliui teko pakilti į tribūną dar viena ypatinga proga. 1925 metų vasario 4–rugsėjo 25 d. jis vadovavo XI Lietuvos vyriausybei.

Vasario 6 d. Seime perskaitė vyriausybės Ministrų kabineto deklaraciją. Jo vyriausybė daug prasidėjo prie cukraus pramonės diegimo Lietuvoje – tų metų pavasarį ūkininkai pasodino pirmuosius cukrinius runkelius. Po lietingos vasaros ji atidėjo paskolų mokėjimą ūkininkams ir laikinai panaikino muitą užsienyje įsigytoms sėkloms. Kabinetas rūpinosi radiofono įrengimu ir valstybės spaustuvės statyba, Klaipėdos uosto modernizavimu, pradėjo organizuoti Lietuvos banko pastato ir aerodromo statybą.

Vyriausybės veiklą nutraukė Kopenhagoje Vytautui Petruliui palaikant įvykusios Lietuvos ir Lenkijos derybos, kuriose rugsėjo viduryje buvo pasirašytas kuklus protokolas dėl susižinojimo miško tranzito reikalais per paštą, telefoną ir telegrafą. Vilniaus krašto netekus, bet kokį Lietuvos politinį kompromisą su Lenkija opozicija sėkmingai panaudodavo kovai su priešininkais. Jai pavyko sukelti pasipriešinimo vyriausybei bangą. Vos atsistatydinusiam Vytautui Petruliui buvo patikėtos Seimo pirmininko pareigos, kurias jis ėjo daugiau nei keturis mėnesius, iki 1926 m. vasario 9 d.

Ankstesnė bankinė Vytauto Petrulio veikla 1926 metais atvedė prie dramatiško jo biografijos posūkio. 1919 metais finansininkas kartu su būreliu aukštaičių inteligentų dalyvavo steigiant Lietuvos prekybos ir pramonės banką ir tapo pirmosios jo valdybos nariu. Iš jos pasitraukė sutikdamas vadovauti Finansų ministerijai. Paradoksalu, bet nesėkmingą banko valdymo politiką pakirto lito įvedimas ir kai kurių vadovų savivalė. Jau 1924 m. bankui akivaizdžiai ėmė prastai sektis, 1928 metais jis pripažintas nemokiu. Paaiškėjo, kad 1925 m. rugpjūtį vyriausybė suteikė bankui 2 mln litų kreditą, kuris Vokietijoje pražuvo, ten įvykus finansinei reformai. Metų pabaigoje Vytautui Petruliui buvo iškelta byla, baigta nagrinėti tik 1932 metų gegužę. Buvęs ministras pirmininkas, nuo 1926 m. ūkininkavęs Juljanavoje prie Kauno, pusantro mėnesio praleido kalėjime. Į verslą Vytautas Petrulis grįžo tik 1937 m., prisidėdamas įkuriant prekybos ir eksporto bendrovę „Prekyba“ ir tapdamas jos vadovu.

Sunkiu nežinios metu teko atsisveikinti ir su, galima sakyti, visos Petrulių giminės galva tapusiu broliu Alfonsu. Pablogėjus sveikatai, 1927 metais vyskupas Juozapas Kukta paskyrė jį mažytės Paparčių Šv. Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu, o 1928 m. kovą perkėlė į Musninkų Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Birželio 28 d. Alfonsas Petrulis staiga mirė nuo širdies smūgio, ir Musninkai tapo jo amžinojo poilsio vieta, atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje – atminties vieta.

Svarbia Vytauto Petrulio atrama visada buvo šeima: žmona Ona, sūnūs Algirdas Antanas, Vytautas ir Mindaugas Faustinas. Kaip jau minėjome, pirmasis valdovo vardą giminėje gavo dar Vytautas Petrulis vyresnysis, jos tąsa rūpinosi ir Alfonsas Petrulis, pasiūlydamas brolio Boleslovo vyriausiajam sūnui Kęstučio vardą.
Okupavus Lietuvą, seniai nuo politinio gyvenimo atitolęs valstybininkas neketino palikti Lietuvos. Deja, labai greitai, jau 1940 m. liepos 29 d., tuometinis Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus pasirašė jo arešto orderį. Kitą dieną finansininkas buvo suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o Juljanavoje atlikta krata. Metų pabaigoje NKVD pareigūnai jam pateikė kaltinamąją išvadą, pagal kurią paskyrė aštuonerių metų kalėjimo bausmę. 1941 m. kovo 1 d. Vytautas Petrulis kaip „socialiai pavojingas elementas“ buvo išgabentas į pataisos darbų stovyklą Komijos ASSR. Rugsėjo 6 d. šios autonominės respublikos Aukščiausiasis Teismas nuteisė lietuvių valstybininką mirties bausme, kuri buvo įvykdyta gruodžio 3 d. Jo palaidojimo vieta nežinoma. Represijas teko patirti ir Vytauto Petrulio globotiniui, jo sūnėnui Kęstučiui Juozapui su šeima.

Iš viso pasakojimo matome, kad Alfonsas ir Vytautas Petruliai anksti paliko tėvų namus ir tapo svečiais Kateliškių kaime. Netgi trečiajam broliui Boleslovui, trijų karų dalyviui – Rusų-Japonų, Pirmojo pasaulinio ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų – iki galutinai grįžtant į gimtinę, teko nemažai paklajoti. Iš pradžių jo namie kantriai laukė tėvai, o vėliau žmona Pranciška Matulytė ir vaikai. Abu valstybininkai iš Kateliškių išsinešė oratoriaus ir publicisto gebėjimus, kuriuos panaudojo, nemažai rašydami į lietuvišką spaudą. Visai Petrulių giminei akivaizdžiai būdingas praktinis, racionalus pradas, kreipęs daugumą gamtos ir taikomųjų tiksliųjų mokslų link: net keliose kartose esama medikų, finansininkų, inžinierių. Ypatinga aviacijos legenda tapo Emilijos Peseckienės sūnus, karo lakūnas Leonardas Peseckas, išbandęs daugelį Lietuvos kariuomenės įsigytų ir bičiulių sukonstruotų lėktuvų, vieną jų sugebėjęs nutupdyti po ore kilusio gedimo. Svarbus ir didžiulis veržlumas, daugeliui padėjęs, įveikiant 20 a. istorijos verpetus, rasti jėgų naujai pradžiai.

Ar broliai Petruliai, netgi visa jų šeima verti istorinės atminties, turėtų nuspręsti Vabalninko krašto žmonės. Vis dėlto tai jų kraštiečių giminė, įėjusi į pirmosios Lietuvos Respublikos istoriją. Pagalba mūsų šiandienos visuomenei, išsamiau susipažįstant su šios ypatingos Kateliškių šeimos istorija, akivaizdžiai praturtintų ir patį Vabalninko kraštą.

Vilma Bukaitė, Lietuvos nacionalinis muziejus