Patyrusi vienuolika operacijų ir galinti vaikščioti tik pasiramsčiuodama dviem lazdomis biržietė Viktorija Petrauskienė išlieka optimistė: nėra kuo skųstis, kitiems būna dar blogiau… Moteris kieme augina karamele kvepiančias braškes, sodina gėles, o namelio sienas puošia dešimtys jos siuvinėtų paveikslų. Pasitikdama gražų savo jubiliejų Viktorija Petrauskienė labiausiai džiaugiasi ją supančiais žmonėmis.
Buvo stipresnė už ligą
Prieš kelerius metus Viktorija Petrauskienė iš daugiabučio persikraustė į kažkada slaugytos tetos namelį. Visa laimė, nes dabar ir pati laiptais nebenuliptų ir jais nebeužkoptų. Prieš metus gydytojai buvo davę vos procentą, kad Viktorija liks gyva. Moteris, nebeapsikentusi klubo skausmų, apvažiavo net penkias privačias gydymo įstaigas, tačiau niekas nesiryžo imtis gyvybei rizikingos operacijos. Tik vienas Panevėžio ligoninės chirurgas surizikavo.
Operacija truko ilgiau kaip penkias valandas, o Viktorija net komoje atsidūrė. Tačiau moteris buvo stipresnė nei jos liga.
– Draugės ir kaimynai, dukros ir anūkės neleido nuleisti rankų. Tik stebukladarys gydytojas, pakeitęs pūvantį kaulą dirbtiniais varžtais, ir artimieji padėjo išsikapstyti, – sako visiems dėkinga Viktorija Petrauskienė.
Blogi žmonės greitai pasimiršta
Nors judėti su dviem lazdomis sunku, kasryt Viktorija plačiai praveria savo namelio duris, išeina rasota žole laukan ir džiaugiasi savo sodo žaluma: paravi braškes, paglosto gėles, apžiūri obelis. Ko pati neįveikia padaryti, paprašo draugų pagalbos. O šie niekada neatsisako padėti: sulaksto į parduotuvę produktų, kai dukra negali atvažiuoti iš Panevėžio (kitos dvi dukros gyvena toli, Vokietijoje), atneša vaistų ar padeda darže. Bet Viktorija daug ką ir pati įveikia padaryti: kad tik nereikėtų varginti artimųjų.
– Turbūt Jums visi žmonės geri, – klausiu.
– Gerus prisimenu visą gyvenimą, o blogi greitai pasimiršta, – sako Viktorija.
Moteris įsitikinusi: ar tu verksi, ar juoksies, nuo savęs nepabėgsi. Todėl geriau juoktis ir dar kitą prajuokinti.
Moterišką kompaniją sumaišė gimęs proanūkis
Net 27-erius metus Viktorija Petrauskienė dirbo įmonėje „Tulpė“ mezgėja-siuvinėtoja. Už savo „ligą“ siuvinėti ir megzti ji dėkinga mamai.
– Buvom penkios seserys. Mama sakydavo, kad rankdarbiai mums pravers gyvenime. Megzti mėgom visos penkios, o siuvinėti – tik aš, – sako Viktorija.
Viktorija Petrauskienė – tautodailininkė, dalyvavusi ne vienoje parodoje. Taip pat moteris savo darbus eksponuodavo ir su rankdarbių klubu „Kraitė“, yra dalyvavusi parodose Kupiškyje, Vabalninke, Panevėžyje. Viktorija net nebesuskaičiuoja, kiek paveikslų išsiuvinėjo. Daugybė jų iškeliavo į Vokietiją, Austriją, kur gyvena anūkė, ne vieną dovanojo savo draugams, pažįstamiems. Viktorijos siuvinėtos staltiesės, nertos servetėlės puošia šventinius stalus. Dukros savo mamos darbų nuotraukas net į specialią knygą sudėjo ir pavadino ją „Viktorijos Petrauskienės rankdarbiai“.
Klausiu, ar Viktorija savo pomėgį rankdarbiams perdavė ir savo dukroms bei anūkėms.
– Mūsų kompanija labai moteriška: turiu tris dukras, tris anūkes ir dvi proanūkes. Visas kortas sumaišė gimęs vienas proanūkis, – juokiasi Viktorija.
Visos moters dukros mezga virbalais, bet nesiuvinėja. Anūkės savo močiutės darbus labai vertina, tačiau pačios rankdarbiams laiko neranda. Viktorija nepraranda vilties: dar jaunos, užsiėmusios, galbūt ateity…
Viktorija juokiasi:
– Turiu blogą madą: niekada vieno darbo nepadarau iki galo, vienu metu ir siuvinėju, ir mezgu. Vieną darbą visą laiką daryti nusibosta.
Dabar „ant bangos“ – peizažų siuvinėjimas. Tačiau sienas puošia ir žirgų atvaizdai, ir siuvinėti šventųjų portretai, ir gėlės.
Mėgstamiausios gėlės – astrai
Gėlės – kitas Viktorijos pomėgis. Jos sode – daugiagalvės saulėgrąžos, kartą ant vieno stiebo net 28 galvas išauginusios, ir jurginai, ir astrai. Beje, astrai – moters mėgstamiausios gėlės. Kambaryje buvo sužydėjęs net amorfofalas. Kvapas nuo jo sklido baisus, tačiau žiedo grožis ir prastą kvapą atpirko:
– Nuo grožio kvapas dingo, – juokiasi moteris.
Gėles Viktorija taip pat mėgsta dovanoti draugėms ir kaimynėms.
Gyvenimo džiaugsmas yra žmonės
– Turiu draugių, su kuriomis bendrauju 50 metų, ir nė karto nesame susipyk. Negaliu net žodžiais nusakyti, kokie man geri Zina su Vytautu, Birutė, Emilija, Dalia, kuri, nors ir gyvena Airijoje, nuolat skambina, praplepame ilgiausiai. Ir kaimynės mano labai puikios, visada bėdoj padeda. Nėra dienos, kad nepaskambintų anūkė Gabija. Visų širdys auksinės, – negali atsidžiaugti Viktorija. – Didžiausias man gyvenimo džiaugsmas yra žmonės.
Rugsėjo 9-ąją Viktorija Petrauskienė švenčia savo jubiliejų. Jau nujaučia, kas tą dieną pasibels į jos namelio duris su nuoširdžiais linkėjimais. Beje, dar vienas sutapimas: ir močiutė Viktorija, ir anūkė Gabija – gimusios tą pačią dieną, ir tuokėsi abi liepos 26-ąją. Tad ir šventė bus abiejų.
Ko norėtų Viktorija Palinkėti sau jubiliejaus proga?
-Tik sveikatos, viso kito užtenka.
Atsisveikiname su Viktorija Petrauskiene jos kieme. Taip paprastai nepaleidžia. Prašo ragauti karamelinių braškių, derančių visą vasarą, kviečia apžiūrėti gėlių ir vėl žiedus sukrovusios magnolijos. Apgailestauja, kad dingo iš kažkur šiandien priklydęs mažas kačiukas, kuriam nunešė maisto prie daržinės, ir jo neberado. Būtų prisikvietusi namo ir turėjusi draugą.
Gal dar atklys, – sako išleisdama pro vartus ir dėkodama už apsilankymą.
