Vieni kantriausių ir kruopščiausių žmonių yra istorinių vertybių restauratoriai. Ilgus mėnesius plušti ir tiksliai atkurti senovės meistrų kūrinį – itin atsakingas darbas. O įdomiausia tai, kad restauratoriai dirba tokiomis medžiagomis, kad, reikalui esant, jų įdėtą darbą būtų galima panaikinti. Pavyzdžiui, iš šukių suklijuotą, atkurtais raštais lėkštę vėl paversti šukėmis. Tokiomis įdomybėmis Europos paveldo dienų proga Biržų krašto muziejuje „Sėla“ dalinosi P. Gudyno centro restauratoriai. Ir ne tik tai buvo galima išgirsti ir pamatyti praėjusį savaitgalį Biržuose.
Medinis bažnyčios sietynas atgimė per 9 mėnesius
Į Biržų muziejų praėjusį penktadienį atvyko trys restauratoriai papasakoti, kaip naujam gyvenimui prikėlė Astravo dvaro indus, prieš trejus metus rastus šiukšlių duobėje prie Astravo rūmų, seną, medinį Biržų katalikų bažnyčios sietyną ir nuo Kvetkų bažnyčios nukeltą ir Biržų muziejui saugoti atiduotą Šv. Jono Nepomuko medinę skulptūrą.
Biržuose per visą istoriją buvo pastatytos kelios katalikų bažnyčios. Pirmąją bažnyčią Biržuose pastatė Mikalojus II Radvila. Ji buvo medinė ir galėjo būti baigta statyti 1500 m. O 1811 m. medinę bažnyčią, kurioje galėjo kabėti ir ką tik baigtas restauruoti sietynas, pastatė klebonas Kazimieras Pikturna. Bažnyčią jis pavadino Šv. Onos garbei. Ji išstovėjo iki 1861 m. Tad sietynas, restauratorių grąžintas į muziejų, itin senas ir vertingas.
Restauratorė Erika Vingilytė pasakojo, jog tokių medinių sietynų Lietuvoje išlikusių yra mažai. Prieš restauraciją sietynas buvo prastos būklės, dažai vos laikėsi grunto ir medienos, pati mediena įtrūkusi, surūdijusios tvirtinimo detalės, pakitusi ir polichromija (daugiaspalviškumas). Vien du mėnesius trūko dažų tvirtinimas. Kiekviena sietyno lanko taurelė buvo išardyta, išvalyta. Restauratoriai aptiko į sietyno tarpą įgrūstus tarpukario laikraščio „Lietuvos aidas“ puslapius, kuriuos taip pat… restauravo. Atkuriant sietyną teko drožti ir trūkstamas dalis, jį gruntuoti, atkurti ornamentus, padengti apsaugine medžiaga ir vėl sumontuoti. Tyrimai ir visas šis sunkus ir kruopštus darbas truko 9 mėnesius.
Kaip šukės virto servizais
Prieš trejus metus archeologė Roma Songailaitė, kasinėdama Astravo parko teritoriją, aptiko tikrą lobį – šiukšlių duobę prie grafų Tiškevičių virtuvės. Toje šiukšlių duobėje ji rado net 180 fajanso, keramikos, stiklo, porceliano indų šukių, butelių ir kitų radinių, kurie, žinoma, atsidūrė restauratorių rankose. Kokius stebuklus su jais padarė restauratoriai, pasakojo restauratorė Lina Ona Adomaitytė. Dalis restauruotų indų jau prieš metus papuošė muziejaus grafų Tiškevičių salę. Joje apsilankę turistai negali patikėti, kad fajanso, porceliano, keramikos indai atkurti iš mažutėlių šukių. O ko iki galo nepavyko restauratoriams atkurti, buvo galima pamatyti laikinoje ekspozicijoje renginio metu.
Įsivaizduokime: į restauratorių rankas pakliūna krūvelės šukių su nuosėdomis nuo atliekų, kietomis apnašomis. Pirmiausia atliekama fotofiksacija ir tyrimai. Šukės derinamos, kas su kuo klijuojasi, sutvirtinamos pradžioje lipnia juosta. Tuomet klijuojamos lengvai tirpstančiais klijais, kad bet kada būtų galima išardyti. Gruntuojama, tonuojama tokiais dažais, kuriuos taip pat būtų galima bet kada pašalinti. Jei ant kokio indo trūksta rašto ir yra galimybė jį perkelti nuo kito tokio pat indo, tuomet raštas atsargiai perkeliamas ant kalkinio popieriaus, ant indo trūkstamos vietos apvedžiojamas netepančiu pieštuku. Kartais, kai trūkstamas raštas nežinomas ir jo nepavyksta atkurti, paliekamos nedekoruotos vietos.
Kodėl šventasis neteko kepurės?
Restauratorius Rolandas Vičys papasakojo, kaip buvo restauruota Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Tai – XVIII a. II p. – XIX a. I p. jau patyrusio meistro darbas. Medinė Kvetkų bažnyčia buvo pastatyta 1772 m., o kada ant jos užkeltas šventasis, nežinia. 2013 m. Šv. Jonas Nepomukas nuo Kvetkų bažnyčios buvo nukeltas ir atiduotas saugoti muziejui. Visai neseniai skulptūra buvo restauruota ir vėl grįžo į muziejaus ekspoziciją.
Šv. Jono Nepomuko skulptūra prieš restauraciją buvo aptrupėjusi, sutrūkinėjusi mediena, dažai nubyrėję, nulūžusi ranka, pažeistas ir galvą puošęs metalinis biretas (kepuraitė). Kai kurie skulptūros įtrūkimai užpildyti gipso ir kreidos mase. Todėl restauratorius turėjo beveik metus plušti, kad šventojo skulptūra atsigautų. Mat specialiais klijais užpildžius medienos tarpus, reikia laukti, kol klijai visiškai išdžius, ir šią procedūrą kartoti kelis ar keliolika kartų.
Autentiškos skulptūros dalys buvo tonuojamos akvareliniais dažais vėlgi dėl to, kad restauratoriaus darbą būtų galima bet kada pašalinti. Beje, metalinis biretas ant Šv. Jono Nepomuko galvos nebebuvo uždėtas. Restauratorius R. Vičys paaiškino kodėl. Todėl, kad originali skulptūra buvo be metalinio galvos apdangalo. Jis buvo uždėtas vėliau, apsaugant skulptūrą nuo lietaus ir saulės poveikio.
Prezidento biustu buvo užkišta skylė stoge
Buvo įdomu į renginį atėjusiems biržiečiams parodyti, kurie muziejaus ekspozicijoje esantys eksponatai taip pat lankėsi pas restauratorius. Jų – labai daug, todėl muziejininkai pristatė įdomiausius eksponatus: įžymiąją koklinę krosnį, kuri Lietuvoje buvo atkurta pirmoji, upėje rastą mūsų kraštams nebūdingą indą, panašų į amforą, papilietiškus „zomkelio“ koklius, kuriuos archeologinėje stovykloje aptiko mokiniai, itin retą eksponatą Brastos bibliją, vargonininko, kompozitoriaus Juozo Naujalio kortų stalelį ir fotelius, kuriuos muziejui dovanojo šviesaus atminimo Bronius Petrauskas, Prezidento Antano Smetonos biustą, kurį buvusi muziejaus fondų saugotoja Jadvyga Kriščiūnienė rado tuometinio muziejaus (dabar – Sekmininkų bažnyčia) bokštelyje įkištą į maišą. Biustu buvo buvo užkišta skylė stoge, norint apsaugoti pastato vidų nuo paukščių teršimo. Taip pat iš grafų Tiškevičių rūmų atkeliavusį stalą, indus bei itin brangiai kažkada restauruotus XIX a. aukštuomenės drabužius: peleriną, korsažą, skrybėlę ir t. t.
Vaizdas į Tiškevičių prospektą
Kelionė naujam gyvenimui prisikeliančiais objektais tęsėsi ir kitą dieną – šeštadienį. Paveldosaugininkas Dalius Mikelionis biržiečius pakvietė pasivaikščioti po Biržus. Susirinko minia: suskaičiavome šimtą Biržų istorijos aistruolių, o paskui skaičių pametėme. Senajame Biržų pašte buvo galima panaršyti po kol kas apleistas sales ir pamatyti, koks puikus vaizdas atsiveria į dabartinę Kestučio gatvę, kažkada – Tiškevičių prospektą. D. Mikelionis iškart pasiūlė į pastatą žvelgti ne kaip į buvusį paštą, kur kažkada buvo dalinami siuntiniai, pensijos ir užsakinėjama spauda, o kaip į tuometinių oligarchų Jansonų rūmus. Po truputį pastatas bus restauruojamas ir tvarkomas. Pirmiesiems realiems darbams jau gauta beveik pusė milijono eurų ir jie netrukus prasidės. Jansonų rūmuose iki šiol išlikusi puošni koklinė krosnis, o atidengtos nuo storo dažų sluoksnio vietos sienose rodo, kokiais ornamentais buvo išdailintos Jansonų rūmų sienos.
Kas slepiasi po žeme?
Smalsu buvo įlįsti ir į vieną iš restauruotų parakinių Radvilų pilies teritorijoje. Skliautinėje patalpoje prieš kelis šimtus metų buvo saugomas parakas. Tokioje vietoje – po žeme, jis buvo geriausiai apsaugotas nuo priešo sviedinių.
Dar vienas išlikęs rūsys kryžminiais skliautais – prie Baltosios vaistinės – seniausio Biržuose išlikusio XVII a. pab. pastato. Šis unikalus rūsys savo visu grožiu atsivėrė tuomet, kai iš jo buvo iškuoptos šiukšlės.
Žydą saugok kaip pats save
Dar viena unikali vieta Biržuose – senosios žydų ir karaimų kapinės. Istorijų klausytojai jų link keliavo naujuoju tiltu per Agluonos upę. Net 1700 užrašų jidiš ir hebrajų kalba jau pavyko perskaityti mokslininkams ir sudėti į knygą. Kapinės unikalios tuo, kad žydai čia laidoti nuo Radvilų laikų, o, kaip žinia, Radvilos žydus Biržuose vertino ir liepė saugoti juos kaip patį save. D. Mikelionis papasakojo, kaip ilgai buvo ieškomas ir aptiktas įžymiojo fotografo Borucho Michelsono antkapis, kuris daug metų pragulėjo nuvirtęs užrašu į žemę, bei daug kitų įdomių istorijų.
Apie grafų Tiškevičių pomėgius
Duris keliautojams pravėrė ir Astravo rūmų administracija. Buvo galima pasidairyti po fojė, pasidairyti iš antrojo aukšto balkonėlio, pasigrožėti grakščiu pastato belvederiu ir sužinoti, kokie gi tie grafai Tiškevičiai buvo mecenatai, kolekcininkai, keliautojai, ką mėgo valgyti ir gerti. O pasivaikščiojimas baigėsi ant senosios Astravo užtvankos, kuri kažkada atstojo ir prekybinį kelią.
Broliai naujam gyvenimui prikėlė „Birutę“
O vakare muziejininkai pakvietė į koncertą ne šiaip paprastu pianinu, o restauruotu, lietuvišku, kurio vardas „Birutė“. Jį restauravo ir vėl puikiai skambėti privertė restauratoriai, muzikantai virtuozai iš Kauno broliai Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai. Pianiną muziejui 2008 m. dovanojo kompozitoriaus V. Ločerio dukra, akordeonininko A. Ločerio anūkė, įžymiojo Biržų fotografo P. Ločerio proanūkė. Apie naujam gyvenimui prikeltą pianiną pasakojo Benediktas ir Mykolas, o kūrinius atliko Motiejus Bazaras. Paklausyti koncerto į Biržus atvažiavo ir jų mama.