Biržiečių šeima įgyvendino savo seną svajonę – pasistatė namą vienkiemyje. Ir ne bet kokį – tokį, kuriame gera ir patogu gyventi, jis ekologiškas ir žavi visus, kurie čia apsilanko.
Ant medinių rąstų namo stogo auga tikrų tikriausia pieva. Jos sodybos savininkai Gitana ir Ramūnas Kanaverskiai sako dar nešienavę. Sodybvietė, kur pastatytas originalus namas, yra istorinė. Čia yra buvusi nepriklausomos Lietuvos veikėjų Jono ir Martyno Yčų tėviškė.
Iš namo buvo likę tik pamatai
„Man tas namas atrodo labai įprastas. Bet kas jį pamato, labai nustemba“, – sako biržietis Ramūnas Kanaverskis. Jam pritaria sodyboje daug dirbantis žentas Mantas Gasiūnas.
Ramūnas užsiima verslu. Jo medžio apdirbimo įmonėje ne tik obliuojamos lentos, bet ir gaminami nuostabaus grožio langai, durys ir laiptai.
Pora turėjo kur gyventi – šeimos namas yra Biržuose. Tačiau jau kurį laiką vis svajojo apie nuosavus namus kur nors kaime, vienkiemyje.
Svajonė pradėjo pildytis, kai jie įsigijo sudegusios sodybos pamatus ir šalia esančią žemę prie Apaščios upės Šimpeliškių kaime.
Ši vieta yra gerai žinoma kaimo senbuviams ir istorijos puoselėtojams. Čia gimė ir užaugo nepriklausomos Lietuvos veikėjai, ėję svarbias pareigas valstybėje Jonas ir Martynas Yčai.
Sovietmečiu Yčų gimtasis namas atiteko kolūkiui. Jis po kurio laiko pradėjo per vidurį griūti ir buvo perskirtas į dvi dalis.
Prieš keliolika metų abu namai sudegė, o buvę savininkai jų nebeatstatė.
Kanaverskių šeima šią sodybvietę su sudegusio namo pamatais įsigijo prieš vienuolika metų ir po truputį pradėjo įgyvendinti šeimos svajonę.
Įrengs laistymo sistemą
Kanaverskiams priklausanti sodyba yra visai šalia Apaščios upės vingio. Ant kranto pastatyta terasa su šašlykine, kur šeimos nariai su draugais leidžia visus savaitgalius.
Netoliese upės vandenį pakelia senais laikais padaryta užtvanka. Kiek toliau – pėsčiųjų lieptas, jungiantis vieną Šimpeliškių kaimo dalį su kita.
Nuostabaus grožio kraštovaizdį pagyvina seni medžiai – griūvantys ir dar bandomi išsaugoti žilvičiai. Kitoje sodybos pusėje – didžiuliai ąžuolas, klevas ir kaštonas, sodinti buvusio gyventojo, Gitanos dėdės.
Teritorijoje itin įspūdingai atrodo medinių pušies rąstų namas. Ant jo auga tikrų tikriausia pieva. Vienoje stogo pusėje veja itin tanki, kitoje, kur daugiau saulės, – kiek menkesnė.
Savininkas sako, kad ateityje ant stogo įrengs laistymo sistemą, kad karštą vasarą saulė ir vėjas pievos neišdegintų.
Kol kas pievos ant stogo šeimininkas dar nepjovė. Tik užlipęs išrauna vieną kitą negražiai atrodančią piktžolę.
Ant stogo – pusšimtis tonų žemių
Ramūnas pasakojo, kad medinių rąstų namą pradėjo statyti prieš ketverius metus. Pirmiausia susipirko rąstus, kurie gulėdami pastogėje natūraliai išdžiūvo. Vėliau juos apdorojo meistrai.
Statant namą rąstai buvo suleisti vienas į kitą, juos sutvirtinant specialiais mediniais kaiščiais. Į jų tarpus buvo paklotos rąstams skirtos pakulos.
Kodėl ant stogo žolytė? Pasirodo, taip patarė meistrai, tokius namus statantys Norvegijoje. Mat stogas turi būti kuo sunkesnis, kad rąstus spaustų žemyn ir jie nepraleistų vėjo.
Kaip meistrai patarė, taip ir padarė. Medinis stogas buvo padengtas ruberoidu, po to specialia plėvele, ant jo užtempta net 50 tonų žemių. Žemės laikosi ant pagamintų atramų bei sugrotuotų lentų, taip žolytė lengviau įsišaknija.
Savininkas sako neieškojęs kokios nors išskirtinės žolės sėklų, nusipirkęs skirtą žemai vejai. Ir pasėjęs ant stogo.
Namui pagaminti langai, durys priderinti prie rąstinio namo stiliaus, primenančio senovę. Būsimieji laiptai gaminami sunkūs – tam, kad namą spaustų žemyn. Savininkai sako, kad šildant namą girdėti, kaip rąstai braška. Jie stumiasi nuo svorio žemyn. Taip ir turi būti.
Bet kokiu atveju, pasak Ramūno, tokia namo statyba pasiteisino. Jo šiluminė varža labai gera, išlaiko šilumą. O vasarą rąstai puikiai sugeria drėgmę, kurią namui atiduoda sausuoju metų laiku. Saulė dėl žemių neperkaitina stogo, tad name nuolat jautiesi komfortabiliai.
Dirbo visa šeima
Į naujai pastatytą 150 kvadratinių metrų namą savininkai gyventi įžengė pavasarį. Čia laukia dar daug darbo – reikia baigti įrengti antrąjį aukštą, balkoną, pagaminti bei pastatyti vidaus baldus ir laiptus.
Bet jau dabar akivaizdu, koks čia bus nuostabus interjeras, kaip maloniai nuteikia tvyrantis medžio kvapas.
Kiekvienas namo vidaus sienas sudarantis rąstas yra rankomis nugludintas. Įspūdngai atrodo ir pašviesintos medinės lubos su medinių pušų sijomis.
R. Kanaverskis sako neskaičiavęs, kiek šios statybos kainavo. Medžiagos pirktos po truputį, daug ką gamino pats. Visas medžiagas namui statyti ir įrengti rado Lietuvoje.
Vidaus darbus atliko kartu su žentu Mantu. O prie namo dirbo visa giminė. Tėtis Jonas Kanaverskis daug dirbo klodamas namo pamatus. Vidurinysis brolis Žygimantas klijavo plyteles. Vyriausiasis Vaidas padėjo išvedžioti vamzdynus.
Šeimos moterys irgi nesėdėjo rankų sudėjusios. Padėjo namą dažyti, šveisti sienas. Visi tvarkė aplinką, kurios teritorija itin didelė. Vien prie upės yra pusė hektaro žemės, vasarą reikia pievą pjauti ir ją prižiūrėti.
Kad nubėgtų lietaus vanduo, šeimininkai iškasė griovį jam nutekėti. Namo kieme įrengti valymo įrenginiai. Namą apšildo veikianti sistema oras – vanduo. Ateityje planuojama čia įkurdinti saulės baterijas elektrai gaminti.
Kieme yra išvalytas ir restauruotas senas šulinys, greitu metu jis irgi bus dekoruotas rąstais.
Ramūnas neslepia, kad laukia daugybė darbų. Bus statoma nauja pirtis, galbūt perstatoma šašlykinė. Taip pat bus tvarkomi senieji kieme stovintys mūriniai – akmeniniai rūsiai, kad į juos būtų galima įeiti ir čia laikyti daržo gėrybes bei maisto gaminius.
Viskas įmanoma
„Ramybė čia. Savas kiemas. Ryte vasarą atsibundi – bebras upėje plaukia.
O kiek daug čia paukščių“, – žavisi savo gyvenimo vieta originalų ir ekologišką namą pasistatę biržiečiai.
Ir dar vyras sako, kad Lietuvoje gera gyventi. Tik reikia dirbti, stengtis – nesnausti ir nedejuoti.
„Viskas įmanoma“, – sako jis.
