Šią savaitę nugriovus obeliską Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietoje, kai kuriuose spaudos leidiniuose bei socialiniuose tinkluose pasipylė nuomonės, komentarai, su tikrove prasilenkiantys faktai, kaltinimai niekinant žuvusiųjų atminimą ir t. t. Pabandysiu bent į keletą iš jų atsakyti.
„Kas leido griauti paminklą?“
Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta Vytauto g. yra vietinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo registre įtraukta kultūros vertybė. Ji saugoma valstybės. Jos vertingosios savybės – 1946 m. nuversto paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę pamatai, esantys po obelisku, sovietų karių palaikai, 162 paminkliukai su juose iškaltomis 1850 pavardžių.
Karių kapinėse esantis obeliskas, patikslinus vertingąsias savybes ir pašalinus sovietinius užrašus bei simbolius, nebuvo saugomas kaip paveldo objekto dalis, tad leidimų niekur prašyti nereikėjo, šis darbas atliktas pačios Biržų rajono savivaldybės iniciatyva.
„Tai dabar drąsūs, kodėl nekišo nagų prie paminklo anksčiau?“
Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasirašytą dvišalę sutartį dėl lietuvių palaidojimų Sibire ir sovietinių karių palaidojimų Lietuvos teritorijoje, bet kokie pakitimai turėjo būti derinami su Rusijos ambasada ir tik per Užsienio reikalų ministeriją. Po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą priimtas viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas leidžia (ir įpareigoja) naikinti sovietinę simboliką bei užrašus.
Beje, 2018 m. tuometinės vicemerės Irutės Varzienės pasiūlymu sovietinių karių kapinėse pastatytos lentelės su informacija „Sovietinio laikotarpio ideologizuoti užrašai neatitinka istorinės tiesos“. Deja, šių lentelių pastatymą visose kapinėse suspendavo tuometinis meras V. Valkiūnas, tačiau ir vienos lentelės užteko, kad kiltų didžiulis triukšmas Rusijos spaudoje ir pagrindinėse Rusijos televizijos laidose, aštriai reagavo ir Rusijos ambasada. Tačiau ši idėja privertė Kultūros ministeriją pagaliau patvirtinti taisykles, pagal kurias standartizuotais užrašais buvo pažymėtos visoje Lietuvoje esančios karių kapinės.
„Niekina kareivių kapus“
Karių kapų niekas neniekina ir jų nejudina. Jų priežiūra ir tvarkymas kasmet nemažai kainuoja miesto seniūnijai. Karių kapinėse yra 162 paminkliukai, juose iškaltos 1850 pavardžių. Sovietiniais laikais buvo 93 antkapiai su 200 karių, žuvusių Biržuose, pavardėmis. 2005 m., kai kapines „sutvarkė“ Rusijos ambasada, suinteresuota parodyti kuo didesnį žuvusių „vaduotojų“ skaičių, atsirado 69 naujos granitinės plokštės su 1650 pavardžių. Didžioji jų dalis – po karo kovose su mūsų partizanais žuvusių „stribų“ ir NKVD karių. Visi šie paminkliukai pastatyti tik kaip dekoracija.
2014 m. rudenį archeologas Karolis Duderis kapinėse iškasė dvi žvalgomąsias perkasas (prie tvoros į „Birutės“ paminklo pusę) bei vieną šurfą. Vienoje perkasoje atsivėrė šiurpus vaizdas, kaip su žuvusiais kariais elgėsi pati tuometinė sovietinė valdžia: palaikai į tranšėją suversti bet kaip, kur galva, kur koja, sumestos netgi atskiros kūno dalys, o kiti palaikai – be galūnių, kurios, matyt, nutrauktos perlaidojimo metu.
Ant palaikų kojų archeologai aptiko vielas, už kurių karių kūnai buvo tempiami perlaidojimo metu. Sovietiniai kariai buvo į tranšėją sumesti be drabužių, be įkapių, be uniformos atributų. Per karių palaidojimą dar buvo įkastas dujų vamzdis, kad būtų galima įjungti amžinąją ugnį.
„Kaip pažiūrėsite į akis artimiesiems, atvažiavusiems aplankyti žuvusio kario kapo“
Iki karo Ukrainoje išties beveik kasmet atvažiuodavo Rusijos piliečiai, norėdami aplankyti artimųjų kapus. Ir ne tik Biržuose, bet ir Nemunėlio Radviliškyje, Vabalninke ir netgi Grumšliuose. Teko keletą artimųjų lydėti ir padėti surasti karių kapus.
Propagandos paveikti rusai įsivaizduodavo, kad važiuoja į „fašistų kraštą“, kad jų artimųjų kapai sulyginti su žeme, ir manydavo, kad vainiką teks padėti kur nors simboliškai. Tačiau pamatę tvarkingas kapines, jie dėkodavo, kad kapai labai gražiai tvarkomi, nuolat prižiūrimi, apsodinti gėlėmis ir ravimos piktžolės (pas juos tas, matyt, neįprasta). Netgi mūsų kraštuose neįprastas vainikas su plastikinėmis gėlėmis prie obelisko stovėjo keletą metų, kol visiškai išbluko.
Nepamiršiu, kai pagyvenę rusai ant savo sūnaus (o gal tėvo?) kapo paliko stiklinę degtinės ir duonos riekę. Ši paskutinė dovana stovėjo neliesta kapinėse keletą mėnesių. Ir netgi po pusmečio nusiunčiau artimiesiems nuotrauką, kad stiklinė ant antkapio nepaliesta, nors degtinė jau išgaravusi, o duoną sulesė paukšteliai…
„Naikinate istoriją“
Sovietinių karių kapinės miesto centre kaip tik ir atsirado naikinant Lietuvos istoriją. 1946 metais nuvertus paminklą Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, ant jo pamatų iškilo obeliskas su raudona žvaigžde.
Tačiau pirmieji sovietų karių palaidojimai atsirado ir visus metus išgulėjo… prie „Birutės“ papėdės, po užrašu „Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę“.
1944 m. rugpjūčio mėnesį Biržuose žuvę kariai buvo laidojami ten, kur jie krito – pakelės grioviuose, bombų išmuštose duobėse ar paskubomis iškastose negiliose tranšėjose. Neretai į tą pačią duobę būdavo užkasami ir vokiečių bei rusų kariai. Tą vertė daryti oro sąlygos – mūšiai Biržuose vyko rugpjūtį, per baisius karščius, kūnai greitai puvo, tad juos tekdavo paskubomis užkasti, geriausiu atveju apibarsčius kalkėmis.
Tik po metų, 1945-ųjų rugpjūčio mėn. 18 d. „Biržiečių tarybiniame žodyje“ (Nr. 27), yra paminėta, jog „…žuvusieji Raud. Armijos kariai tapo palaidoti mūšio vietoje ir jų kapus puošė dėkingi už išvadavimą tų apylinkių gyventojai. <…> Taip š. m. rugpjūčio 12 d. <…> buvo perkelta iš apylinkių į Biržų Brolių kapines žuvusiųjų kovose už mūsų Tėvynės laisvę Raudonosios Armijos kovotojų palaikai.“
Pasak liudininkų, jie buvo iškasinėjami jau gerokai per metus suirę: kai kuriuos kūnus į vežimus krovė tiesiog šakėmis, kitus išvilkdavo už kojų. Vokiečių karių kūnus sumesdavo atgal į duobę, o savuosius sovietinė valdžia pasiimdavo, kad perlaidotų tranšėjoje prie „Birutės“. Tik dar po metų, 1946 paminklas miesto centre buvo nuverstas ir pradėtos kurti kapinės.
„Lenta su užrašu, kad čia palaidoti išvaduotojai, atsirado socialdemokrato R. Ramono vadovavimo metu“
Į Biržų pilį atgręžtoje obelisko pusėje buvo užrašas „Kritusiems kariams/ Biržų išvaduotojams/ Miesto dirbantieji“. Jis, kaip ir žvaigždė bei Sovietų Sąjungos žemėlapis su Lietuvos kontūrais jame bei priekinėje obelisko dalyje buvusiu užrašu 1941 – 1945, atsirado statant obeliską 1946 metais.
2005 m. po Rusijos Federacijos lėšomis atlikto remonto/rekonstrukcijos šie užrašai buvo atnaujinti. Tada ne tik patrigubėjo „palaidotųjų“ antkapių skaičius, bet ir priekinėje obelisko dalyje atsirado granitinė lenta su užrašu rusų kalba „Večnaja pamiatj pavšim sovietskim voijnam / 1941 – 1945“. Tačiau ji jau po metų nukrito, ir taip nebuvo atstatyta. Kaip tik tada prieš obeliską buvo pasodintas ir Rusijos vėliavos spalvų gėlynas. Tačiau po kritikos spaudoje (Šiaurės rytuose“ – red.) jo nebeliko.
Beje, senieji antkapiai, granitiniai obelisko blokai ir tašyto akmens laiptai, pasak liudininkų, išlupti iš grafų Tiškevičių rūmų Astrave.
„Tai dabar valdžia griaus viską, kas pastatyta tarybiniais metais?“
Ne. Buvo panaikinti tik ideologizuoti sovietinių laikų užrašai ir simboliai. Vyksta diskusija su gyventojais dėl kelių gatvių pavadinimų pakeitimo. (Beje, Sąjungos gatvė atsirado 1925 m. Biržų miesto tarybos sprendimu), o kol nėra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rekomendacijos, nekeičiamas netgi S. Nėries gavės pavadinimas.
Kiršintojų pagąsdinimų, kad bus griaunami sovietiniais laikais pastatyti namai ir pastatai, rimtai nepriėmė netgi patys patikliausi žmonės.
„Karių kapines niekina, kad kai kas gautų „atkatą“ ir išplautų pinigus“
Biržų rajono savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų skyriuje buvo skelbtas konkursas (apklausa). Jį laimėjo D. Širmelio įmonė. Pagal sutartį rangovas turi išardyti obeliską, išgabenti statybines atliekas bei sutvarkyti aplinką buvusio obelisko vietoje, nepažeidžiant Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos vertingųjų savybių – esančių palaidojimų, paminkliukų bei po obelisku esančių Paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę pamatų.
Darbų atlikimo terminas nuo sutarties pasirašymo dienos – vienas mėnuo. Darbų kaina 12 100 eurų (su PVM).
Dalius Mikelionis, paveldosaugininkas