Daug datų
Kovo 9 dieną Biržai mini 435-ąsias miesto metines. Iš tikrųjų Biržų krašto vietovės minimos kur kas seniau – dar prieš 626 metus Biržai ir jų apylinkės minimi 1398 m. Salyno sutartyje, 1416 m. Ordino susirašinėjime ar 1455 m Kazimiero Jogailaičio akte, kuriuo Radvilų giminės pradininkui dovanojamas Biržų laukas ir 6 pavaldiniai.
1520 m. vasario 6 d. duomenimis Biržuose jau buvo 53 miestelėnų dūmai. Tai seniausios dokumentų patvirtintos žinios apie Biržų miestą. 1528 m. dvarų surašymo dokumentuose nurodyta, kad Biržų dvare gyvena 63 Biržų miestelėnai – nemaža tiems laikams valda.
Netgi kunigaikštystės centru Biržai tapo 1547 m., tačiau miesto teisių vis dar neturėjo. Oficialiai miestu Biržai tapo tik tada, kai Kristupas Perkūnas Radvila iš Lietuvos – Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos išrūpino Biržams Magdeburgo savivaldos teises. Kas ta magdeburginė privilegija, miestelį ar gyvenvietę iš karto paverčianti miestu?
Magdeburgo teisė
Magdeburgo teisė (vok. Magdeburger Recht) – viena iš labiausiai paplitusių senųjų Europos miestų teisės sistemų. Magdeburgo teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai.
Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą nepriklausomybę valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų atžvilgiu. Ji davė miestiečiams (daugiausia amatininkams ir pirkliams) teisę rinkti miestų tarybas ir kitus savivaldos organus, kurie ir tvarkė miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus.
Tokiuose miestuose galiojo vadinamas „laisvo oro“ principas – išgyvenęs tam tikrą metų skaičių mieste (Lietuvoje buvo nustatytas nuo trejų iki dešimties metų laikotarpis) nelaisvas žmogus tapdavo laisvu, jo nebūdavo galima grąžinti ankstesniam savininkui. Miestietis galėjo nekliudomai verstis amatais ir prekyba.
Rotušė pasidarė tiek pat svarbi vieta kaip ir pilis bei katedra, apie kurias pirmiausia ir augo miestas. Biržų atveju tai ypač gerai matosi, nes miesto centre stovėjo rotušė (po dab. pastatu, kuriame įsikūręs paštas), o bažnyčia pastatyta pakraštyje, prie ežero. Rotušės svarba buvo tokia, kad 1612 m. Kristupas Radvila liepė nuardyti Alantos bažnyčios čerpių stogą ir jomis apdengė Biržų rotušę.
Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą prekybos ir amatų apsaugą ir laisvę, kuria galėjo pasinaudoti ir atvykę iš kitų kraštų pirkliai bei amatininkai. Dėl to miestuose pirmiau nei kur kitur ėmė kurtis tarptautinės bendruomenės.
XVI a. pradžioje savivaldos teisę gavo 7 etninės Lietuvos miestai. Dar 1257 m. miesto teises gavo Klaipėda (Memelis), tačiau ji tuomet priklausė Livonijos ordinui. Pirmasis Lietuvos miestas, kuriam buvo suteiktos Magdeburgo teisės, buvo Vilnius. Jam šią privilegiją Lietuvos krikšto proga, suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. kovo 22 d.
Netrukus po Vilniaus savivaldžių miestų privilegijas gavo Brestas (1390 m., pakartotinai 1408 m.), Gardinas (1391), Kaunas (1408). Prieš 1441 m. savivaldą gavo Trakai, 1443 m. – Veliuona. Iš viso nuo 1387 iki 1795 m. Lietuvos didžiojoje Kunigaikštystėje (su Rusijos, Ukrainos, Palenkės ir Baltarusijos teritorijomis) gyvavo apie 250 savivaldžių miestų.
Herbas
Svarbiausias miesto savarankiškumą parodantis simbolis yra herbas. Biržams herbą su Magdeburgo teisėmis suteikė karalius Zigmantas Vaza 1589 m. Herbo auksiniame lauke ant rudo koto plevėsuojanti sidabrinė vėliava su juodu ereliu. Paukščio kojos ir snapas auksiniai, nagai – sidabriniai. Skydą juosia žalias laurų vainikas. Herbo simboliai pabrėžia Biržų–Dubingių atšakos Radvilų karinę šlovę, kunigaikščių kilmę, miesto priklausomybė Radviloms.
Biržų herbas unikalus yra tuo, kad geltoną skydą, kuriame pavaizduota plevėsuojanti balta vėliava su juodu Romos imperijos ereliu, juosė antikinis laurų vainikas. Tokį vainiką, pabrėžiantį Biržų kunigaikštystės reikšmę ir aukštinantį jos savininkų karinę šlovę bei kunigaikštišką kilmę, visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo tik Biržų herbas.
Biržiečių teisės, laisvės… ir pareigos
Pagal 1589 m. kovo 9 d. gautą Magdeburgo teisę Biržų miestiečiams leista patiems spręsti teismo bylas, ketvirtadieniais ir sekmadieniais rengti turgus, du kartus per metus – muges, trunkančias 14 dienų. Mugių metu – prekiauti be muitų ir mokesčių. Miestiečiai 25 metams buvo atleisti nuo kai kurių mokesčių, išskyrus mokesčius miesto iždui.
Mieste ėmėsi kurtis amatininkai, kuriuos Radvilos kvietėsi ir iš kitų šalių. Mieste veikė amatininkų cechai ir brolijos, kurios taip pat spręsdavo daug klausimų ir konfliktų, susijusių su bendruomenės problemomis.
Radvilos ėmėsi plėsti miestą, skleidė žinią apie suteiktas teises, kvietėsi pirklius ir amatininkus iš kitų Lietuvos miestų bei užsienio, atleido miestiečius nuo mokesčių. Į Biržus atsikraustė karaimai iš Trakų, žydai, vokiečiai.
XVI amžiuje Biržai buvo daugiaetninis, daugiakultūris miestas, kuriame visi turėjo veiklos ir nebuvo skriaudžiami. Radvilos mąstė valstybės kategorijomis, miesto tautinė sudėtis neturėjo jokios reikšmės. Daug privilegijų turėjo žydai (daugiau teisių nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste), vokiečiai jau XVII a. turėjo savo (liuteronų, arba, kaip tais laikais sakė, „saksų“) bažnyčią.
Kiekvienam atvykstančiajam buvo žadamas namas, maistas ir mokesčių lengvatos. Suprantama, ir tais laikais būta nemažai gudruolių, piktnaudžiaujančių mokesčių lengvatų galimybėmis. Ne vienas apsukruolis už ,,dovanas“ gaudavo dokumentą, patvirtinantį gyvenamąją vietą Biržuose, nors iš tikrųjų gyveno ne mieste ir taip galėdavo naudotis mokesčių lengvatomis, kurios buvo skirtos biržiečiams.
Miesto centre išskirtinius namus galėjo statytis tik išskirtiniai žmonės. Kristupas II Radvila kartą protegavo vieną miestietį ir pavedė magistratui jį apgyvendinti Biržuose ir suteikti sklypą prie turgaus aikštės, pabrėždamas, jog „tikėjosi ir nori turgaus aikštę apgyvendinti turtingais, kurie sugebėtų tvarkingai statyti“.
Naujakurys, nepasistatęs tinkamo namo, privalėjo išsikelti į priemiestį ar net kaimą, o jo sklypas Biržų centre būdavo atiduodamas „perspektyvesniam“ biržiečiui.
Pro Biržus ėjo strateginis Vilniaus – Rygos kelias ir miestas turėjo teisę stabdyti visus šiuo keliu keliaujančius keliauninkus. Pirkliai įpareigojami iš Vilniaus į Rygą vykti tik per Biržus.
Ryga buvo svarbus Biržų miestiečių traukos centras, o Rygos vieškelis – svarbiausias visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybinis kelias, jungęs su kitomis šalimis. Šaltiniuose jis dar vadinamas Vilniaus traktu. Biržai buvo Rygos krašto (hinterlando) dalimi. Dėl geografinės padėties ir prekių eksporto pobūdžio Rygos negalėjo pakeisti nei Karaliaučius, nei Lenkijos Pamario miestai – Gdanskas, Torunė.
Nuvežę prekes į Rygą, biržiečiai susidurdavo su olandais, vokiečiais, skandinavais ir kitais Vakarų Europos prekijais, kuriuos į Rygą traukė pigi mediena ir grūdai. Mediena, grūdai, linai, kanapės, vaškas, pelenai buvo įprastos biržiečių prekeivių prekės.
Į miestą kėlėsi vis nauji gyventojai. Anot prof. Aivo Ragausko, tuometiniai miestai – tai savotiškos kapinės: čia greit plinta infekcijos, žmonės trumpiau gyvena, todėl nuolat reikia naujų jėgų, kurios pildydavosi šalia esančių kaimų sąskaita, atvykėliais iš kitų miestų ir šalių.
Pirmųjų biržiečių kasdienybė
Tomo Makovskio graviūra, užfiksavusi pirmuosius Biržus, leidžia pamatyti, kiek pastatų, bažnyčių būta (evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų, Radvilų koplyčia pilies kieme), rotušė su bokštu, miesto sienos ir vartų bokštai prie kelių į Žemaitiją ir Vilnių. Formavosi turgaus aikštė, būta mūro statinių, iš to laiko iki mūsų dienų yra likę jų rūsių. Mieste pastatus leista statyti žydams.
„Minimoje graviūroje matyti aiškus miesto vaizdas – daugiausiai stačiakampiai kvartalai ir tiesios gatvės“ – pasakojo archeologė R. Songailaitė, – Biržų savininkams rūpėjo miesto išvaizda ir gerovė. Kristupo Radvilos II instrukcijose 1637 m. griežtai nurodoma, kad mieste negali būti ūkinių pastatų, jie turi būti iškelti už upės, ten, kur dabar Kilučių gatvė. Kunigaikščiai Radvilos kūrė europietišką miestą – grįstomis gatvėmis, su nuotekų grioviais ir lietaus nutekėjimo kanalizacija“.
Prie Rotušės Radvilų reikalavimu miestelėnų lėšomis buvo pastatyti užvažiuojamieji namai, kad pirkliai turėtų kur pernakvoti. Nors miestas dar buvo visai jaunas, rūpintasi „špitolės“ – senelių namų statyba. Mieste tvarką palaikė „policija“ – 4 pėstininkai ir du raiteliai. Prie Rotušės naktimis budėdavo panaktinis.
Kadangi gaisrai būdavo tankiai sustatytų miestų rykštė, Radvilos daug dėmesio skyrė priešgaisrinei apsaugai: namai privalėjo būti mūriniais kaminais, stogai negalėjo būti iš šiaudų, o tik dengti gontais arba čerpėmis. Prie rotušės privalėjo ant ratų, o žiemą – ant rogių stovėti didžiulis bosas su vandeniu. Vanduo turėjo būti nuolat keičiamas. Šalia turėjo būti geležinės kopėčios, geležiniai ir mediniai kibirai gaisrui gesinti.
Norint išvengti gaisrų, pirtis Biržuose buvo viena, ir ją leista statyti tik prie upės. Bendroje miesto pirtyje buvo nustatytos dienos, kada joje lankosi moterys ir kada – vyrai. Beje, vestuvių biržiečiai taip pat negalėdavo kelti namuose – tik Rotušėje, kurioje, matyt, buvo tam reikalui įrengta puotų salė. Taip būdavo išvengiama netvarkos, triukšmo ir neblaivių miestelėnų šlitinėjimo gatvėse.
Tik prie Apaščios būdavo leidžiama statyti ir nuolat ugnį naudojančius alaus bravorus, ir patalpas salyklui daiginti. Kepyklas griežtai prižiūrėjo miesto valdyba. Kadangi Biržų miestas orientavosi į prekybą, Radvilų reikalavimu šalia Rotušės buvo ilgio ir svorio matai, kuriais naudotis galėjo visi, pasitikrindami, kad pirklys neapgaus, pardavinėdamas prekes su savo sumažinto svorio svarstyklėmis ar sutrumpinta liniuote.
Turgavietėje privalėjo veikti gerai prižiūrimas bendrasis šulinys, o miestelėnai kiemuose turėjo išsikasti šulinius sau.
Karo reikalai
Daug Biržuose kasinėjęs ir puikiai radvilinius Biržus pažįstantis archeologas Karolis Duderis nuolat pabrėžia, kad miestas buvo tik… Biržų tvirtovės priešpilis. Iš tikrųjų miestui tekdavo pirmieji priešo smūgiai, ir netgi tvirtovės gynėjai, laukdami priešo, iš pradžių padegdavo miestą, kad priešas neturėtų kur patogiai įsitaisyti. Tad karo reikalai, šalia prekybos ir amatų, buvo svarbi miestelėnų gyvenimo sritis.
1589 m. gegužės 1 d. praėjus vos dviem mėnesiams po Savivaldos privilegijos suteikimo, Radvilos Perkūno rašte miestiečiams išdėstomos jų karinės prievolės: 1) ginti rotušę; 2) turėti mieste patrankininką ir jį aprūpinti paraku bei sviediniais; 3) dalyvauti miesto įtvirtinimo darbuose, pirmiausia pilant aplink miestą pylimą. Dar vienas karinės prievolės aspektas buvo pilies gynyba karo ir gaisro metu, rečiau –sargyba pilyje taikos metais.
Radvilų valdymo laikais rankiniais šaunamaisiais ginklais (muškietomis), kulkomis ir paraku miestiečiai turėjo apsirūpinti patys. Kiekvieną sekmadienį po mišparų visi Biržų vyrai turėdavo eiti į „karinius mokymus“: ateidavo su savo muškietomis, paraku ir kulkomis bei šaltaisiais ginklais ir, vadovaujami kariškių, šaudydavo į taikinį, mokėsi marširuoti, užimti iš anksto numatytas pozicijas miesto gynybai.
Biržų miestiečiams tekdavo kariauti su ginklu rankose, nes laikinai pasitraukus pilies įgulai ir miestą užpuolus priešui, miestiečiai privalėjo „neišsibarstyti, o susirinkti į pilį ir ginti Radvilos garbę“.
Sargybą pilyje miestiečiai eidavo tada, kai joje nebūdavo įgulos. 1648 m., kai visa pilies įgula dalyvavo malšinant Ukrainos kazokų sukilimą, miestiečiai saugojo pilį „iki kapitonų ir pėstininkų sugrįžimo“. Apie tiesioginį miestiečių dalyvavimą karo veiksmuose šaltiniuose duomenų nedaug. Tik žinoma, jog 1607 m. vasarą švedų kavalerijai artėjant prie Biržų kunigaikštystės Kristupo II Radvilos būriuose, stovėjusiuose pasaloje prie Nemunėlio Radviliškio bei pilyje, buvo Biržų miestiečių.
Tuo metu miestiečiams buvo draudžiama be rimtos priežasties palikti miestą ir pabėgti į mišką ar kaimą. Su tuo, beje, susijusi ir viena anekdotiška situacija: biržiečiai parašė laišką Kristupui Radvilai, kuriame prašė… atleisti Biržų žydus nuo karinės prievolės, nes jie pamatę priešą išsibėgioja. Tad geriau iš jų imti mokestį ir už tuos pinigus samdyti tikrus karius.
Pirmųjų biržiečių kasdienybė
Tomo Makovskio graviūra, užfiksavusi pirmuosius Biržus, leidžia pamatyti, kiek pastatų, bažnyčių būta (evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų, Radvilų koplyčia pilies kieme), rotušė su bokštu, miesto sienos ir vartų bokštai prie kelių į Žemaitiją ir Vilnių. Formavosi turgaus aikštė, būta mūro statinių, iš to laiko iki mūsų dienų yra likę jų rūsių. Mieste pastatus leista statyti žydams.
„Minimoje graviūroje matyti aiškus miesto vaizdas – daugiausiai stačiakampiai kvartalai ir tiesios gatvės“, – pasakojo archeologė R. Songailaitė, – Biržų savininkams rūpėjo miesto išvaizda ir gerovė. Kristupo Radvilos II instrukcijose 1637 m. griežtai nurodoma, kad mieste negali būti ūkinių pastatų, jie turi būti iškelti už upės, ten, kur dabar Kilučių gatvė. Kunigaikščiai Radvilos kūrė europietišką miestą – grįstomis gatvėmis, su nuotekų grioviais ir lietaus nutekėjimo kanalizacija“.
Prie Rotušės Radvilų reikalavimu miestelėnų lėšomis buvo pastatyti užvažiuojamieji namai, kad pirkliai turėtų kur pernakvoti. Nors miestas dar buvo visai jaunas, rūpintasi „špitolės“ – senelių namų statyba. Mieste tvarką palaikė „policija“ – 4 pėstininkai ir du raiteliai. Prie Rotušės naktimis budėdavo panaktinis.
Kadangi gaisrai būdavo tankiai sustatytų miestų rykštė, Radvilos daug dėmesio skyrė priešgaisrinei apsaugai: namai privalėjo būti mūriniais kaminais, stogai negalėjo būti iš šiaudų, o tik dengti gontais arba čerpėmis. Prie rotušės privalėjo ant ratų, o žiemą – ant rogių stovėti didžiulis bosas su vandeniu. Vanduo turėjo būti nuolat keičiamas. Šalia turėjo būti geležinės kopėčios, geležiniai ir mediniai kibirai gaisrui gesinti.
Norint išvengti gaisrų, pirtis Biržuose buvo viena, ir ją leista statyti tik prie upės. Bendroje miesto pirtyje buvo nustatytos dienos, kada joje lankosi moterys ir kada – vyrai. Beje, vestuvių biržiečiai taip pat negalėdavo kelti namuose – tik Rotušėje, kurioje, matyt, buvo tam reikalui įrengta puotų salė. Taip būdavo išvengiama netvarkos, triukšmo ir neblaivių miestelėnų šlitinėjimo gatvėse.
Tik prie Apaščios būdavo leidžiama statyti ir nuolat ugnį naudojančius alaus bravorus, ir patalpas salyklui daiginti. Kepyklas griežtai prižiūrėjo miesto valdyba. Kadangi Biržų miestas orientavosi į prekybą, Radvilų reikalavimu šalia Rotušės buvo ilgio ir svorio matai, kuriais naudotis galėjo visi, pasitikrindami, kad pirklys neapgaus, pardavinėdamas prekes su savo sumažinto svorio svarstyklėmis ar sutrumpinta liniuote.
Turgavietėje privalėjo veikti gerai prižiūrimas bendrasis šulinys, o miestelėnai kiemuose turėjo išsikasti šulinius sau.
Karo reikalai
Daug Biržuose kasinėjęs ir puikiai radvilinius Biržus pažįstantis archeologas Karolis Duderis nuolat pabrėžia, kad miestas buvo tik… Biržų tvirtovės priešpilis. Iš tikrųjų miestui tekdavo pirmieji priešo smūgiai, ir netgi tvirtovės gynėjai, laukdami priešo, iš pradžių padegdavo miestą, kad priešas neturėtų kur patogiai įsitaisyti. Tad karo reikalai šalia prekybos ir amatų buvo svarbi miestelėnų gyvenimo sritis.
1589 m. gegužės 1 d. praėjus vos dviem mėnesiams po Savivaldos privilegijos suteikimo, Radvilos Perkūno rašte miestiečiams išdėstomos jų karinės prievolės: 1) ginti rotušę; 2) turėti mieste patrankininką ir jį aprūpinti paraku bei sviediniais; 3) dalyvauti miesto įtvirtinimo darbuose, pirmiausia pilant aplink miestą pylimą. Dar vienas karinės prievolės aspektas buvo pilies gynyba karo ir gaisro metu, rečiau – sargyba pilyje taikos metais.
Radvilų valdymo laikais rankiniais šaunamaisiais ginklais (muškietomis), kulkomis ir paraku miestiečiai turėjo apsirūpinti patys. Kiekvieną sekmadienį po mišparų visi Biržų vyrai turėdavo eiti į „karinius mokymus“: ateidavo su savo muškietomis, paraku ir kulkomis bei šaltaisiais ginklais ir, vadovaujami kariškių, šaudydavo į taikinį, mokėsi marširuoti, užimti iš anksto numatytas pozicijas miesto gynybai.
Biržų miestiečiams tekdavo kariauti su ginklu rankose, nes laikinai pasitraukus pilies įgulai ir miestą užpuolus priešui, miestiečiai privalėjo „neišsibarstyti, o susirinkti į pilį ir ginti Radvilos garbę“.
Sargybą pilyje miestiečiai eidavo tada, kai joje nebūdavo įgulos. 1648 m., kai visa pilies įgula dalyvavo malšinant Ukrainos kazokų sukilimą, miestiečiai saugojo pilį „iki kapitonų ir pėstininkų sugrįžimo“. Apie tiesioginį miestiečių dalyvavimą karo veiksmuose šaltiniuose duomenų nedaug. Tik žinoma, jog 1607 m. vasarą švedų kavalerijai artėjant prie Biržų kunigaikštystės Kristupo II Radvilos būriuose, stovėjusiuose pasaloje prie Nemunėlio Radviliškio bei pilyje, buvo Biržų miestiečių.
Tuo metu miestiečiams buvo draudžiama be rimtos priežasties palikti miestą ir pabėgti į mišką ar kaimą. Su tuo, beje, susijusi ir viena anekdotiška situacija: biržiečiai parašė laišką Kristupui Radvilai, kuriame prašė… atleisti Biržų žydus nuo karinės prievolės, nes jie pamatę priešą išsibėgioja. Tad geriau iš jų imti mokestį ir už tuos pinigus samdyti tikrus karius.
Dalius Mikelionis
