Jau dvidešimt metų negalią turinčios senjorės kiekvieną trečiadienį susiruošia į Biržų pagalbos centrą. Vienos jų iki Respublikos gatvėje veikiančio centro ateina savarankiškai, kitas atveža sutuoktiniai, trečios atkeliauja pasistumdamos specialiai centro rėmėjų aprūpintais „asmeniniais mersedesais“ – vaikštynėmis.
Pasiekusios Biržų pagalbos centrą moterys susėda prie bendro stalo, kur meldžiasi, vaišinasi prie kavos puodelio, kalbasi, dalinasi geromis naujienomis ir rūpesčiais. Čia jos ir savo kūrybos eilėraščių paskaito, ir kartu padainuoja. Centre moterys ir mokosi – siekia įgyti anglų kalbos žinių, pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių. O vasarą jos vyksta į įvairiausias keliones.
Centro lankytojos gali pasinaudoti ir skalbimo paslaugomis, ir nusimaudyti.
Biržų pagalbos centro direktorė Regina Židonienė sako, kad per 30 moterų renkasi trečiadieniais ir penktadieniais. Iš jų 25 dalyvauja akredituotoje programoje „Asmenų su negalia dienos užimtumo centras“.
Toks valstybės ir Biržų savivaldybės remiamas centras veikia jau dvejus metus. Anksčiau jis buvo išlaikomas centro rėmėjų lėšomis, kurį laiką buvo vykdoma kita socialinės reabilitacijos neįgaliesiems programa.
Su moterimis dirba socialinė darbuotoja Gintarė Gurklytė-Lisauskė. Ji sako, kad pagal projektą neįgaliosios turi būti mokomos darbinės veiklos. Bet jų negalia tokia didelė, kad įvairių darbelių jau faktiškai nebegali daryti. Tad rankdarbiais užsiima penktadieniais susiburianti moterų grupė, kurių amžius ir negalios lygis leidžia tuo užsiimti.
Vyrai mažiau aktyvūs
Biržų pagalbos centro darbuotojai moterims teikia ir pavėžėjimo paslaugą. Štai Ireną vežiodavo iki ligoninėje neseniai įsteigto dienos Geriatrijos skyriaus. Moteris džiaugiasi jame pastiprinusi sveikatą. Ypač ji sako dėkinga personalui ir rūpestingam gydytojui Mantui Žibui.
Irena stebisi, kad Geriatrijos skyriuje gydosi vienos moterys. Ji svarsto, gal vyrai mažiau savimi rūpinasi, kad visur aktyviausiai paslaugomis naudojasi moterys. Sutuoktinis jai pačiai yra atrama: suskaldo malkas, padeda kituose darbuose. Keturi sūnūs jau suaugę, trys iš jų užsienyje, vienas gyvena Vilniuje. Tad daugiausia tenka pasikliauti vienam kitu.
O štai Janinos vyras asmeniškai į centrą ją atveža elektriniu triračiu. Ir jos laukia sugrįžtant namuose. Pati ji sako bijanti vairuoti, geriau naudojasi asmeninio „taksisto“ paslaugomis.
Trečiadienių laukia
Senjorė Rimutė penkiolika metų Biržų pagalbos centre dirbo su neįgaliaisiais. Prisimena, kad tekdavo pas juos važiuoti ir savaitgaliais – tarkim, sulaukdavo žmogaus skambučio, kad jis nebeturi duonos…
Dabar po ištiktos ligos ji pati tapo šio centro paslaugos gavėja.
O štai Vidutė jau seniai pensijoje. Praeityje ji internate dirbo mergaičių siuvimo darbų mokytoja. Dirbti jai nebuvo sunku, mergaitės būdavo geros. Prisimena, kad viena net savo vestuvėms pasisiuvo suknelę, kita į Vilnių įstojo studijuoti drabužių modeliavimo.
Kas jos laukia namuose? Sako, turi katytę. Kartais ateina medicinos darbuotojai.
Kiekvieną trečiadienį susitikimas su moterimis jai yra galimybė prasiblaškyti, pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais. Ir tų dienų laukia, nes daugiau niekur iš namų ir neišsiruošia.
Tarp susiburiančių moterų didžiausia optimistė yra Antanina. Ji anksčiau dirbdavusi buhaltere revizore. O dabar dar yra ir namo bendrijos pirmininkė, rūpinasi šešiolika ten gyvenančių šeimų. Jie pas komendantę eina su savo bėdomis vienas po kito, tad moteriai neliko nieko kito, kaip atjungti durų skambutį, kad naktimis miegoti netrukdytų.
Moteris užaugino tris sūnus, du iš jų užsienyje, vienas irgi iš Biržų jau kelia sparnus. Bet ji sako, kad vienai visai gerai gyventi. O į pagalbos centrą ją pakvietė draugė.
„Norisi eiti. Pasišnekam, pasidejuojam, kam kas skauda. Į gatvę išėjęs juk visiems nepasakosi, o čia visi savi. Kai trečiadienį neateini, atrodo, kažko trūksta“,- kalba moteris.
Obelaukiuose gyvenanti Nijolė tapo Biržų pagalbos centro kliente dar tuomet, kai jos vyriausiam iš septynių vaikų buvo 3 metai. Dabar jaunyliui 22-eji.
Moteris skundžiasi, kad pragyventi sunku. Viskas pabrango – šiukšlių išvežimas, elektra. Kaimo parduotuvėse pirkti brangu, tad trečiadieniais atvykusi į Biržus ji dar ir duonos pigiau nusiperka.
Išsiruošusi iš namų obelaukietė ištrūksta iš savo kasdienės aplinkos, susibūrimai ją priverčia pasitempti, pasipuošti.
Labiausiai kankina vienatvė
Miliutė, paklausta, kas ją labiausiai neramina, atsako: „Vienatvė“. Ir jos akyse pasirodo ašaros.
Ji seniau gyveno Geidžiūnuose, dirbo zootechnike ir profsąjungos pirmininke. Netikėtai mirus vyrui, po kurio mirties iki šiol neatsigavo, dar dvejus metus pagyveno kaime viena. Suprato, kad kaime rūpintis buitimi per sunku.
Moteris persikėlė į Biržų miesto centre nusipirktą butą. Kai pigiai pirko, nepagalvojo, kad senatvėje bus sudėtinga laipioti į penktąjį aukštą. Bet sako įpratusi, juolab kad šalia ir vaistinė, ir parduotuvė, ir autobusų stotelė.
Žiemą moteriai išėjimas į Pagalbos centro susitikimus – bene vienintelė galimybė prasiblaškyti. Vasarą jau kiek kitaip – nueina į skverą, pasivaikšto gatvėmis, pabendrauja su žmonėmis.
Moteris yra vieniša, tačiau sako niekada nesulaukusi namuose ją aplankant jokios socialinės darbuotojos. Jei kas pasiūlytų, mielai lankytų psichologo konsultacijas.
Paslaugų užtenka – trūksta informacijos
Kokios bėdos ir problemos dažniausiai rūpi garbaus amžiaus neįgalioms senjorėms?
Sako, labai didelės eilės patekti pas gydytojus specialistus – „kol sulauksi reikiamo tyrimo, gali ir numirti“.
Kita iš draugės tik atsitiktinai sužinojusi, jog pagal amžių jai priklauso nemokamai medikų išrašomi įklotai.
Štai Janina sako pati negalinti aukštai lipti ir pakelti rankų, kamuoja aukštas kraujospūdis. O pavasarį būtinai reikia nuvalyti namo langus, pakabinti išskalbtas užuolaidas. Ji planuoja kreiptis į Biržų socialinių paslaugų centrą ir prašyti mokamos paslaugos.
Vienbalsiai moterys kalba apie tai, kad trūksta informacijos apie galimas gauti paslaugas. Jos prisimena, kad kadaise veikdavo telefonas, kuriuo paskambinus galėdavai sužinoti, kur kreiptis, jei sulūžo spyna ar perdegė elektros lemputė.
Moterims pritaria Biržų pagalbos centro direktorė Regina Židonienė. Ji įsitikinusi, kad valstybė tokiems žmonėms suteikia pakankamai pagalbos, tik ne visi senjorai apie ją žino ir gali ja pasinaudoti.
Pašnekovė mano, kad aktyviau turėtų dirbti seniūnijų socialiniai darbuotojai, bent kartą per metus aplankyti seniūnijoje gyvenančius garbaus amžiaus vienišus neįgaliuosius.
Trūksta suoliukų ir sutvarkytos gerovės
Pašnekovės prisimena neseniai pildžiusios Biržų savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Simonos Gudienės atsiųstą anketą, ko Biržų mieste labiausiai trūksta.
Jos vienbalsiai sako, kad mažai suoliukų. Dar vieno reikia Respublikos gatvėje, jų nėra Agluonos ir Vabalninko gatvėse. Moterys sako, kad po remontų ar kokių įvykių pernelyg ilgai nesutvarkomas miesto gatvės, kur neįgaliam žmogui sudėtinga judėti. Tarkim, išrausta gatvė Vilniaus – Respublikos gatvių sankryžoje. Arba sudaužyta gatvės dalis Respublikos gatvėje prie šviesoforo. Kai kurie miesto šaligatviai taip pat nepritaikyti „mersedesams“.
O kas džiugina senjores? Vienbalsiai jos pasidžiaugia, kad mieste padaugėjo kultūrinių renginių, koncertų. Į juos patekti nėra sunku, daugelis pagal kainą nėra neprieinami, kiti išvis už dyka.
