Biržų krašto muziejuje „Sėla“ gegužės 3 d. 16.30 val. – unikalus renginys: pristatoma knyga „Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“. Labai tinkama vieta jam: Radvilų tvirtovės šiaurinis forpostas strateginiam Lietuvos gynimui!
Vandenų apsupta mūrinė tvirtovė – fizinis gynybinių įtvirtinimų simbolis. Bet yra ir dvasinė kovos už lietuviškąjį valstybingumą ir šalies nepriklausomybę plotmė. Šiandien ji ne mažiau svarbi už bunkerius žemėje ir modernius ginklus, ką aiškiai matome kovos dėl Ukrainos mūšio lauke: gaudžia ne vien patrankos, bet žūtbūtinė kova vyksta ir dėl žmonių protų. Kadangi žmonių sąmoningumas, jų susisaistymas su savuoju kraštu, lemia asmeninį įsipareigojimą, kurio niekada neatstos jokia samdinių kariuomenė. Istorinė atmintis dėl to yra toks svarbus, jeigu ne lemiamas veiksnys, apsprendžiantis žmonių ryšį su žeme, kurioje jie per kartų kartas kūrė ir tebekuria savo gyvenimą.
Kodėl verta ateiti?
Pristatoma knyga yra išskirtinė keliais atžvilgiais. Visų pirma dėl to, kad jos autorius istorikas Algirdas Martynas Budreckis (1938-2000) yra labai įdomi ir Lietuvai didžiai nusipelniusi asmenybė, nepaisant to, kad pas mus ji kol kas menkai žinoma. Jis gimė, užaugo ir mokslus išėjo Amerikoje, ten dirbo, rašė, aktyviai veikė dėl Lietuvos laisvės sovietinės okupacijos laikais, tad jo darbai pro „geležinę uždangą“, savaime suprantama, prasibrauti negalėjo.
Antroji priežastis Biržuose – reikšmingo veikalo pristatymas pats knygos turinys. Jis aprėpia laikotarpį nuo Lietuvos valstybės kūrimosi 1918 m., jos žūtbūtinių kovų karo lauke dėl laisvės ir išlikimo 1919-1921 m., sunkaus diplomatinio darbo dėl šalies politinio pripažinimo, nepaprastai sudėtingų politinių procesų dėl prarasto Vilniaus ir Vilniaus krašto, čia plačiai rašoma apie Lenkijos ultimatumą 1938 m. Čia skelbiamos ir dvi A. M. Budreckio angliškai rašytos, į lietuvių kalbą išverstos studijos apie 1940 m. Lietuvos okupaciją ir aneksiją bei 1941 m. Birželio sukilimą, taip pat platūs straipsniai apie okupuotų Baltijos valstybių padėtį Antrojo pasaulinio karo metais bei lenkų emigracinės vyriausybės pastangas padėti Lietuvai atgauti prarastą nepriklausomybę.
Trečioji priežastis – reti svečiai Biržų krašte: į knygos pristatymą „Sėlos“ muziejuje atvyksta A. M. Budreckio žmona Giedrė Budreckienė iš Bostono ir istoriko duktė Daina Budreckytė iš Kalifornijos, kuri yra veterinarijos gydytoja ir pakviesta skaityti paskaitų Kauno veterinarijos akademijoje. Čia dera pridurti, kad ponia G. Budreckienė laiko save Kupiškio krašto dalimi, nepaisant to, kad gimė jau pokario metais Vokietijoje. Jos močiutė Emilija Majauskaitė-Jodelienė buvo tikra kupiškėnė – čia gimusi ir užaugusi.
Budreckio darbai
Bet grįžkime prie Algirdo Martyno Budreckio ir jo knygos. Istorikas gimė Niuarke, didžiausiame Naujojo Džersio (JAV) valstijos mieste, 1963 m. baigė Rutgers universitetą, ten įgijo filosofijos daktaro laipsnį (1965). Jo istorijos srities daktaro disertacijos tema Polish Jacobins – The Influence of the French Enlightenment on Polish Intellectals (Lenkų jakobinai: prancūzų švietimo įtaka lenkų intelektualams). Kiti svarbesnieji A. M. Budreckio paskelbti istorijos mokslo darbai: The Soviet Occupation and Annexation of Lithuania (Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija, 1968), The Lithuanian National Revolt 1941 (1941 m. Lietuvos sukilimas, 1968), The Lithuanians in America 1651–1975 (Lietuviai Amerikoje 1651-1975 m., 1976), Susivienijimas lietuvių Amerikoje: 90 metų istorija (1976), Algirdas, senovės Lietuvos valstybininkas: jo veikla ir laikai (1984, 2021), Lithuanian Resistance, 1940–1952 (Lietuvių pasipriešinimas 1940-1952, 1984), Liberation Attempts from Abroad (Lietuvos laisvinimo pastangos užsienyje, 1984), etc.
„Nereikia įrodinėti, kad Baltijos valstybių – nepriklausomų, klestinčių ir socialiai išsivysčiusių kraštų – aneksija ir ištrynimas iš žemėlapio yra dar labiau nepateisinamas kolonijinio viešpatavimo pavyzdys nei buvusių kolonijinių režimų liekanos kai kuriose Afrikos dalyse, – 1968 m. įvadiniame A. M. Budreckio knygos The Lithuanian National Revolt 1941 straipsnyje rašė Christopheris Emmetas (1900-1974), airių kilmės amerikiečių politinis rašytojas, aktyviai oponavęs tiek nacių, tiek komunistiniam totalitarizmui. – Lygiai taip pat turėtų būti aišku, kad Baltijos valstybių aneksija, milijono pabaltiečių ištrėmimas ir panašūs žmogaus teisių pažeidimai kitur Rytų Europoje yra dar didesnė potenciali grėsmė pasaulio taikai, nes tai susiję su tiesiogine Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų konfrontacija išilgai geležinės uždangos.
<…> Visa tragiškoji sovietų klastos istorija Lietuvoje perteikta A. Budreckio įžangoje ir toliau išsamiai išdėstyta knygoje. Jau pačioje įžangoje paneigiamas vienintelis sovietų pasiteisinimas, kurį jie pareiškė dėl Baltijos valstybių užvaldymo, pažeidus iškilmingas sutartis, esą jos kolaboravusios su naciais prieš Sovietų Sąjungą. Visų pirma, sovietai pirmą kartą aneksavo Lietuvą, kai Hitlerio-Stalino paktas buvo abipusiai pripažįstamas, kai SSRS padėjo vokiečiams sukelti Antrąjį pasaulinį karą, prisijungdama prie Hitlerio agresijos, smogdama Lenkijai į nugarą ir pasidalydama su juo Rytų Europą.
Kaip pažymima šioje knygoje, sovietų įvykdytos aneksijos tragedija yra juo didesnė prisiminus aukštus Baltijos šalių išsilavinimo, kultūros ir ekonominius standartus, panašius į Suomijos ir Skandinavijos valstybių, kuriuos jos buvo pasiekusios iki okupacijos. Vakarų Europoje menkai, o Jungtinėse Valstijose dar menkiau tesuvokiama, kad šių šalių išsilavinimo ir socialinės pažangos lygis gerokai pranoko atsilikusį Rusijos milžiną, tiek prie komunistų, tiek prie carinių režimų. Didžiausia iš šių valstybių, turinti seniausias nepriklausomybės tradicijas, yra Lietuva, Algirdo Budreckio tėvynė, kuriai jis taip gerai pasitarnavo, parašęs šią knygą.“
Suprato „didįjį laisvės reikalą“
Aprėpti visą plačią A. Budreckio kaip istoriko, politiko, visuomenės veikėjo, pagaliau – mąstytojo, lietuviškosios sąmonės ugdytojo veiklą per jo penkerius sąmoningo ir intensyvaus gyvenimo dešimtmečius neįmanoma net ir ilgesniame straipsnyje. Jo gyvenimas vertas monografijos.
Čia tik paminėsiu, kad A. Budreckis buvo nuolatinis, nepamainomas paskaitininkas lietuvių ir anglų kalbomis Bostone, Niujorke, Filadelfijoje, Čikagoje, Vašingtone ir kitur lietuviams reikšmingomis progomis (Vasario 16-osios, Baisiojo birželio, pasipriešinimo okupacijoms sukakčių, Aušros 100-mečio ir kt.), o jo visuomeninė veikla paliko ryškų pėdsaką daugelyje išeivijos organizacijų – Lietuvos Vyčių, skautų, korporacijos Neo-Lituania, Amerikos lietuvių tautinės sąjungos (ALTS), Vilniaus krašto lietuvių sąjungos (VKLS), Amerikos lietuvių tarybos (ALT), Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), Amerikos lietuvių bendruomenės (JAV LB) – istorijoje. Jis buvo vienas Pasaulinės parodos Niujorke (1964) lietuvių organizacinio komiteto narių, Jaunimo antikolonialinės lygos, Lietuvių jaunimo organizacijų federacijos steigėjų. Pridursiu, kad A. Budreckis, kaip atstovas VLIK‘o, kuris paskutiniais metais amerikiečių organizacijos teisėmis dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos darbe, buvo išrinktas delegatu į tarptautines konferencijas Kopenhagoje, Paryžiuje, Ženevoje ir Maskvoje, dalyvavo rengiant memorandumus anglų ir lietuvių kalbomis, verčiant juos į rusų kalbą.
Šiandien mums Lietuvoje gana sunku įsivaizduoti, kokios didelės aukos reikėjo užsienio lietuviams, norint išlaikyti lietuvišką tapatybę šeimoje: aukoti savaitgalius ir vežioti vaikus (paprastai gana toli) į šeštadienines lituanistines mokyklas, vasaros lietuviškas stovyklas, tautinių šokių ir chorinio dainavimo repeticijas, aukoti nelengvai uždirbtas lėšas lietuviškiems renginiams, spaudai, knygoms. Lietuvybė vien tik jos „vartotojams“ kainavo brangiai, o jos ugdytojams ir kūrėjams ji buvo „dar brangesnė“. Už lietuviškų straipsnių ir knygų rašymą jokio honoraro tikėtis negalėjai. Priešingai. Tie, kurie rašė lietuviškas knygas, gerai suprato, kokia kaina už tai mokama, tad rėmė dar ir kitų darbus. Ne sykį Niujorko savaitraštis „Darbininkas“ rašė: „Algirdas Budreckis iš Quincy, Mass. <…> aplankė „Darbininko“ redakciją ir administraciją. Čia įsigijo lietuviškų knygų už 100 dol.“; „Dr. Algirdas Budreckis ne tik pats rašo knygas, bet skaito ir kitų parašytas. Kalėdų išvakarėse užsisakė naujų knygų už 100 dol. Ačiū lietuviškos knygos palaikytojui.“ Dera paaiškinti, kad prieš 50 metų, kai tas knygas pirko A. Budreckis, 100 dol. buvo kas kita nei 100 dol. dabar, dauginti reikėtų turbūt mažiausiai iš 10.
Knygos išleidimas išeivijos sąlygomis jau savaime buvo rimtas atlikto darbo įvertinimas ir pripažinimas. O laikas, „atlikęs“ nuo duoninio darbo, paimtas nuo šeimos ir paaukotas lietuviškosios sąmonės išlaikymui, jos ugdymui, nebuvo atlyginamas, tai buvo sąmoningo apsisprendimo ir aukojimosi bendruomenės labui dalis. Publicistas, Čikagos dienraščio „Draugas“ redaktorius J. Prunskis rašė, kad „didžiųjų žmonių savybė yra įžvelgti savo laiko svarbiausiąjį reikalą ir jam aukotis“. Tarp tų nedaugelio jaunosios generacijos atstovų, kurie suprato „didįjį laisvės reikalą“ ir „su pasiaukojimu dirba savo srityse, informuodami kitataučius jų kalba“ jis minėjo ir dr. A. Budreckį.
Įsipareigojęs lietuvybei
Vertinant A. Budreckio palikimą negalima išleisti iš akių aplinkybių, kuriomis jis atlikto tai, ką atliko. Nebuvo daug šeimų, kurioms lietuvybę pavyko išlaikyti per dvi kartas. Dar mažiau buvo tokių, kurie, gimę jau Amerikoje, tapo lietuvybės šviesuliais savo amžininkams, o savo intelektualiniu palikimu turi ką pasakyti ir nepriklausomybę atgavusios Lietuvos žmonėms.
„Algirdas, nepriekaištingai įvaldęs anglų kalbą, be jokio akcento, be amerikoniško žargono pertekliaus kalbėjo, puikiai rašė lietuviškai“, – apie savo jaunystės laikų draugą rašė Mykolas Drunga, kaunietis žurnalistas, kultūrininkas, visuomenės veikėjas, savo metu gyvenęs Bostone ir gerai pažinojęs Algirdą.
„Energingas mūsų kultūrininkas, visuomenininkas ir politinis veikėjas dr. Algirdas Buderckis, pats būdamas iš jaunesniųjų, rūpinasi lietuviškojo atžalyno likimu,“ – rašė dienraštis „Draugas“, minėdamas Baltimorėje 1969 m. vasario 23 d. jo skaitytą paskaitą „Tėvų ir jaunimo pareiga tautai“. „Draugas“ cituoja A. Budreckį, kuris atkreipia dėmesį į lietuvių jaunimo tapatybės krizės reiškinius: „jie nekalba lietuviškai savo tarpe, juose išblėsęs idealizmas ir kai kurie klausia: „What are you fishing for? Lithuania is a lost cause!“; [Ką tu čia meškerioji? Lietuva yra pralošta byla! – V. V.] tėvai pritingi žodžiu, pavyzdžiu perduoti vaikams lietuvišką dvasią; jaunos šeimos, jaunimas negauna impulso iš lietuviškos visuomenės; jaunimas daugumoje ieško pasismaginimo; hedonizmas ir komfortas vilioja ne vieną iš vyresnės kartos, tai persiduoda ir jaunimui; <…> tušti patriotizmo šūkiai jo nevilioja; jaunimo organizacijos merdi; nėra jaunimo centrų ir jiems vadovų; šiandien kitoks temperamentas – jaunimas nemėgsta verkšlenimo.“
Iškėlęs negeroves dr. Budreckis ragina vyresniuosius: „parinkti lietuviškus vardus naujagimiams, tai jiems visada primins, kad yra lietuviai“, „pamokyti jaunimą lietuviškų dainų“, papasakoti jaunimui apie Lietuvos laimėjimus, pamažu įvesdinti vaikus „į lietuvišką skaitybą“, jų „kambarius papuošti lietuviškomis nuotraukomis, žemėlapiais“, „knygų lentynoje turėtų būti Lietuvos istorija, anglų-lietuvių kalbų žodynas“, „namuose kalbėti tik lietuviškai“ ir t. t.
O kaip sekėsi pačiam A. Budreckiui auklėti savo lietuvišką šeimą? To netyrinėjau, tik skaičiau, kad į Kanadoje vykusį Vilniaus krašto lietuvių sąskrydį „suvažiavo didelis būrys vilniečių“: „Svečių tarpe buvo VKLS-gos garbės narys iš Bostono dr. Algirdas Budreckis su žmona Giedre ir jų jaunučiai sūnūs Arvydas ir Gediminas, taisyklingai lietuviškai kalbantys.“ Pažįstu jauniausią Budreckių dukrą Dainą, puikiai lietuviškai kalbančią veterinarijos mokslų daktarę iš Kalifornijos, neseniai susilaukusią sūnaus Vyto. Tai jau ketvirtosios kartos Amerikos lietuvis lietuvišku vardu.
Mintys – gyvos
Pabaigai pridursiu Mykolo Drungos žodžius apie savo jaunystės laikų draugą: „Galop negaliu neprisiminti Budreckio paslaugumo kolegoms ir draugams. Jei nori bet kuriuo tikslu straipsnio anglų kalba, pavyzdžiui, apie kunigaikštį Švitrigailą, tik paprašyk Budreckio ir gausi. Jis buvo „populistas“ pačia geriausia šio žodžio prasme – nors priskyrė save JAV lietuvių tautininkams, nežiūrėjo iš aukšto į kitokių demokratinių pažiūrų žmones, padėdavo visiems. Budreckis turėjo puikų humoro jausmą. Lengvai tapdavo kompanijos siela.“
Romos konsulai, atlikę savo pareigas ir perduodami jas kitiems, kalbas užbaigdavo ritualiniu posakiu: Feci, quod potui, faciant meliora potentes, t. y. „Padariau, ką galėjau, sugebantis tepadaro daugiau“. Šie žodžiai, mano galva, atspindi Algirdo Budreckio gyvenimo žygį: padarė, ką galėjo, o gal net ir truputį daugiau. Savo žemiškąsias pareigas jis pabaigė 2000 m. balandžio 15 d. Bostone. Dabar jo palaikai ramiai ilsisi Blue Hills kapinėse, Braintree vietovėje, Bostono priemiestyje.
Tačiau jo mintys – gyvos, atlikti darbai, knygų pavidalu, – gyvena toliau.
Biržų, Kupiškio ir aplinkinių kraštų žmones kviečiu nepraleisti progos atvykti į A. M. Budreckio knygos „Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“ pristatymą, pabendrauti su istoriko artimaisiais ir knygos sudarytoju. Vilniuje ir Kaune įvykusiuose pristatymuose buvo gausu dalyvių ir atsiliepimai buvo geri. To paties tikimės ir Biržuose!
Vidmantas Valiušaitis, knygos sudarytojas
