Praėjusį šeštadienį Biržų krašto muziejuje pristatyta Alio Balbieriaus fotografijų paroda „PRISILIETIMAS PRIE BUDIZMO“.
Ši paroda – ir kaip atsargus prisilietimas prie poeto, publicisto, fotografo Alio Balbieriaus gyvenimo. Renginyje, kuriame dalyvavo gausus autoriui artimų žmonių, bičiulių – meno pasaulyje garsių žmonių būrys, subtiliai išvengta svarbios autoriaus gyvenimo datos garsinimo.
Paroda džiaugėsi ištikimi Alio draugai – poetas, vertėjas Vladas Braziūnas, fotografė Marija Čičirkienė.
Skambėjo Alio pusbrolio, kelionių bendrakeleivio Giedriaus Balbieriaus muzikavimas, dėmesį kaustė pokalbiai apie budizmą su filosofu, religijotyrininku, indologu prof. Audriumi Beinoriumi. Tai ypatingas renginio svečias, II–VIII a. Indijos mąstytojo Šantidevos filosofinės poemos „Įžengimas į nušvitimo kelią“ vertėjas. Ko gero, Biržų pilyje pirmą sykį kalbėta apie budizmo religijos esminius dalykus, žmogaus kelią į nušvitimą (nirvaną) – tobulos išminties ir supratimo būseną, gilią savęs pažinimo įžvalgą…
Kad prof. A. Beinorių galėjo gyvai išgirsti biržiečiai – parodos autoriaus Alio Balbieriaus „kaltė“.
„Domėjimasis Rytų religijos – filosofijos dalykais anksti atėjo per menus.
Pats pradėjęs keliauti, tik vėliau supratau, kad veikė ir bičiulystės dalykai – pirmiausia su Pauliumi Normantu ir Jurga Ivanauskaite, Rytų atvertimo per empirinę patirtį pirmeiviais mano kartoje, atsivėrus geležinei uždangai.
Budizmas (kaip ir kai kurios kitos religijos „be dievo“, „be ciesoriaus“) buvo man lyg mitas, lyg legenda, lyg savotiška pažadėtoji kitokio pažinimo žemė…
Tik šiek tiek prisiliečiau prie budizmo, tas prisilietimas, lankantis konkrečiose budistams šventose vietose, turėjo man ne tik dvasinį, bet ir didžiulį vizualinį poveikį.
Šioje parodoje – kelionių po Indiją ir Nepalą (kartu su pusbroliu Giedriumi Balbieriumi, kuris pasirūpino daugeliu dalykų, kad galėčiau fotografuoti) – vaizdai.
Kaip visada, kelionėse trūksta laiko, kad galėtum įsigyventi, įsigilinti, padaryti geresnių fotografijų. Taip pat gaila – dėl įvairiausių priežasčių man nepavyko aplankyti visų keturių Budos pėdų – tik pradžią ir pabaigą – Lumbinį ir Kušinagarą…“, rašo autorius apie parodą, kurią būtina ir verta aplankyti.