Žmogus, kuriam svarbiausios vertybės – tėvynė Lietuva ir šeima. Su žmona Otilija užauginęs puikius vaikus. Profesionalus miškininkas, kurio pirmoji ir vienintelė darbovietė buvo Biržų miškų urėdija. Anksčiau Biržų miškų pramonės ūkiu vadintoje įstaigoje 1988 metų spalį buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupė. Jos steigimo iniciatoriumi buvo ir vyriausiasis inžinierius Rimvydas Mačiukas, iki šiol turintis preciziškai surašytus miškininkų sąjūdiečių grupės dokumentus. Juos išeidamas į kitą darbovietę R. Mačiukui saugoti patikėjo energetiku dirbęs Sąjūdžio grupės koordinatorius dabar jau šviesaus atminimo Aloyzas Valašimas.
Į Biržų miškus – iš kaimyninio rajono
„Aš esu pasvalietis“, – sako 1943 metų gegužę gimęs Rimvydas Mačiukas. Jo gimtinė – Pasvalio rajono Dagilynės kaimas, kadaise buvęs „Mūšos“ kolūkis.
Tėvų šeimoje augo aštuoni vaikai – šeši broliai ir dvi sesės.
„Tėvai buvo labai darbštūs – juk ne juokas aštuonis užauginti. Visi aštuoni mokėsi, įgijo išsilavinimą, specialybę. Mes, broliai, gyvename Biržuose. Viena sesė gyvena Prancūzijoje, kita – Kaune“, – sako pašnekovas.
Rimvydas iš vaikų buvo vyriausias. Baigęs septynmetę Dagilynės mokyklą įstojo į miškų ūkio technikumą Vilniuje.
„Pasvalys – ne miškingas rajonas. Tėvas sako: stok mokytis miškininku, tai malkų turėsi senatvėje, – dabar juokiasi pašnekovas. – Taip tėvas ir nukreipė į Vilnių, kur tuomet prie Tauro kalno buvo miškų technikumas. Kitoj pusėj – saugumo rūmai. Visi tą žinojom“.
Technikumą baigė 1961-aisiais ir paskyrimą gavo į Biržus, miškų pramonės ūkį. Jo vadovas buvo Visvaldas Cemnolonskas, o visa ūkio „kontora“ – Biržų miesto Rinkos gatvės 1 name, kur šiuo metu prekiaujama žuvimi, langais etc. Ten, kur dabar kultūros namai, stovėdavo miškovežiai.
Pirmoji darbo vieta buvo Virškupėnų girininkija, pareigos – miško technikas.
Nuotr. Zenono Meškausko
Virškupėnai – jaunystės ir meilės kraštas
„Buvau paskirtas į Virškupėnų girininkiją miško techniko pareigoms. Na, kaip ir girininko pavaduotoju. Girininkija buvo prie Nemunėlio, turėjo pagalbinį ūkį – beviltišku laikyto kolūkio dalį, prijungtą prie miškininkystės. Buvo ir kiaulių ferma, ir karvės… Na, vienu žodžiu, teko ir su tuo susipažinti, nors nieko doro iš to ūkio nebuvo…
O Virškupėnai tuo metu buvo apgyventas kraštas – sodyba prie sodybos. Kažkaip tie žmonės išsilaikė, nors žemės ten ir prastos, o kolūkiui nesisekė… Nors pasieny žmonės latviuodavo, Virškupėnai buvo grynai lietuviškas kraštas. Aišku, mokėjom po vieną kitą žodį latviškai – į šokius juk eidavom per Nemunėlį…
Gražiai gyvenom – žmonės buvo labai geri, draugiški, daug jaunimo. Aš gyvenau pas šeimininkę – močiutę Misiūnienę. Ji man virdavo valgyt, tik apsiskalbti pačiam reikėdavo.
Elektros tame krašte nebuvo. Mano ruošimasis stoti į Žemės ūkio akademiją prasidėjo dar prie žibalinės lempos. Studijoms ruoštis ėmiausi iš karto pradėjęs dirbti. Dar ir V. Cemnolonskas paragino, ir studijuojančių draugų turėjau – tai ir padėjo apsispręsti. Žemės ūkio akademijos miškų fakultete, kuris buvo Kaune, ruošiausi studijuoti neakivaizdžiai.
Visuose Virškupėnuose vienintelis telefonas buvo girininkijoje. Važinėjom arkliukais, dviračiais. Kai tik pradėjau dirbti ir parvažiavau į namus, tai tada iš Pasvalio rajono Dagilynės į Virškupėnus atmyniau su dviračiu. Tėvai davė dviratį – pradžiai gyvenimo, kad turėčiau šiokį tokį transportą.
Keliai buvo prasti, o autobusas važiuodavo tik iki Pakapynės. Pagalbinis ūkis turėjo „gruzoviką“, tai juo ir paveždavo žmones. Mane juo į girininkiją apžiūrėti darbo vietos vežėsi virškupėniečiai, kurie tuo metu į Biržus sunkvežimiu buvo atvykę su ataskaitomis.
Virškupėnuose sutikau ir savo būsimą žmoną Otiliją Alviną Paupytę, Emilijos ir Petro Paupių dukrą. Otilija užaugo be tėvo – jis žuvo po karo kirsdamas mišką“.
Nuotr. iš Aldonos Černiauskienės archyvo
Pažiūras formavo ir giminės patirtys, ir bičiuliai
„Aš labai mėgau skaityti. Dar sovietiniais laikais radau draugų, man parūpinusių A. Šapokos knygą „Lietuvos istorija“. Perskaičiau ją visą. Biržuose turėjau gerų draugų medikų. Jų dėka perskaičiau visus A. Solženycino „gulagus“, kitą literatūrą. Aš buvau tarsi dvilypis žmogus – dūšioje buvau toks, kurį pažino tik mano skaitomas knygas matydavusi žmona…
O bendraudavau su vienu iš medikų – miškininku, su kuriuo esame draugai. Aš iš jo kadaise perėmiau Tamošiūnų girininkiją. Olgertas Kvedaravičius buvo pirmas Tamošiūnų girininkas, prie jo pastatyta ir girininkija. Taigi dvejus metus padirbęs Virškupėnuose buvau paskirtas girininku vietoje O. Kvedaravičiaus, kai jis įstojo į medicinos institutą mokytis gydytoju.
O aš tuo metu jau buvau įstojęs į akademiją. Sykį pasikviečia mane V. Cemnolonskas ir pasiūlo eiti girininku į Tamošiūnus vietoje O. Kvedaravičiaus.
Tik pradėjus dirbti, žvalgytis po girininkiją, atvažiuoja V. Cemnolonskas ir atsiveža ministrą Matulionį. Jis buvęs Smetonos laikų girininkas. Ima ministras mane už parankės, sako, einam į mišką. Ir pradėjo mane egzaminuoti, kokia čia žolė, koks krūmas. Atpyliau aš viską – lotyniškai ir lietuviškai. Tai dėl to, kad miškų technikume buvo labai stiprus botanikos dėstytojas. Gerai, man pasakė ministras išvažiuodamas, dirbk. Prisimenu tą kaip šiandien.
Ir toliau bendravau su Olgertu, gydytoju Gyčiu Januševičiumi. Beje, jo žmona irgi buvo iš Pasvalio krašto, šalia Dagilynės esančių Pajiešmenių. Buvau jų vestuvėse, teko ir laidotuvėse būti.
Taip tos pažiūros ir formavosi su tokiais žmonėmis draugaujant. Ir giminėje buvo tremtinių. Tėčio brolis 1948 metais buvo ištremtas. Mano senelis buvo stiprus Pasvalio ūkininkas, valdė 50 hektarų žemės. Vyriausiam sūnui buvo paliktas ūkis Suntautuose, už Ličiūnų, Krinčino. Tai jį 1948 metais ir išvežė į Sibirą“.
Likimui dėkingas už sutiktus žmones
„Dar miškų ūkio technikume turėjome grupės auklėtoją Antaną Jušką. Jis mums buvo Dievo dovana. Labai garsus ir garbingas žmogus. Sovietmečiu „nuvertintas“ astronomas, matematikas, mokslų daktaras, disertaciją Vokietijoje apsigynęs. Tai Petras Cvirka apie jį yra parašęs tokį straipsnį „Antanas Juška auksaburnis“ ir jame išdėjęs A. Jušką į šuns dienas. Tai aš ir šiandien nemėgstu nei Petro Cvirkos, nei kitų panašių parsidavėlių. Todėl, kad žinau, pažinojau tuos žmones, kuriuos jis šmeižė.
A. Juška buvo mūsų auklėtojas. Įsivaizduokite, mes buvome vaikai iš kaimo. Pavyzdžiui, aš kai nuvažiavau iš aštuonių vaikų šeimos, tai technikumą baigiau su korto kelnaitėmis ir baltom čibėm, kaip sakoma. Vaikus jis vesdavo į… restoraną vien todėl, kad išmokytų, kaip elgtis – kaip sėdėti, laikyti šakutę… Jis – buvęs Biržų gimnazijos direktorius, dabartinis mokyklos pastatas jo direktoriavimo laiku statytas. Turiu ir jo rašytą knygą. Mokslų daktaras, o sovietai „užtrynė“ visus jo vardus, nuopelnus. A. Juška technikume mums dėstė matematiką. Negalėjo jis mums pasakoti tiesiai apie sovietų valdžią, tačiau ugdė, auklėjo, savo elgesiu, kultūra rodė kitokį pasaulį. Gyvenimui esu dėkingas, galėjęs prie tokių žmonių prisiliesti“.
Sąjūdžio metas, rėmimo grupė urėdijoje
„Prasidėjus Sąjūdžiui likimas man lėmė patekti į įvykių Vilniuje sūkurį. Tuo metu jau nuo 1969 metų dirbau miškų ūkyje (toliau tekste – urėdijoje). Čia dirbo ir žmona.
Važiuodavau aš į visokius kursus, seminarus. Ir papuoliau sykį aš į Vilnių per patį Sąjūdžio judėjimą. O tai, kas vyko Vilniuje ir Biržuose, skyrėsi kaip dangus nuo žemės. Čia mes tuo metu Biržuose tyliai ramiai tūnojom Bitino (Biržų rajono komunistų partijos komiteto pirmojo sekretoriaus – red.) užspausti, o ten – viskas kitaip. Keliuose mitinguose buvau, parvažiavęs šnekėjausi su artimesniais draugais, su Gyčiu Januševičiumi. Jis gi Biržuose buvo prie Sąjūdžio ištakų.
Prasidėjo ir Biržuose judesys, aš ėmiaus prie to judėjimo glaustis. Į jokias valdžias nesiveržiau – buvau eilinis. Prasidėjo kalbos, kad reikia steigti Sąjūdžio grupes. Ir mes urėdijoje 1988 metų spalio 24 dieną. įsteigėme grupę“.
R. Mačiukas turi segtuvą su Sąjūdžio grupės dokumentais – įvairiais raštais, kreipimaisi, aukotojų sąrašais. Šie ypač tvarkingi – su aukotojų parašais, nurodytais aukų dydžiais.
„Kai Aloyzas iš darbo miškų ūkyje išėjo, viską paliko man. Priglaudžiau tuos dokumentus ir laikiau namuose. Žmona vis klausė, kiek tu čia juos laikysi. Na, dar palaikysiu, sakiau“, – kalba R. Mačiukas.
Tarp preciziška A.Valašimo rašysena užpildytų lapų yra ir grupės steigimo protokolas „Biržų miškų pramonės ūkis. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui remti grupės susirinkimo protokolas“. Dalyvavo 48 žmonės, į grupę užsirašė 26.
(1988 metų spalio 24 d. Biržų miškų pramonės ūkyje sudaryta Sąjūdžio rėmimo grupė: Grigaliūnas Leonas, Mačiukas Rimvydas, Danilevičius Vytautas, Musteikienė Danutė, Butkevičius Gintaras, Gaudiešienė Nijolė, Atraškevičienė Elena, Martišius Pranas, Valionytė Birutė, Niedvaras Romanas, Pipynė Vidmantas, Strautnikas Leonas, Pilkauskas Vytautas, Flenderis Jonas, Baronas Bronius, Vegneris Lotharas, Rožėnas Arvydas, Basakirskas Vytautas, Daubaras Alvydas, Stuoka Algimantas, Prašmantas Zenonas, Mačiukienė Otilija, Jankauskas Stanislovas, Nevronis Baltramiejus, Valašimas Aloyzas, Kučinskas Pranas.)
Steigimo protokolas pasirašytas koordinatoriumi išrinkto Aloyzo Valašimo. Jis urėdijoje tuomet dirbo energetiku.
„Iš 48 dalyvių užsirašė tik 26. Tie neužsirašiusieji nebuvo prieš Sąjūdį, tačiau buvo dvejojančių. Daug žmonių, kuriuos pažinojau, sakė širdy jis esantis sąjūdietis, tačiau užsirašyti į grupę nenorintis. Baimės daug buvo, žinokit. Tačiau niekas po to urėdijoj žmonių neskirstė, buvo jis sąjūdietis ar ne.
V. Cemnolonskas šiais klausimais buvo labai tolerantiškas. Pas mus nemažai dirbo tremtinių – darbininkų, tarnautojų. Tai ir vyr. ekonomistė Bronė Niedvarienė, ir vyr. mechanikas Romanas Niedvaras, Danilevičiai. Miškų ruošos punkto vadovas Vytautas Danilevičius buvęs teistas už pagalbą partizanams. Jie kartu Spalviškiuose buvo dirbę su V. Cemnolonsku.
Kai nutarėm steigti grupę, tai lentoje pakabinome skelbimą. Pas V. Cemnolonską derinti nenuėjom – tiesiog taip nutarėm, kad visi tegu paskaito, sužino ir, jei nori, ateina į susirinkimą.
Kitą dieną sulaukiau V. Cemnolonsko kvietimo pasikalbėti. Žinojau, kad taip bus. Jis buvo geras žmogus, ūkiškas, daug miškų ūkiui nusipelnęs vadovas, tačiau niekas įmonėje negalėjo vykti be jo žinios. Pas vadovą mes ėjome visi – gal septyni ar aštuoni inžinieriai. Ir žinote, gražiai pasišnekėjome. Nebuvo jokių ypatingų priekaištų – jis suprato mus, mes – jį. Vėliau V. Cemnolonskas paskambino A. Valašimui ir paprašė, kad į grupę įrašytų ir jį. V. Cemnolonsko pavardė yra ir Sąjūdžio veiklai aukojusių žmonių sąrašuose.
Rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją tarybą palaikėm Vitą Tomkų, siuntėm sveikinimo telegramą. Dabar aš už jį tikrai nebalsuočiau, o tada tokie laikai buvo“…
Vienybės euforija ir bauginanti realybė
„Teko 1988 metais būti ir Katedros aikštėje, tame mitinge, kuriame A. Brazauskas pasakė apie Lietuvos trispalvę į istoriją įėjusią frazę – „kol šitas skuduras kabės, nekalbėsiu“. Teko dalyvauti ir Miškininkų sąjūdžio susirinkime. Man labai patiko visa Sąjūdžio pradžia – tarėmės, ką daryti, buvo daug euforijos, jokių griovimo nuotaikų.
Sausio 13-ąją į Vilnių buvome su žmona, mano broliais nuvažiavę… Tos vienybės nuotaikos neįmanoma pakartoti. Prasidėjus šturmui prie televizijos bokšto, visą naktį nevalgę rytojaus dieną tempiam iš statybų armatūrą, o močiutė eina artyn – vaikai, ar nenorit blynelių…
Atgal į Biržus grįžau tuo pačiu autobusu, kuriuo važiavo ir Butkevičius. Tas, kuris iš medžio skaptuoja. Tai jis labai nervinosi. Jaudinosi, kad žmonės į autobusą nesirenka, aiškino, kad reikia greičiau grįžti namo, nes nežinia, kas Biržuose darosi.
Grįžę po kelių dienų išgirdome kalbas apie sudarinėjamus aktyvių žmonių sąrašus… Niekas dabar nepasako, tačiau tada ir aš girdėjau pavardes tų, kurie rūpinosi sąrašais“…
Apie priklausymą partijai ir „Bitino laikus“
„Aktyviai prisidėjau prie Žaliųjų judėjimo. Teko važinėti su Birute Valionyte, daryti reidus po valymo įrenginius. Kai B. Valionytė vėliau buvo iškelta deputate į Aukščiausiąją Tarybą, per rinkimus man teko būti stebėtoju.
Įdomūs tie rinkimai buvo. Antrajame ture Birutė varžėsi su Viktoru Rinkevičiumi. Tai mes su Aloyzu (Valašimu – red.) stebėtojais buvome Nemunėlio Radviliškyje ir Kupreliškyje. Balsavimas vyko stebint ir mums, ir kolūkio pirmininkui. Jis buvo ramus ir nerodė jokių ženklų, už ką reikėtų balsuoti. Tai tada Kupreliškyje antrajame ture laimėjo B. Valionytė.
Su B. Valionyte buvome kolegos. Aš dirbau miškų ūkio susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi, Birutė – medelyno vedėja, pavaldi Atraškevičiui. Dirbdamas Virškupėnuose pažinau jos tėvus ir senelius. B. Valionytės tėvas buvo teistas. Detalių nežinau, bet buvo teistas už antitarybinę veiklą. Savo charakteriu Birutė labai panaši į tėvą.
Taip, ji priklausė komunistų partijai. Deja, ir aš toje partijoje buvau. Už tai dabar niekur nelendu, nes jaučiu sąžinės priekaištą. Savo laiku mane kvietė ir konservatoriai, nes esu tokių pat pažiūrų, tačiau dūšioje jaučiu graužatį, esu vis tiek vienos partijos pažymėtas. Labai tuo metu gudriai darydavo. Kaip buvo ir mano atveju. Mane urėdijoje pirmiausia paskyrė į inžinieriaus pareigas. Nebuvau partinis. O tada mane pakviečia ir sako: negali tu su žmonėmis dirbti, turi stoti į partiją. Niekas manęs su šautuvu nevarė – norėjau dirbti, turėti pareigas, išlaikyti šeimą…
Čia Biržams Bitinas buvo kančia… Nenoriu kalbėti – yra tekę kartu medžioti, žinau, ką toji valdžia reiškia… Biržai tokie nustekenti nuo tų laikų. Kiek daug gerų žmonių iš Biržų išvažiavo vien todėl, kad valdžioje buvo tokie… Gal kiek šviesesnis buvo Bernotas. Gal kad buvo pedagogas, mokslus baigęs… Su V. Cemnolonsku jie buvo neišskiriami draugai.
O urėdijoje mūsų partinė organizacija „subyrėjo“ pradėjus keistis laikams. Gal pirmasis bilietą padėjo Pranas Martišius. Buvo daug ir tų, kurie partijoje liko. Gal juos rišo įvairūs dalykai – giminė, postus Vilniuje turintys draugai ar pan. Visokių variantų yra, į kiekvieno dūšią neįlįsi, ir nėra reikalo. Svarbu, kad mes žmonių neskirstėm – čia sąjūdiečiai, o čia jau ne… Nebuvo to“.
Ką išsirenkame į valdžią
„Buvo laikas, kai prieš rinkimus važinėjo ir už kolūkio pirmininką balsuoti agitavo kitų kolūkių pirmininkai. Nuo tų laikų iki šiol išliko panaši rinkimų agitacijos taktika – „ką brigadininkas pasakys“.
Esu pasvalietis, kur daugelį metų valdžioje yra konservatoriai. Ir tame krašte daugelis žmonių kitaip negu pas mus galvoja, kitaip elgiasi. Manau, Pasvalyje žmonės laisvesni, kitaip mąstantys. Negalima sakyti, kad visi, tačiau dalis – tikrai taip. Gal ir deputatai kitokie papuolė… Nuvažiuoju į tėviškę, girdžiu kalbant apie Gintautą Gegužinską, daugiausiai kartų Lietuvoje meru išrinktą. Sako, jis, inteligentiškas, išsilavinęs žmogus, važinėja pas žmones, šnekasi. Jis pelnęs pagarbą.
Na, o pas mus… Vilniuje reikia teisintis taksistui, kodėl mes, biržiečiai, į valdžią išrenkame tokius, dėl kurių visai šaliai gėda…
Neįsivaizduoju, kodėl tokie ir panašūs į valdžią eina. Negaliu pakęsti kone kasdien keičiančių partijas. Jie juk ieško kelių į valdžią norėdami dirbti dėl savęs, ne dėl Lietuvos.
Pas mus visiškai užmirštas patriotinis auklėjimas, Lietuvos istorija užmiršta… Iš mūsų juokiasi. Vilniuje gyvenantys draugai patiria iš užsienio atvykusių svečių klausimus, kur yra paminklas Lietuvos pirmajam prezidentui. Neturim paminklo Antanui Smetonai. Taigi jo dėka ugdytas Lietuvoje patriotiškumas. Į mišką neišvarysi žmogaus prievarta – ginti Lietuvos geriausi žmonės ėjo patys. Skaičiau istoriko Eidinto knygą, kaip rusai stovi prie sienos užkardos, o čia valdžia susirinkusi dar ginčijasi, nepritaria Smetonai, kad reikia gintis… Kas beliko žmogui – tik bėgti iš Lietuvos. Dabar gali jį už tai keiksnoti, tačiau nuopelnų jo negalima nevertinti“…
– Kaip manote, ar ne valdžios kaltė, kad žmonės nesutelkti, kad yra abejonių, ar jie dabar gintų savo valstybę iškilus pavojui.
– Sutinku, bet valdžią išrinkome mes patys. Gal jie Lietuvai dirbti nenorėjo, bet mes juos išrinkom. Gal aš ir neteisus, bet turime gerbti, ką išsirinkome. Tačiau sykiu valdžią galime kritikuoti, vertinti, sakyti nuomonę, kalbėti – todėl, kad esame laisvi.
– Nejaučiate nusivylimo prieš 34 metus atkurta valstybe?
– Kiekvieno mūsų širdyje pirmiausia turi būti tėvynė Lietuva. Šeima ir Lietuva yra svarbiausi dalykai. Mūsų pagrindų pagrindai. Nepasakyčiau, kiek mes už Lietuvą kiekvienas kovojom ar nekovojom, tačiau aš neatsidžiaugiu, kaip gera dabar gyventi. Niekada taip gerai negyvenau. Ir Lietuva – taip pat. Kaip ji pasikeitė! Gal ne taip ryškiai, tačiau tai matyti ir Biržuose. O kaip atrodo didieji miestai, laukai, kokia technika juose sukasi, kokie automobiliai keliais važinėja… Išvažiuoti gali kur nori – šiandien tu Kroatijoje, rytoj gal į Lietuvos pajūrį keliausi…
Kas galėjo patikėti, kad taip bus? Tik pasvajoti galėjome…
Tik reikia nebijoti dirbti – darbo visada yra. O kad visi galėtų vienodai gyventi, taip nėra ir nebus. Tai įmanoma tik prie komunizmo (juokiasi – red.). Nepykstu ant tų, kurie iš Lietuvos išvažiavo, tačiau labai džiaugiuosi, kad mano vaikai Lietuvoje. Jie – pasaulio žmonės, kuriems Lietuvoje gera. Mano sūnus dar studentaudamas dirbo sargu. Netingėjo, mokėsi. (Rimvydo sūnus Skirmantas – Circle K vadovas Baltijos šalims. Dukra Jurga, mokyklą aukso medaliu baigusi, studijavo Vilniaus universitete matematiką. Tėvai išgyveno sunkios ligos užkluptos dukters netektį, kai jai tebuvo 25- eri).
– Ar stipri Biržų inteligentija?
– Gal nedrąsi? Sakyčiau, inteligentija nedrąsi. Turėtų būti kitokia – nebėra ko bijoti.
– Yra svarstančių, kas bus, jeigu valdžia pasikeis.
– Jeigu mes taip galvosime, iš urvo niekada neišlįsime. Kurmis iškiša galvą, pamato saulę ir vėl lenda atgal. Nebūkime kurmiai.
Žmonių ir nuomonių yra visokių. Kaip ir vertinančių tą patį P. Cvirką, apie kurį kalbėjau, S. Nėrį. Kažkur skaičiau, kad ji atgailavo ir pan. Eilėraščius aš jos dievinu, bet tėvynę tai ji išdavė. Ir viskas. Tegu būna jos eilėraščiai – tokių neatkartosi, tačiau pačios S. Nėries ant pjedestalo negalima kelti.
– Jaučiate, kad sovietmečio dvasios ilgesys vis atgyja įvairiomis formomis? Net išsilavinusių žmonių lūpos apgalvoja, pagarsina žodžius, „kas bus, jeigu JIE grįš“.
– Tai aš jums pasakysiu: dūšioje jaučiu, kad, jeigu jau TAI grįžtų, būtų, kas šautuvą į nugarą įremia. Laikas keičia ne visus.
Nuotraukos A. Gudienės, iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“, asmeninio R. Mačiuko archyvo
