Rajone vykstančiose šventėse partijoms rodant kandidatus Vabalninke surengta medžioklės (ne politinės) trofėjų paroda.
Savaitgalį Vabalninke vykusios rudens šventės išskirtinumas – bendruomenės namuose atidaryta medžioklės trofėjų paroda. Jos įkvėpėjas ir organizatorius – visais laikmečiais ir visur spėjantis Vydas Vareika. Šis žmogus iš vakaro į parodą sukvietęs ne tik Vabalninko krašto keturkojus sekmadienio rytą jau zujo apie medžioklius ir jų trofėjus.
Vabalninko bendruomenės namai – pakeliui iš bažnyčios į miesto parką. Tad po šv. Mišių Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje žmonės galėjo užsukti į parodą. Joje – Ančiškių (vad. Vaidas Liukpetris), Agluonos (vad. Audrius Stačkūnas) ir Meilūnų (vad. Aurentas Kopūstas) medžiotojų būrelių eksponatai.
Medžioklė – ne tik vyrų genuose
Dar gerokai prieš parodos atidarymą trofėjų ekspozicija rūpinosi Ančiškių būrelio medžiotoja Kristina Telišauskienė. Ji rūpestingai apžiūrinėjo eksponatų išdėstymą, dėliojo korteles su medžioklių pavardėmis ir sėkmingos medžioklės metais. Moterų gebėjimą vienu metu atlikti kelis darbus tik patvirtino tai, kad Kristina tuo pačiu metu ne tik rūpinosi trofėjų žymomis, bet ir konsultavosi su parodos organizatoriumi Vydu, tarėsi su Ančiškių medžiotojų būrelio kolegomis, bendravo su korespondente. Ir viskas pavyko puikiai.
Ančiškių būrelyje – net trys moterys medžiotojos.
„Aš prašiausi į jų būrelį, kai tik sužinojau, kad jame yra trys moterys“, – linksmai komentavo V. Vareika.
Būrelyje, be Kristinos, medžioja Auksė Mažeikienė ir Klaudija Sriubikienė. Ir visos moterys jaunos, nors jau sukūrusios šeimas ir pagimdžiusios vaikų. Jų antrosios pusės – taip pat medžiotojai.
„Aš iš mūsų trijų moterų vyriausia“, – šypsosi per keturiasdešimtmetį perkopusi Kristina. Ji – keturių vaikų mama. Vyriausiajam jau 25 metai, mažiausiam – septyneri.
Lakus posakis, kad moteris medžioklėje yra blogiau negu moteris prie vairo (taip vis dar mano daug medžiojančių vyrų). Tačiau tikrai taip negalvoja sutuoktiniai, kviečiantys žmonas medžioti kartu. O dar sakoma, kad realybė rodo, kad moterys praktiškai nepažeidinėja įstatymų ir taisyklių, tiksliau šaudo ir yra nuoseklesnės visuose veiksmuose.
„Mane medžioti įkalbėjo vyras“, – apie sutuoktinį Liną Telišauską sako žmona. Ekspozicijoje – jos ir vyro trofėjai. Ketvirtus metus medžiojanti Kristina yra ir Lietuvos moterų medžiotojų klubo narė.
Kas iš žvėrių kalba kiniškai?
„Keturi vaikai, darbas, magistro studijos, o jas baigusi dar pradėjau mokytis kinų kalbos“, – linksmai pasakoja draudimo brokerė Kristina, baigusi finansų studijas Vytauto Didžiojo universitete.
Pajuokavus, gal kai kuriuos žvėris lengviau prisivilioti kiniškai, medžiotoja atsako, jog kinų kalbos mokosi todėl, kad tai… sudėtinga. Pasak dar kelių kalbų pagrindus turinčios moters, kuo sunkiau, tuo įdomiau.
Visos medžiojančios Ančiškių būrelio moterys – dirbančios. Be draudimo brokerės Kristinos, būrelyje – pieno kombinato darbuotoja ir slaugytoja.
Tėvai ir sūnūs
Parodoje – Ančiškių, Meilūnų ir Agluonos medžiotojų būrelių eksponatai. Įspūdingos ir vilkų iškamšos. Tai – Ančiškių būrelio medžioklio Vidmanto Liukpetrio laimikiai. Abu žvėrys sumedžioti Guodžių apylinkėse. 58 kilogramus sveriantis gal 7 metų sulaukęs vilkas sumedžiotas 2007-aisiais. Jaunas (3 metų) pilkis – 2010 metų trofėjus. Prie jo noriai pozavo keli renginyje buvę Savivaldybės tarybos nariai.
Ančiškių būreliui vadovauja Vidmanto Liukpetrio sūnus Vaidas.
„Sūnus vadovauja, o tėvas medžioja“, – juokavo V. Vareika.
Abu Liukpetriai gyvena Laužų kaime, netoli Lebeniškių.
„Kai likau vienas, sūnus gyvena kartu“, – sako žmonos netekęs Vidmantas.
Vaidas – ne vienišas. Turi draugę Karoliną, taip pat mokančią valdyti šaunamuosius ginklus. Karolina – ne vienų metų patirtį turinti kariškė.
Solidžią medžiotojo patirtį turintis Meilūnų būrelio vadovas Aurentas Kopūstas į parodą atvyko ne tik su krūva trofėjų. Atsivežė ir du gražuolius sūnus – devynerių Liutaurą ir septynerių metukų Leonardą. Berniukai turi metukų ir dviejų mėnesių sesę Leticiją. Ji su mama inžiniere Justina liko namuose Meilūnuose.
Kunigo ir muziejininkės požiūris ir patirtys su medžiokle
Vabalninko bendruomenės krikštamotė, Savivaldybės tarybos narė Irutė Varzienė prisipažino turinti savitą požiūrį į medžioklę. Iš trofėjų jai labiausiai pažįstami ragai, nes ji – miškininko dukra. Krikštamotė parodą vertino kaip savitą, išskirtinį renginį, o ekspoziciją vadino meniška.
Muziejuje dirbanti politikė viliasi, kad galbūt pavyks susitarti su medžiokliais, kad kai kurie trofėjai nors pusmečiui papildytų muziejaus „Sėla“ ekspoziciją.
Apie savąją medžioklės patirtį su šypsena pasakojo klebonas Jonas Tamošiūnas, priminęs ir dar praėjusio amžiaus pradžioje gyvavusias savotiškas bažnyčioje aukotas vadinamąsias medžiotojų mišias. Kunigas sveikino parodos dalyvius ir vertino medžiotojų įtaką ekosistemai.
„Nepataikauju medžiojams, bet jie daro selekciją“, – sakė kunigas J. Tamošiūnas. Jo manymu, nė vienas medžiotojas į mišką eina todėl, kad neturėtų ką valgyti.
Pagarba išėjusiems, apdovanojimai gyviesiems
Parodoje daugiausia buvo elnių ragų, nemažai šernų ilčių. Gražiai eksponuojama laukinė žąsis, usūrinis šuo, retesni eksponatai – bebro kaukolė, ūdros iškamša.
Ypač meniškai atrodo puikiai sukomponuotos šernų iltys. Vienos iš jų – A. Kopūsto sumedžioto šerno, kuris sudraskė medžioklinį šunį.
Toji medžioklė stipriai paveikė V. Vareiką. Sudraskytas jo šuo, vardu Kablys.
„Ir aš kaukiau kaip tas šuo“, – sako ištikimo medžioklės padėjėjo netekęs V. Vareika.
Renginyje atiduota pagarba šį pasaulį palikusiems medžiotojams, žvėreliams ir medžiotojų padėjėjams šunims. Medžiotojų būrelių vadovai apdovanojo vieni kitus, o įspūdingiausius eksponatus pateikęs Ančiškių medžiotojų būrelis tapo parodos karaliumi.