Stebuklinga muzika lėmė ypatingą susitikimą.
Biržiečių pora vieną gražų rudens vakarą išėjo pasivaikščioti į Astravą. Palydint saulę būtent šioje vietoje Širvėnos ežero vaizdas jiems atrodo nuostabiausias.
Šįkart romantikai buvo ne tik saulėlydžio pakerėti. Artėjant prie Astravo dvaro po arkomis skambėjo nuostabi fleitos melodija, lydima orkestro muzikos.
Jos užburta jauna moteris, atrodė, tarsi susiliejo su gamta ir viskuo, kas ją supo.
Sužavėti biržiečiai klausė užburiančių melodijų ir vėliau šiltai apkabino šią moterį, kuri jiems buvo tarsi išdygęs stebuklas.
„Astrave yra mano škotiškosios tiltų kolonos, kur muzika įgyja ypatingą skambesį. Čia groju sau, išlieju savo jausmus“, – sako biržietė 37 metų Eglė Gučaitė-Jočienė, meniniu pseudonimu Eglė Guce.
Birželį ji su sutuoktiniu Mariumi ir dviem sūnumis sugrįžo gyventi į Lietuvą iš Škotijos, kur praleido pastaruosius 14 metų.
Fleita pasirinko
Klausantis Eglės supranti, kad ji tarsi žmogus orkestras, tikras pozityvios energijos užtaisas. Atrodo, jai nėra nepasiekiamų dalykų.
Pasiūlius susitikti ir pasikalbėti ji sakė abejojanti, ar turi ką pasakyti žmonėms. Eglės manymu, kad šis jos interviu pirmiausia turėtų skambėti kaip padėka. Tėveliams, artimiesiems, kraštui, kuris užaugino, mokytojams, visiems, kurie ja pasitikėjo ir padėjo siekti tikslo – rasti savo vietą.
„Mums pasisekė. Mūsų karta paleista. Mums leidžiama skristi, ieškoti savęs ir grįžti ten, kur yra tavo širdis“, – apie savo kelią kalba jauna moteris.
37 metų Eglė Gučaitė baigė Biržų „Aušros“ pagrindinę mokyklą. Biržų Vlado Jakubėno muzikos (dabar meno) mokykloje ketverius metus mokėsi dailės, šešerius – muzikos.
„Fleitos aš neišsirinkau, ji pati mane pasirinko. Tuo metu buvau 11 metų, per sena mokytis fortepijonu. Viena mokytoja atidarė juodą dėžutę su mėlynu aksomu, jame buvo fleita – supratau, kad tai mano instrumentas. Prilipo“, – pasakoja Eglė.
Ji sako esanti labai dėkinga pedagogei iš didžiosios raidės Danutei Striužienei. „Jai reikėtų medalį įteikti už kantrybę“, – tvirtina moteris.
Eglė neslepia, kad dailė, muzika labai praplėtė jos, tuometinės paauglės, akiratį.
Tėvai – gyvenimo mokytojai
„Auklėjant yra svarbiausia meilė ir motyvacija“, – sako Eglė.
Eglė labai dėkinga savo tėveliams – Biržų ligoninėje dirbančiai medicinos slaugytojai Palmai Gučienei ir tėčiui, dažytoju dirbančiam Aleksandrui.
Mama Eglei – didžiausias pavyzdys, siekiamybė, kaip turi elgtis tikras žmogus, kurio gyvenimas grįstas vertybėmis. „Norėčiau būti jos atspindys“,- sako moteris.
„Nors ir bijojo tėvai išleisti mus, dvi seseris ir brolį, iš namų į platų pasaulį, bet pasiryžo ir palaikė. Esu dėkinga jiems, nes jaunam žmogui reikia bent trumpam emigruoti. Tada tave pasaulis užpildo įvairiomis spalvomis. Be to, emigrantai parvažiuodami į namus parveža naudingos patirties“,- kalba pašnekovė.
Eglė prisimena, kaip tėvai juos mokė neužsibūti vienoje vietoje, skatino keliauti, ką ir patys labai mėgo. Ji supranta, kaip buvo sunku vieną po kito išleisti vaikus. Bet mano, kad tėvai neturi vaikų laikyti šalia savęs, o leisti jiems surasti savo kelius.
„Vaikai gimsta per tėvus, bet jiems nepriklauso“,- tokią išmintimi vadovaujasi pašnekovė.
Ji labiausiai dėkinga savo mamai, kuri ją palaikė visuomet, net patyrus nesėkmes.
„Jie su tėčiu yra žmonės, kurie niekada nenustos tikėti savo vaikais. Taip dabar sakau ir savo vaikams – būk kantrus, tu gali tai padaryti, jei ne dabar, tai po metų“,- kalba moteris.
Tapybos pradžiamokslis – bažnyčiose
Eglės namuose dažais kvepėdavo nuo kūdikystės. Jos tėtis buvo dažytojas. Nuo vaikystės garaže leido dažyti sienas, o jos kambarys nuolat būdavo išrašinėtas įvairiausiomis linijomis ir rombais. Atėję draugai stebėdavosi, kad tėveliai jai tai leidžia.
A. Gučas dažnai vykdavo į Latviją dažyti bažnyčių. Su savimi pasiimdavo dukrą. Jis dažydavo sienas, o dukra tapydavo paveikslus bažnyčios langų rėmuoses.
„Man tai buvo ypatinga patirtis. Laikas su tėčiu būdavo neįkainojamas. Tyloje dirbdavome visą dieną. O vakare laukdavo apdovanojimas – bandelė ar Latvijoje pirktos didžiulės vynuogės“, – prisimena moteris.
Tėtis ir dukra, kol vykdavo darbai, gyvendavo parapijos namuose. Mergaitei būdavo leidžiama bažnyčioje pagroti vargonais. Jų skambesys tuščioje bažnyčioje nepamirštamas.
Eglė mano, kad būtent ši patirtis ją paskatino rinktis su menais susijusią specialybę. Juolab kad dailės pagrindų mokė ir ją studijuoti skatino biržietis menininkas Vidmantas Jažauskas. Prieš egzaminus su mergina daug dirbo ir jai padėjo dailės mokytoja Donata Jurėnienė.
E. Gučaitė įstojo į J. Vienožinskio menų fakultetą Kauno kolegijoje. Tikėjosi būti paveikslų restauratore. Bet rugsėjo pradžioje sužinojo, jog jų kursas turės studijuoti tekstilės restauraciją. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Dalis jos bendrakursių iškart atsistojo ir išėjo iš auditorijos. Eglė nutarė pabandyti, nors jautė, kad tekstilė yra ne jai. Tėveliai jai patarė: „Jei matai, kad kažką gausi naudingo, pasilik“.
Eglė neslepia, jog meno fakultetas įtraukė, ji Kaune patyrėi tikrą studentišką gyvenimą. Bendravo su menininkais, buvo įsijungusi į ne vieną projektą, piešdavo iki išnaktų.
Studentus veždavo į Vilnių stebėti, kaip dirba tikri restauratoriai. Ji matė, kad kai kuriuos tekstilės ir tapybos darbus restauruoja dešimtmečiais.
„Supratau, kad tiek prie vieno kūrinio negalėčiau sėdėti. Aš noriu greito rezultato“, – sakė ji.
Po metų E. Gučaitė įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, nes norėjo derinti muzikines ir menines žinias. Besimokydama stažavosi užsienyje Erasmus programoje. Sako, senoji pedagogika buvo ištrinta iš jos galvos, o pradėjusi dirbti vaikų darželyje matydavo kai kurių auklėtojų klaidas.
Atlikdama praktiką viename Vilniaus darželyje ji vaikams surengdavusi šventes – pagrodavusi fleita, gitara.
Atsiradus galimybei įsidarbinti, suprato, kad vienai sostinėje nuomojant butą išsilaikyti bus sudėtinga, todėl išvažiavo ieškoti laimės svetur.
Patyrė emigranto sunkumus
Vieną vasarą ji buvo uždarbiavusi Škotijoje restorane barmene. Turėdama kontaktus paskambino ir pasisiūlė atvykti. Taip ji pradėjo sunkią vasarą Edinburge. Čia visą rugpjūtį vyksta festivalis, per dieną keli žmonės aptarnaudavo šimtus klientų. Buvo sunku, bet ištvėrė.
Vėliau Eglė turėdama lietuvišką pedagogo diplomą mokymo įstaigoms siūlydavo savo paslaugas. Merginai būdavo sakoma, kad, nors ji baigusi aukštąjį mokslą, bet turi baigti žemesnius pedagogikos mokslus Škotijoje, kad atitiktų jų mokymo programą.
Eglė įsidarbino svečių namuose. Ir patyrė sunkumų, kokių paprastai patiria emigrantai užsienio šalyse. Ant merginos buvo šaukiama, ji buvo žeminama.
„Pamiršau savo vardą. Manasis buvo sunkiai ištariamas, tad visi vadino Igl (angl. erelis – aut. past.) Ne vieną ašarą nubraukiau, galvojau, dėl ko čia esu, jei turiu bakalaurą? Galiu bet kada grįžti namo. Bet vėliau, vedama intuicijos, sau pasakiau, kad dar ne viską čia padariau“, – kalbėjo moteris.
„Menas užprogramuotas manyje“
Sunkiai dirbdama emigrantė nepaliovė tikėjusi, kad, jei užsidarė durys – atsidarys langas. Mergina nuėjo į vakarinius mados ir fotografijos kursus. Jie buvo skirti visiems, kurie nori išmokti renginiams skirto makiažo paslapčių.
Biržietė stengdavosi, ji ne tik atlikdavo veido visažą, bet ir paruošdavo visą modelį fotografijai.
Mokydavosi vakarais po darbo viešbutyje. Ją pastebėjo dėstytoja Denise, kuri buvo sužavėta merginos darbų, ir ėmė ją globoti. Dėstytojos rekomendacija pagal vieną Eglės darbą buvo atspausdinti ir visame Edinburge išplatinti reklaminiai plakatai, kurie skatino domėtis makiažo kursais istoriniame mieste.
Dėstytoja siūlė lietuvaitei mokytis toliau. Tad ji įstojo siekti aukštesniojo nacionalinio diplomo Škotijos Edinburgo koledže vizažo srityje.
Pašnekovė sakė esanti labai dėkinga jos buvusiai biržietei mokytojai Gražinai Ryser, kuri buvo gera anglų kalbos konsultantė. Tik jos dėka mergina sako išlaikiusi anglų kalbos egzaminą.
Per vizažo stojamuosius reikėjo išlaikyti motyvacinį ir praktinį egzaminus. Pastarasis baugino labiausiai.
Eglė sako, kad komisiją pavyko įtikinti, kad ji nori mokytis, sakydama: „Menas užprogramuotas manyje“.
Didžiausias iššūkis buvo, kai egzamino metu jai nebeliko teptukų, nes kitos merginos juos pagriebė pirmos. Kai buvo duotas startas pradėti užduotį, komisijoje buvusi dėstytoja Denise pasakė: „Tu sugebėsi, gali piešti pirštais“.
„Pasakiau sau – Egle, nepasiduok. Susikaupk ir padaryk. Supratau, kad nesvarbu, su kuo dirbi, svarbu jausmas“, – prisimena iššūkį biržietė.
Būtent dirbdama pirštų galiukais ji padarė šventinį makiažą modeliui. Komisija buvo sužavėta Eglės darbo. Gavusi aukščiausią įvertinimą ji tapo studente.
Palaikė vienas kitą Studijuodama Eglė įsidarbino barmene.
„Kai tau 24 metai ir vėl įstoji studijuoti, nepatogu prašyti pagalbos iš artimųjų“, – sako pašnekovė.
Įstojus į koledžą jai buvo nebesvarbu – ar valys kambarius, ar keps kiaušinienę, kad tik baigtų šiuos mokslus. Darbo ir mokslo laiką pavykdavo suderinti, dieninės studijos nenukentėjo. Ji studijavo daugiausia teatro, kino ir specialiųjų efektų visažą. Tuometiniame darbe sutiko Marių, kuris studijavo universitete biznio valdymą. Draugavo penkerius metus.
Abu buvo už tai, kad nereikia skubėti kurti šeimą, svarbu pasitikrinti žmogų.
„Su Mariumi kartu ir paliūdėdavom, ir pasidžiaugdavom. Jis man ne kartą patarė, kaip dar geriau parašyti rašto darbą. Palaikėme vienas kitą“,- kalba buvusi emigrantė.
Marius buvo ir pirmasis Eglės modelis. Jį dekoravo pristatydama savo baigiamąjį darbą.
Pašnekovė dėkinga Mariui, kuris ilgas valandas sėdėjo makiažo kėdėje ir netgi buvo „nugipsuotu“ veidu. Ji atkūrė „Pragaro vaikio“ pagrindinį filmo personažą. Buvo labai daug darbo, bet su iššūkiu susitvarkė. Ir gavo aukščiausią, įvertinimą.
Dar studijuodama Eglė įsidarbino parduotuvėje, kuri prekiavo kašmyro, vilnos gaminiais. Tapo jos ambasadore, konsultante. Mergina tapdavo ir parduotuvės modeliu, kuriant parduotuvės katalogus. Sako, šis darbas jai padėjo išgyventi. O savaitgaliais pradėjo dirbti visažiste, pasivadinusi Flamboyant makeup by Egle (spalvingas makiažas pagal Eglę).
Eglė šį laiką prisimena kaip tą, kuris jai padėjo suprasti, kad ji tikrai atrado save. Darbas tapo jos aistra. Merginą kviesdavo į dizainerių organizuojamus projektus, kuriuose ji noriai dalyvaudavo, kad tik įgytų patirties. Tarkim, nepelno organizacijoje, kovojančioje prieš vėžį, ar mados šou. Jai būdavo malonu žiūrėti, kaip jos paruoštas modelis eina podiumu, žmonės aukoja pinigus. Ji jausdavosi prisidėjusi prie geros veiklos.
Tapti ne tik visažiste
„Atradau laimės formulę – duodama kitiems, tikrai labai daug gaunu atgal. Svarbiausias dalykas žemėje – jaustis reikalingam“,- sako Eglė.
Mergina įsitikinusi, kad jos profesija – pirmiausia tapti kliento draugu, psichologu ir tik po to visažistu.
„Į kiekvieną žmogų žiūriu kaip į veidrodį. Man jis yra pats svarbiausias. Nesvarbu, vyras ar moteris, neskirstau žmonių, nekabinu etikečių. Jis po mano darbo turi jaustis kaip niekada gerai. Labai smagu matyti žmogų laimingą. Atlikus makiažą dažnai klientų esu šiltai apkabinama“, – kalba Eglė Jočienė.
Su savo nepamainomu krepšiu, kurioje tilpdavo visa visažui skirta kosmetika, ji pabuvojo įvairiausiose ir netikėčiausiose Škotijos vietose. Aplankė daugybę pilių, kuriose vykdavo vestuvės ar kitokie pobūviai, teatrus.
„Papuošto žmogaus reakcija man yra pati svarbiausia. Per daugiau nei 10 metų atliekant šį darbą nereikėjo perdažyti nė vieno žmogaus“, – džiaugiasi pašnekovė.
Ji didžiuojasi savo darbais, kuriuos pamatė milijoninė auditorija. Ją, vienintelę Edinburge visažistę, pakvietė prisidėti reklamuojant korėjietiškas mašinas „Genesis“. Moteris padažė ir sušukavo modelius iš Prancūzijos, Londono – jie buvo filmuojami su prabangiais automobiliais.
Eglė buvo viena iš geriausių Helovyno meistrių Edinburge.
Šiame mieste, sako, visi pamišę dėl Helovyno ir jo tradicijų, o makiažas yra labai ryškus.
Eglė jau sūpavo gimusį Rojuką (sūnaus vardas parinktas dėl itin mėlynų jo akių), kai laikraštyje „Edinburgh Evening News“ buvo išspausdintas straipsnis apie jos kūrybą. Moterį klientai surasdavo paskelbus įmonės, kurią ji įkūrė, pavadinimą.
Norėdami prisidėti prie bendruomenės veiklos lietuvaičiai pradėjo lankytis baptistų bažnyčioje. Jiems labai patiko įvairios veiklos, skirtos šeimoms su vaikais. Bažnyčiai ji padovanojo savo tapytų paveikslų – čia dar viena Eglės veikla. Kartais atsinešdavo ir fleitą, per šventinius renginius paprašyta kunigo.
Viena didžiausių patirčių – vyro darbovietės kvietimu įvykęs susitikimas ir arbatos gėrimas su Anglijos karaliumi Karoliu.
Geria kvapus ir pojūčius
„Jei šis straipsnis įkvėps jaunus žmones nenurimti, būti motyvuotiems, nenuvertinti savęs, tai jau bus labai daug“, – sako Eglė.
Tuo ji vadovaujasi ir dabar, grįžusi į Lietuvą. Sutuoktiniai nuolat kalbėdavę, kad visam laikui Škotijoje neliks. Labiausiai trūko tėvelių šalia – ypač dėl to, kad augindami vaikus neturėjo, į ką atsiremti. Taip pat trūko tiesiog pasibuvimo šalia, vaikams – senelių.
„Namai visada liks ten, kur tavo tėvai, jei turi su jais ryšį“, – sako jauna moteris.
Emigrantai Škotijoje buvo tikri Lietuvos patriotai. Grįždavo per šventes į Lietuvą, pas juos atvykdavo ir tėvai.
„Vėliau pagalvojome – kiek mes skraidysime? Norėjosi paprastų dalykų šalia – tarkim, su mama neskubant nueiti į kavinę išgerti kavos ar su tėte vakarais pasimėgauti žolelių arbata su medumi, tiesiog pasikalbėti“, – sako Eglė.
„Biržų duona taip kvepia. Ir lietuviška žolytė… Keturiolika metų neturėjau vasaros. Vėjas, lietus, šilta apranga. Su Mariumi nusprendėme, kad nebenorime savo vaikams tokios vaikystės…“ – kalba E. Jočienė.
Šeima norėjo, kad lietuviškose ugdymo įstaigose mokytųsi judviejų vaikai 5 metų Rojus ir trijų metukų Benas. Ji įsitikinusi, kad lietuviški darželiai yra aukštesnio lygio nei Škotijoje – vaikams yra daugybė veikų, užsiėmimų, ugdymo programų.
Šeima grįžo į Lietuvą šią vasarą. Pagrindinį būstą pasirinko Vilniuje, ten darželį lanko vaikai. Tačiau sako gyvenantys tarp Biržų ir Vilniaus, kad kuo daugiau laiko galėtų pabūti su savo artimaisiais.
Eglė sako, kad vaikščiodama po Biržus geria vaikystės prisiminimus. O ji buvo laiminga, be televizijos, planšečių ir mobiliojo ryšio telefono. Moteris prisimena, kaip mėgdavo Astravo tiltą, maudytis prie namų.
Eglė džiaugiasi matydama, kad Biržai vakarėja, tai ji labai jaučia bendraudama su žmonėmis, lankydamasi įvairiose kavinukėse, įstaigose. O „Šiaurinė ranča“ jų šeimai buvo tikras atradimas.
„Vyras sako – kokie Biržai gražūs, švarūs, tikras turistinis miestas. Negalime patikėti, kiek daug čia galima veikti su vaikais“,- džiaugėsi moteris.
Pašnekovė sako, kad bandys siūlyti savo CV teatrams ar televizijoms. Labai viliasi, kad jos sugebėjimai bus pastebėti. Kaip ir buvusių klientų Škotijoje, kurie nuolat jai vis dar skambina ir apgailestauja, kad ji išvykusi iš Edinburgo.
Astrave – škotiškos arkos
Gyvendama Škotijoje Eglė, kai jau augino abu vaikus, sako vienu metu pajutusi, kad reikia laiko sau. Ji išsitraukė seniai pamirštą fleitą. Paprašė sutuoktinio pabūti su vaikais ir išėjo į parką pabūti su muzika. Susirado tiltą su arkomis, nes ten geresnis skambesys, įsijungė orkestro fonogramą ir pradėjo groti.
Net nustebo, kai sulaukė daugybės žiūrovų. Kiti net ieškojo, kur jai pinigų įmesti. Bet Eglei reikėjo ne pinigų, o jausmo ir muzikos. Muzika jai kaip malda, terapija.
Tokias pat škotiškas arkas ji rado Biržuose, Astrave. Tokią ją, susikaupusią, skiriančią laiką ir emocijas gyvenimo pilnatvei, ir pastebėjo saulės palydėti atėję biržiečiai…
Nuotr. iš asmeninio albumo