Netrukus Biržuose duris atverti žada nauja desertinė „Skonio mūza“. Jos įkūrėjai – jauni, žavūs, išsilavinę ir darbštūs žmonės. Ugnė ir Mantas Kairiai atkakliai siekia realybe paversti verslo idėją – Biržuose įkurti prancūziškais desertais viliojančią erdvę. Prancūziškos virtuvės tradicija alsuojantys gaminiai gundys tekstūros lengvumu ir gaiviais skoniais.
Visi keliai vedė į Biržus
Kaune studijas baigusių jaunuolių galimybė dirbti didmiestyje nesugundė.
Trisdešimt vienų sulaukusio biržiečio Manto ir Pakruojyje užaugusios trisdešimtmetės Ugnės keliai susikirto… Pasvalyje. Tai buvo bioetanolio ir biodujų gamykla „Kurana“, kurioje įsidarbino maisto technologė ir IT inžinierius.
„Ugnė dirbo laboratorijoje, o mes eidavome pas panas kavos gerti“, – linksmai apie pažinties pradžią sako Mantas. Abu jaunuoliai į darbą Pasvalyje važinėjo iš gimtųjų miestų.
„Ugnė kartodavo, jog niekada nenorėtų gyventi Biržuose, kuriuos kadaise buvo mačiusi vienintelį kartą. O likimas ir visi keliai vedė į Biržus“, – sako ketverius metus „Kuranoje“ dirbęs ir į Biržus grįžęs Mantas. Į jo gimtąjį miestą atvyko ir Ugnė, kurią sugundė skelbimas, kad įmonė „Nordic Proteins“ ieško laboratorijos vadovo.
Pora Biržuose gyvena jau daugiau nei trejus metus. Dabar Ugnė vadovauja laboratorijai, Mantas paniręs į pasiruošimo šeimos verslui reikalus.
Vieta verslui – tėvų sklype, idėja – iš tėvų namų
Desertinė „Skonio mūza“ kuriasi J. Basanavičius gatvėje, Manto tėvų Virginijos ir Dainiaus Kairių sklype. Prie sankryžos su Malūno gatve jau iškilęs pilkas komercinės paskirties pastatas, vyksta paskutinieji įrengimo darbai.
Pasak Manto, verslo idėjos įgyvendinime ilgiausiai truko projektavimo ir projekto derinimo stadijos. Teko pildyti regioninio parko ir senamiesčio zonoms taikomus reikalavimus.
„Įveikėm. Viskas įveikiama, tačiau yra laiko klausimas. Patys dirbome prie statybos, o tai irgi reikalauja daug laiko. Daug padėjo patirties ir supratimą apie statybos darbus turintys mano tėvai, esame jiems dėkingi“, – kalba Mantas.
Ryšį su artimaisiais tarsi iliustruoja prie kavos vykstantį pokalbį nutraukę telefono skambučiai.
„Yra reikalų – pabėgo tėvų šuo Ganas. O tėvai šiuo metu serga“, – sako vienturtis Mantas, derinantis pagalbos tėvams veiksmus.
Vyro tėvai labai palaikę sūnaus šeimos norą kurti savo verslą, statyti desertinę. Jaunuosius Kairius palaiko ir ūkininkaujantys Ugnės tėvai.
„Jie labai verslūs, nuolat skatinę vaikus ko nors imtis. Nuolat girdėjau juos sakant – bandyk, daryk, nebijok. Verslo kūrimas – tėvelių idėja“, – sako Ugnė, šeimoje augusi su broliu.
Į klausimą, kodėl pasirinko konditeriją, Ugnė atsako kalbėdama apie vaikystės namus. Kartu su mama ji mėgdavusi suktis virtuvėje – eksperimentuoti, tobulinti receptus.
Rinką jaukinosi senoviniais kepiniais
Prancūziškos konditerijos desertus ne tik bičiuliams siūlanti šeima verslą pradėjo nuo daugeliui žinomų ir laiko patikrintų kepinių.
„Iš pradžių kepėme tuos senovinius vafliukus – traškius, su daug sviesto. Vežėme juos į Šiaulių, Kauno turgus. Kepdavome penktadienį grįžę po darbo, o šeštadienio rytą – į turgų. Klausiate, ar sekėsi? Labai. Jaučiau, kad ir dabar turėtų paklausą. Tačiau šis gaminys labai imlus laikui. Kaip ir „grybukai“, – sako Mantas.
Gavus reikiamus leidimus, konditerijos mini cechu tapo jų buto virtuvė, verslas vykdytas kaip individuali veikla. Pirmieji tortai buvo tradiciniai su maskarpone, grietinėle ir Ugnės tėvelių augintomis braškėmis.
Dabar facebook erdvėje žinoma „Skonio mūza“ reklamuoja įmantrius kepinius – įvairių skonių prancūziškus putėsinius desertus, eklerus, tartaletes, pyragaičius, tortus ir „Bento“ tortukus (mažyčius, minimalistiškai dekoruotus), skirtus tik keliems žmonėms, kai švenčiama be būrio svečių.
„Stengiamės gamyboje naudoti tai, ką galime užsiauginti patys. Turime Biržuose plotą braškių, Pakruojyje – vyšnių. Avietes perkame iš biržiečių ūkininkų. Pagal skonius renkamės visa, kas dera mūsų pačių ir krašto soduose bei ūkiuose“, – sako Ugnė.
Konditerė ir jos sutuoktinis Mantas tvirtina, kad gaminiui yra svarbiausia naudojamų produktų kokybė. Štai ir sviesto, kuris yra tikrai brangus, naudojama daug. Kokybiškoje konditerijoje sviestas yra nepamainomas.
Planuose – ir lauko terasa
Visa, kas „Skonio mūzos“ su meile pagaminta ir džiaugsmo pripildyta gimsta nedidukėje virtuvėje, kelsis į naująją desertinę. Tai ir lengvučiai putėsiniai desertai, gaminami iš vaisių, uogų sulčių, šokolado, kavos, kakavos bei kitų komponentų, ir lengvais plikytais kremais su gaiviais uogų sluoksniais pertepti įvairiausi tortukai bei kiti skanėstai.
Prie skanėstų bus siūloma kavos, arbatos, kokteilių. Užsukusieji į desertinę „Skonio mūza“ galės prisėsti prie svečių laukiančių stalelių. Erdvė desertinės viduje nedidukė, tačiau vadybininko, tiekėjo ir kitas pareigas atliekantis Mantas tikisi, kad jau vasarą „išsipildys“ ir lauko terasa. Projektas paruoštas.
Apie mūzas
Pavadinimas „Skonio mūza“ gimęs sutuoktiniams važiuojant namo iš Ugnės tėvelių.
„Mantui tas žodis „mūza“, reiškiantis ir įkvėpimo šaltinį, labai patinka“, – sako Ugnė.
„O kas gyvenime yra tavo mūza?“ – klausiu Manto.
„Ugnė“, – atsako vyras. Ir kalba apie jos idėjas, menišką sielą. Ugnė ir muzikos mokyklą baigė, ir choruose, ansambliuose dainavo, ir fortepijonu groja.
„Aš esu inžinierius, o Ugnė – menininkė“, – priduria Mantas. Ugnė kalba, kodėl pasirinko maisto technologijos studijas Kauno technologijos universitete. Sako, kad nežiūrint meniškos prigimties, jai norėjosi įgyti specialybę, susijusią ir su aiškumu, tikslumu.
„Maistas man buvo susijęs ir su kūrybiškumu. Tai visais laikais žmogui reikalingas gyvybės šaltinis, versmė, kuriai sykiu būtinos žinios, nuolatinis atsinaujinimas“, – sako Ugnė.
Jos ir vyro bei tėvų požiūris į maistą sutampa.
„Mes abu esame smaližiai, o ir mūsų tėvų šeimos mėgsta gerai, skaniai pavalgyti. Visi, kai tik yra galimybė, mėgstame kartu susėsti prie stalo, bendrauti. Taigi maistas mums yra ir suburiantis elementas“, – kalba Ugnė.
Mantas dar nori pridurti apie žmonos ypatingumą.
„Ji yra karininkė. Studijuodama trejus metus mokėsi jaunųjų karininkų vadų mokykloje, turi leitenanto laipsnį“, – sako mylintis vyras apie trapius skanėstus kuriančią ir gaminančią savo moterį.
Patyrę, kad Lietuvoje gyventi gera
Graži ir laiminga atrodanti pora džiaugiasi vienas kitu ir bendrais rūpesčiais. Jų užtenka, norint atverti naujos desertinės duris, už kurių – abiejų triūso, kūrybiškumo ir drąsos rezultatas.
Ugnė ir Mantas sutartinai tikina, kad jauni žmonės turėtų nedejuoti, į kitus pavydžiai nežiūrėti, o drąsiai imtis patinkančios veiklos.
„Nedejuoti, nebijoti klysti ir ištikus nesėkmei nepasimesti“, – sako Ugnė. Jai pritaria ir Mantas. Abu sutaria, kad jiems yra liūdniausia matyti žmones, kurie nieko gyvenime nenorėtų keisti. Tiesiog renkasi, tarkim, samdomo darbo patogumą ir svarsto, kad gera tiems, kurie turi savo verslą.
„Jie dirba 5 dienas per savaitę nuo 8 iki 17 valandos, kažkuo dar nepatenkinti, tačiau sykiu nieko nenori keisti, niekuo rizikuoti. O turėdamas savo verslą neretai turi dirbti ar bent jau mintimis neatitrūkti visas 7 dienas per savaitę kasdien po 24 valandas per parą. Tačiau tai yra paties žmogaus pasirinkimas“, – sako Mantas.
Jiedu su Ugne sutaria, kad jaunas žmogus turi galimybę rinktis, kur gyventi, ką dirbti, gali išbandyti įvairias galimybes. Svarbiausia, anot pašnekovų, netingėti.
Darbo užsienyje skonį pajutę Ugnė ir Mantas žino, ką reiškia būti emigrantu ir kokiomis sąlygomis dirbant ir gyvenant galima pelnyti vadinamąjį didelį atlyginimą.
„Kodėl sunkiu darbu ir gyvenimu svetimoje šalyje norime tarsi „ištrinti“ Lietuvoje įgytas žinias, prarasti galimybę dirbti ir būti savo šalyje su artimaisiais?“ – kalba Mantas.
Atsakymas apie meilės ir ištikimybės savo kraštui bei artimiesiems rezultatą – už netrukus atsiversiančių „Skonio mūzos“ durų.
