Prieš 15 metų įkurta VšĮ „Portfolio meno galerija“ pamažu ugdo lankytojus, padeda jiems susipažinti su profesionaliuoju menu, rengia koncertus, edukacijas. Kaip sekasi šios veiklos, kalbamės su įstaigos vadove Lijana Judickaite.
– Kokia buvo „Portfolio“ pradžia?
– Pradžia… Pirmas renginys vyko pusrūsyje netinkuotomis sienomis. Buvo miesto šventė, prisimenu, kad jai pasisiūliau sukurti apipavidalinimą, o „Portfolio“ patalpose surengiau Jono Meko filmų peržiūrą. Tris dienas pragyvenau čionai: rytą atrakindavau, vakare užrakindavau. Žmonės ateidavo, išeidavo, ateidavo, išeidavo, bet jų buvo… Tai ir buvo pirmas renginys, kuriuo kažkokio masiškumo nesiekėm.
– Dažnas, pats nesiryždamas imtis naujo verslo, skeptiškai sutinka naujus verslus, naujas idėjas. Ar Jums teko susidurti su tokiais abejojančiais „geradariais“?
– Buvo tokių, kurie pasukdavo pirštu į smilkinį. Lig šiolei yra. Ir bus. Čia jų nuomonė, gal ir racionali. Vienintelis, su kuriuo reikėjo susitarti, su savimi. Ką kiti sako ir sakys, nėra svarbu. Dėl „Portfolio“ sėkmės aš neabejojau, gal net negalvojau apie tai, bet žinojau, kad nebus lengva. Juk pasirinkome vieną iš drąsesnių žingsnių – atidaryti meno galeriją provincijos mieste, kur daugeliui parodų lankymas ir jų atidarymai yra ne itin dominanti veikla.
– Bet „Portfolio“ augina savo lankytojus, nuolatinę ar besikeičiančią publiką…
– Yra nuolatinių lankytojų, bet ateina ir naujų, vieni per kitus pasako, kas čia vyksta, apsilanko ir iš kitų miestų atvykę biržiečių draugai, pažįstami. Dažnas stebisi atradęs tokią erdvę. Lankytojus žavi jaukumas, estetika, tikiuosi, nuoširdus aptarnavimas. Kai vyksta parodų atidarymai, koncertai ir mokinių renginiai, į „Portfolio“ gal pirmą sykį ateina jų tėvai, seneliai. Ir tai puiku. Ypač kai matau švytinčias akis ir girdžiu nuoširdžiai „ačiū“. Beje, manau, kad per penkerius mūsų galerijos-kavinės gyvavimo metus dar nemažai biržiečių joje nėra apsilankę. Žino, girdėjo, bet dar nebuvo. Todėl labai kviečiu ir linkiu nesidrovėti ir atverti mūsų duris ir savo širdis.
– Juk buvo „Portfolio“ renginių, kai visi lankytojai netilpo…
– Buvo. Labiausiai įsiminė šiuolaikinio šokio grupės iš Kauno „Aura“ renginys, kai dalis žmonių liko už durų. Gal buvo tuo nepatenkinti. Bet nemokamiems renginiams tai būdinga praktika.
– „Portfolio“ erdvė atvira ir profesionaliems menininkams, ir jaunimui, moksleiviams…
– Mūsų organizacijos šūkis – „Esi sukurtas, kad kurtum“ – daug ką pasako. Kuriame vietą, kurioje yra laukiami ir buriami laisvi, kūrybiški ir atviri žmonės. Mums nesvarbus socialinis statusas, finansinė padėtis ar amžius. Čia svarbus bendruomeniškumas, vedantis į šviesesnę ateitį. Todėl noriu pakviesti kiekvieną nesidrovėti, o drąsiai ateiti. Kol esame čia ir dabar.
Esam mažam mieste ir turime būti universalūs, išnaudoti patalpas kuo įvairesnei veiklai: kūrybinėms dirbtuvėms ir įvairiems mokymams, ar tai būtų kulinarija, ar keramika, jogos užsiėmimai, degustacijos… Nuo 18 val. mes užrakiname duris, tačiau patalpos gali būti gyvos ir vėliau. Mes laukiame įvairių pasiūlymų, dėl įvairių dalykų galima tartis ir derintis. Mes atviri. Aplinka patogi: ją galima greitai transformuoti, pritaikyti viešiems (koncertams, šokiui) ir privatiems renginiams: vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams.
– Gal galėtumėte paminėti renginius, jų svečius, kurie ir šiandien atrodo labai svarbūs, įsimintini?
– Nenorėčiau kažko išskirti. Kiekvieno renginio ar sumanymo vertę kuria žmonės, kurie ateina su atvira širdimi dalintis. Buvo puikių dalykų. Sakykim, pažintis su profesore Raminta Lampsatyte, jos pasiūlymas vieną iš „Portfolio“ parodų nuvežti į Berlyną. Jei nebūčiau tokio žmogaus sutikusi, nebūtų buvusios tokios galimybės. O kiek aš pati praturtėjau, išdrįsdama tą parodą nusivežti, ten eksponuoti! Visada augi su tomis patirtimis, su tuo žmogumi, kurį sutikai. Bendraujant plečiasi pažįstamų, draugų, bičiulių ratas, mezgasi naujos pažintys.
– Šiuo metu „Portfolio“ galerijoje dar eksponuojama Kristinos Norvilaitės-Geniušienės paroda, neseniai buvo šiltas šios parodos pristatymas, susitikimas su dailininke…
– Viskas prasidėjo nuo bendravimo su Ramute Petronyte. Kai surengėme jubiliejinę dailininkės Irenos Geniušienės parodą, Ramutė pasiūlė ir padėjo surengti Kristinos Norvilaitės parodą, tik pačios autorės tąsyk nebuvo ir pristatymo nerengėm. O su Kristina susipažinom tik dabar, per šios parodos pristatymą, labai nuoširdžiai bendravom. Daugiausia kalbėjomės apie vaikus, apie jų auklėjimą, apie tėvų indėlį į vaiko gyvenimą. Ir pati paroda buvo skirta tai temai. Radome bendrų taškų, įdomių dalykų. Gera bendrauti, dalintis ir kartu suvokti, kad tai, kas tau svarbu, yra svarbu ir kitam žmogui. Tas bendravimas tarsi dovana, tarsi eleksyras, sustiprinantis tave kaip žmogų.
– Galerija lankytojams padeda bendrauti su menininkais…
– Bet bendrauti su kai kuriais menininkais yra ir iššūkis. Yra labai susireikšminusių menininkų, bet tai dar įdomiau. Sau sakai: jis didelis, stato save ant pjedestalo, mano užduotis yra įveikti tą barjerą, kad žmogus nusileistų. Tai irgi yra darbas su savimi: paveikti nuoširdumu, meile, atvirumu.
– Greta meno pažinimo yra ir komercija. Ar biržiečiai linkę įsigyti meno kūrinius?
– Prie to mes lankytojus pratiname. Meno kūrinius perka, bet labai mažai. Iš eksponuojamų parodų labai perkami buvo poros menininkių darbai, biržietės ir išeivės iš Lietuvos. Kartais ateina žmogus ir be jokių derybų išsirenka vieną ar kelis darbus. Bet tai yra labai individualu.
– Kaip keliais sakiniais apibūdintumėte 15 metų patirtį?
– Branginu kiekvieną savo gyvenimo patirtį. Man „Portfolio“ yra kaip gyvenimo mokykla, iš kurios gaunu gerų pamokų. Renginiuose nesinori nei pompastikos, nei supaprastinimo. Norisi perleisti per save ir natūraliai organiškai perduoti žinią, suartinti ryšį tarp menininko ir lankytojo.
– Ar šis verslas padėjo atrasti kažkokius nepatirtus dalykus?
– Prieš 15 metų įkurta VšĮ „Portfolio meno galerija“ yra ne pelno siekianti organizacija, todėl nevadinu jos verslu. Tai greičiau mūsų šeimos gyvenimo dalis. Tai nėra darbas nuo 8 iki 18 valandos, o nuolatinis procesas, kuriame vyksta nuolatinis augimas. Dalyvavimas šioje kultūrinėje ir gana žemiškoje maitinimo veikloje mane labai pakeitė kaip žmogų, dėl ko esu dėkinga kiekvienam sutiktam asmeniui, su kuriuo man teko bendrauti ar bendradarbiauti.
– „Portfolio“ – ir kavinė, kuriai pastaruoju metu dėl pandemijos turbūt kyla daug iššūkių…
– Jau minėjau, kad „Portfolio“ – tai ne verslas, o labiau altruistinė veikla dėl tų pačių geranoriškų paskatų. Tai mūsų šeimos privati iniciatyva, kurią, tikiuosi, parems kiekvienas, kuriam svarbios mūsų vertybės ir tai, ką mes darome. Gal smagu būtų, jeigu atsirastų filantropinių iniciatyvų iš šalies. Nors kiekvienas mūsų klientas, išleidęs bent vieną euro centą „Portfolio“, jau remia mūsų kultūrinę veiklą.
– O kaip su grafiniu dizainu ir kitomis veiklomis?
– Seniems klientams dar neatsakau, dirbu su įdomesniais projektais, bet iš grafinio dizaino sąmoningai traukiuosi ir žengiu į įvaizdžio dizainą. Įvaizdžio dizainas paraleliai eina su psichologija. Prieš dvejus metus baigiau „Konstantino Bogomolovo image design school“ Rygoje ir supratau, kad darbas su moterimis yra labai įdomi veikla, praturtinanti abi puses.
Įvaizdžio dizainas yra 80 procentų psichologijos, o 20 procentų – drabužiai, kitos detalės. Studijos šioje mokykloje man buvo vienas iš postūmių savęs keitimo link, leido suprasti, kas esu kaip moteris. Ir tas keitimasis tebevyksta. Baigiau vienus intensyvius psichologijos kursus, vėl pradedu naujus ir matau, kad praktinė psichologija, žmogaus tobulėjimas yra neišsemiami dalykai. Dabar intensyvų gyvenimą gyvenantys žmonės nebesupranta, kas vyksta jų galvose, todėl psichologai pasidarė vieni populiariausių specialistų šalyje. O įvaizdžio dizainas su psichologija yra organiška, viena kitą papildanti veikla, kuri pasiteisina 100 procentų. Ir tai nėra prabangos paslauga, atvirkščiai, tai racionaliai mąstančių asmenybių poreikį tenkinanti prekė.
– O praktiškai pritaikyti tą žinojimą įmanoma?
– Būtina praktiškai pritaikyti. Pirmiausia taikau sau, bet turiu ir klienčių, su kuriomis dirbu. Jų nėra daug, bet tai pradžia. Man labai gera, įdomu su jomis dirbti. Kiekvienai moteriai rekomenduoju eiti savęs pažinimo ir keitimo link, nes tik save keisdamos keisite ir kitus. Tarkim, ką įvaizdžio dizaineris-psichologas gali pasakyti pravėręs moters spintą? Viską, nes tai yra moters veidrodis. Svarbu nebijoti jo atskleisti, nusirengti, keistis per vidų ir išorę.
Darbą su įvaizdžio dizaineriu ne vienas laiko prabanga, bet iš tiesų tai yra investicija į save, kad tu nešvaistytum savo laiko ir pinigų nederantiems dalykams, kad gyvenime turėtum kuo mažiau streso ir galėtum savo jėgas ir laisvą laiką skirti sau maloniems dalykams.
Užpernai vasarą rengiau daug fotosesijų – tai yra viena iš mados įvaizdžio dizainerio sričių. Ji man pačiai yra įdomi: praėjusią vasarą ir savimi išbandžiau fotografuodamasi pas skirtingus fotografus. Fotografavimasis irgi yra savęs tam tikras „apnuoginimas“. Labai noriu surengti fotosesijas su 50 plius amžiaus moterimis. Tad jeigu atsirastų norinčių su tam tikrais duomenimis moterų ar vyrų, aš tikrai priimčiau iššūkį bendram kūrybiniam projektui.
– Jūs kalbate apie savęs tobulinimo dalykus, kai aplinkui tiek negatyvo. Tarkim, pandemijos baimės. Kaip jų išvengti?
– Pandemijos tema kaip religija ir politika, jos pilna visur. Bet taip norėtųsi, kad šios temos nepriešintų žmonių, nekeltų įtampos, todėl dažnai pasiūlau: nežiūrėkit televizijos, neklausykit radijo, neskaitykit laikraščių ir gyvensit daug ramiau. Tikslingai daryk tai, kad tau patinka. Prieš dvidešimt metų, kai baigiau VDA, grafinį dizainą, vienas dėstytojas man pasakė: anksčiau buvo informacijos trūkumas, dabar bus didžiulis jos perteklius, ir žmogus turės atsirinkti, atsisijoti. Galime tiek daug matyti, turėti, kad žmogui sunku suvokti, kur jam eiti, ką pasirinkti, kas gera, kas bloga. O iš tiesų žmogui svarbu susikoncentruoti į save, kas jam yra gerai, kas jam patinka, kaip pačiam tobulėti, ir savo geru pavyzdžiu kitus auginti.
– Ačiū už pokalbį.
