Užpraėjusį penktadienį Kirdonių kaimo universalaus daugiafunkcio centro salėje tvyrojo gimtinės ilgesio kupinų eilių ir dainų atmosfera – buvo pristatyta antroji iš Gulbinų kilusios literatės, bibliotekininkės Liudos Prunskienės poezijos knyga „Praeities atodūsiai“.
Eilėmis apie gimtą kaimą, – brangiuosius Gulbinus – apie ten žvilgantį ežerėlį, painų Upytės kaspiną, senovės dvaro šešėlius, Gulbelės pievą ir gimtosios sodybos šulinį be svirties pradėtas renginys, sukvietęs ne tik kirdoniškius, bet ir gulbiniečius bei kitus Biržų krašto gyventojus.
Knygelė „Praeities atodūsiai“ dienos šviesą Utenos leidykloje išvydo dar praėjusiais metais, bet pirmą kartą buvo pristatyta Kirdonyse. Pasak leidinio autorės Liudos Prunskienės, norėta, kad ją pirmi išvystų Gulbinų, Geidžiūnų krašto žmonės, šalia kurių augta, su kuriais „buvo garbė kartu gyventi“.
Kolegės, Biržų r. savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Kirdonių padalinio bibliotekininkės Skaidrės Stanislovaitytės pasiūlymas surengti pristatymą netoli gimtųjų vietų, Kirdonių kaime, L. Prunskienę labai nudžiugino. Maloniai jai nuskambėjo ir žodžiai, kad kiekvienas skaitytojas knygelėje randa sau artimų dalykų, yra patyręs panašių išgyvenimų, vadinasi, eilėraščiai tarsi skirti mūsų visų tėviškėms.
Literatė L. Prunskienė atviravo, jog į knygą eilėmis sugulė patys geriausi, brangiausi, patys šilčiausi prisiminimai. Paprašyta palyginti praeitį ir dabartį, poetė Liuda tvirtino, jog kaimai išgražėjo. Iš susirinkusiųjų išgirdusi, jog jie dar ir ištuštėjo, Liuda Prunskienė pastebėjo, jog iš gero gyvenimo laisvoje šalyje tiesiog patys „nebežinojome, ko norime, ir pradėjome lakstyti į užsienius, į didmiesčius, vietoje pasidarė nebegerai ir todėl kaimai ištuštėjo, tapome vartotojiška visuomene“, kuriai žmogaus širdyje lieka vis mažiau vietos dvasiniams dalykams („širdis trisdešimt trečioje vietoje“). Nežiūrint šių liūdnokų dalykų, pasak kūrėjos, visi anksčiau ar vėliau imame ilgėtis gimtųjų vietų.
Pastebėta, jog ilgimasi ir sovietiniais metais prabėgusių dienų, anaiptol ne todėl, jog tuomet buvo lengviau, – žmonės visais laikais ilgisi savo vaikystės, jaunystės laikų.
Knygos autorė prisipažino eiles rašanti spontaniškai, net virtiniams tešlą minkydama galvoje dėliojanti būsimų eilėraščių eilutes. Tenka jas skubiai užsirašyti.
Renginio dalyviams pasiteiravus, ką išskirtinio iš praeities galėtų prisiminti, kas formavo ir ją pačią, Liuda prisipažino, jog dažnai išnyra artimų žmonių veidai – ji mena savo devyniasdešimtmetį senelį, sunkiai ūkiškai visą gyvenimą dirbusį vyrą, kuris labai mėgo gėles ir senatvėje pageidaudavo, kad prie lovos būtų kvietkų bukietas (puokštė gėlių), ir mamą, svajotoją, vaidinusią ir dainavusią gimtųjų Geidžiūnų parapijos jaunimo grupės renginiuose, giedodavusią bažnyčios chore.
Geidžiūnai – ir pirmoji Liudos Prunskienės darbo bibliotekoje vieta, gal todėl jos poezijos knygutę puošia iš Geidžiūnų kaimo kilusios Irmos Tamašauskienės fotodarbai.
Renginyje dalyvavo dainuojamosios poezijos atlikėjai Laima ir Artūras Aukštuoliai, atlikę keletą dainų, sukurtų pagal Liudos Prunskienės eiles. Nuoširdžiai autorę sveikino ir Gulbinų kaimo folkloro ansamblis.
