Biržų kraštas išaugino ne vieną sporto talentą, tačiau pastaraisiais metais ryškiai spindinti žvaigždė – krepšininkė Sintija Aukštikalnytė. Ji yra puikus pavyzdys jauniems žmonėms, kad atkakliai dirbant, tikint savimi ir nuosekliai siekiant tikslo galima pasiekti didžiausias aukštumas, net jei esi kilęs iš mažo miesto.

Dar paauglystėje stebinusi „kosminiais“ rezultatais Lietuvos moksleivių lygoje, šiandien ji – viena ryškiausių savo kartos krepšininkių, žaidžianti Vilniaus „Kibirkšties“ komandoje ir jau spėjusi pasipuošti Lietuvos moterų krepšinio rinktinės marškinėliais.
Šią vasarą Sintija tapo Europos dvidešimtmečių merginų krepšinio čempionato vicečempione. Rinktinėje ji – rezultatyviausia žaidėja, aikštelėje demonstravusi brandų ir drąsų žaidimą, lyderystę. Rugsėjį merginai sukanka devyniolika, bet už nugaros – daugybė titulų, apdovanojimų ir įvairiausios patirties. O svarbiausia – ji išliko kukli, motyvuota ir kasdien siekianti tobulėti.
Apie Europos čempionato emocijas, įsimintiniausias akimirkas ir artimiausius tikslus kalbamės su Sintija Aukštikalnyte.
– Nuo čempionato pabaigos jau prabėgo kelios savaitės. Ar jau atsigavusi visapusiškai?
– Taip, atsigavusi, geras tas jausmas buvo.
O dėl fizinio nuovargio – tai teko po čempionato priverstinę pertrauką daryti ir ilsėtis. Čempionato metu įplyšo vidinis kelio raištis. Su šia trauma ir finale teko žaisti.

– Poilsis namie ar sostinėje?
– Vilniuje. Su „Kibirkšties“ klubo, kuriame žaisiu ir kitą sezoną, kineziterapeute dirbame. Po mankštos – buities darbai, nes persikeliu gyventi į kitą būstą. Namuose Biržuose vos keletą dienų teko pabūti. Realiai pamiegojau, daiktus susidėjau ir šiek tiek gamtoje pabuvau. Retas aš svečias, nors tikrai norisi ir į Biržus sugrįžti, namai traukia. Juk čia ir tėvai, seneliai, visi giminaičiai. O ir žirgų bei jodinėjimo pasiilgstu. Dabar grįžusi negalėjau pajodinėti dėl kelio traumos.
– Grįžtant į čempionatą, tai tikrasis finalas Lietuvos komandai buvo pusfinalio rungtynės?
– Tikrai daug jėgų atidavėme pusfinalyje. O pergalė po pratęsimo dar pridėjo emocijų. Buvo kažkas tokio. Pergalė jau reiškė medalius, o su šitų metų rinktine niekada nebuvau tiek toli nuėjusi. Tikrai sunku buvo mums pačioms suvokti, kas įvyko. Bet pasikartosiu – jausmas fainas.

– Tai šis čempionatas ir sidabras – įsimintiniausia karjeros pergalė?
– Šis čempionatas ir pasiekimas tikrai išliks visam gyvenimui. Sezono metu tapome Lietuvos čempionėmis, tačiau pergalės su rinktine tai nepranoksta. Žiūrint atgal, tai įsimintinas momentas buvo, kuomet su biržietėmis Lietuvos moksleivių lygoje laimėjome antrąją vietą.
– Kas pirmas tave pasveikino ir kam pirmajam tu paskambinai po finalo?
– Neatsimenu, kas pirmas man parašė, sveikinimų ir žinučių buvo daug, ypač per socialinius tinklus. O pirmam paskambinau tėčiui – jis su nerimu laukė rungtynių pabaigos, nes žinojo, kad žaidžiu su trauma. Palaiko visa šeima, bet tėtis ypač stebi ir domisi, kaip man sekasi, palaiko, paragina.
– Buvai komandos lyderė, kapitonė. Ar buvo sunkiau nei įprastai?
– Daug būnant aikštelėje ir kuomet nuo tavęs priklauso komandos žaidimas, suteikia papildomų emocijų. Tačiau komanda buvo vieninga, visos merginos labai daug dirbo, palaikė viena kitą, buvo komandinė dvasia. O kaip kapitonė, tai, būdavo, tariu kokį žodį, padrąsinu, bandau užvesti. Nors pačiai kartais nelengva buvo, bet kai esi lyderis, perlipi per save, to neparodai ir eini pirmyn.
– Tapti kapitone reikia užsitarnauti. Kelinti metai esi rinktinėje?
– Labai tiksliai sunku pasakyti, bet greičiausiai tai penkti. Bet buvo ne viena vasara, kuomet per ją žaisdavau už dvi rinktines – savo metų ir su vyresnėmis merginomis. Ir dabar mūsų komandos pagrindą sudarė daug jaunesnių merginų, tad, ko gero, kartu dar pažaisime. Šiemet buvo labai gerai, be jokių vidinių paauglių dramų, ko kartais pasitaikydavo, kai rinktinėje žaisdavo skirtingo amžiaus merginos. Suaugome, bent jau truputuką.

– Rinkinė keičia rinktinę. O kaip atostogauji?
– Įprastos vasaros atostogos man seniai pamištas dalykas. Jau pripratusi. Salė, viešbutis, autobusas, lėktuvas. Keičiasi miestai, kurių beveik nematai. Na, akies kampučiu šiek tiek kažką…
– Ar sėkmingas čempionatas turės įtakos statusui klube?
– Priklausys nuo trenerio, kaip jis mane matys savo strategijoje, kiek laiko skirs žaisti.
Be abejo, labai svarbu, ir kaip aš pati atsistatysiu po traumos, ar parodysiu, kad galiu žaisti aukštame lygyje.
„Kibirkštis“ yra patekusi į Eurolygos atranką ir su prancūzėmis jau žaisime rugsėjo pabaigoje. Turime ir legionierių, konkurencija yra, bus matyti, kaip seksis. Bet čempionatas man pačiai suteikė dar daugiau pasitikėjimo bei naują motyvacijos pliūpsnį.
– Šiemet baigei mokyklą. Ar planuoji tęsti mokslus?
– Taip, studijuoti planuoju, tik ne šiemet. Pasiėmiau vadinamąjį „happy year“ (liet. laimingi metai), kuomet metus praleisiu nestudijuodama. Visko buvo tiek daug, reikia šiek tiek laiko pamąstyti ir galutinai apsispręsti, ką noriu studijuoti. Nenoriu skuboto sprendimo, kad nereiktų vėliau kažko keisti. Domiuosi žmonių emocijomis, psichologija.

– Tai vaikui iš mažo miesto įmanoma pakilti į olimpą?
– Viskas įmanoma daug dirbant, žinant savo tikslą ir jo siekiant. Iki galo.
Po truputį, nedideliais žingsneliais kažką pasieki. Žinoma, būna iššūkių, bet reikia nugalėti save, nebijoti eiti, daryti. Penkiolikmetė būdama bijojau, nenorėjau į Vilnių išvažiuoti, bet, norint eiti profesionaliu krepšininkės keliu, pasirinkimo nebuvo.
– Ar jautei biržiečių trenerių palaikymą?
– Bendravimas su buvusiomis trenerėmis Nijole Kregždiene ir Monika Kregždyte prasidėjo nuo pirmos klasės, jis tebevyksta iki šiol. Visuomet pasveikina, parašo, padrąsina, gerų žodžių negali. Išvažiavusi mokytis į Vilnių dar žaidžiau už Biržus, nors trenerės to nereikalavo. Pati norėjau, nes Biržai yra Biržai. Norėjau pabaigti žaisti už savo gimtąjį kraštą.