Ką daryti, kai užklumpa neviltis ir gyvenimas, regis, tampa nebepakeliamas? Biržietės Ritos Kvedarienės atsakymas paprastas: imti dviratį ir važiuoti. Arba įleisti pirštus į žemę – sėti, sodinti, ravėti gėlynus. Moteris sako kadaise savo mamai pažadėjusi niekada neapleisti gėlėmis išpuoštos gimtosios sodybos. Dabar ji – ne tik vieta, teikianti sielos ramybę. Netoliese esančiose kapinėse ilsisi vienturtė dukra ir be galo mylėtas anūkas – juos moteris bet kada galinti lankyti.
Namai, kuriuose laukia
„Čia reikia važiuoti, kai prasideda žydėjimas. Bobutės darželiai žydi ir žydi. Kas dvi savaites išsiskleidžia nauji žiedai“, – kalba Šimpeliškių kaime gyvenanti Rita Kvedarienė. Ir vardija pavadinimus senovinių gėlių, kurių dabartiniuose darželiuose retai berastum – čebatėliai, plukės, flioksai, tulpės, senovinės lelijos, jazminai. Dar hortenzijų prisisodino.
Į sodybą vienkiemyje iš Biržų, kur gyveno ir dirbo, Rita persikėlė 2017 metais išėjusi į pensiją.
Kartu su ja laiką dažnai leidžia iš Vilniaus atvykstanti sesuo – buvusi medikė Renata Burbulytė.
Rasti geltonų spalvų namuką nesunku. Kaip nuoroda – joje augantis geltonai žydintis didžiulis klevas.
Šiuose namuose visi mylimi ir laukiami. Po kiemą vaikštantys senjorai šunys turi savo patalus ir netgi lovas. Jaukus ir kuklus pasisėdėjimo kampelis yra kieme, kur kviečiami visi atvykėliai.
Šeimininkės kviečia į vidų. Atvykusius būtinai pavaišina namuose gamintu maistu. Sako, mamytė niekada jokio svečio neišleisdavo neatpjovusi bent naminės duonos riekės. Tradicija išsaugoma: būtinai padovanoja savo pačių numegztų kojinių ir įdeda virtos uogienės.
Šios sodybos kieme buvo švenčiamos Ritos ir jos kolegų išleistuvės į pensiją iš SODROS, kur ji dirbo 22 metus. Čia kasmet evangelikų reformatų bendruomenės nariai renkasi po Kapinių švenčių į Agapę.
Į šiuos namus pasisvečiuoti dažnai atvyksta kunigės Sigitos Veinzierl šeimynos globotiniai. „Močiute Rita“ vadinama šeimininkė su jais randa bendrą kalbą, o vaikai tiesiog veržiasi pas ją. Jie žaidžia su šunimis, keliauja po pievas, leidžia laivelius šalia tekančioje upėje, kartu važiuoja į šeimų stovyklas…
Moteris kunigei Sigitai savo ruožtu labai dėkinga už ilgus metus trunkantį buvimą šalia.
Bundančioje gamtoje šildantis prieš saulutę, klausantis paukščių giesmių, kleketuojančio gandro ir tarstelėjus, kad galima suprasti, kodėl seserys čia gyvena, moterys pritaria: „Čia ramybė“.
Neapleido tikėjimo
Į Šimpeliškiuose esančią sodybą Elena ir Petras Burbuliai persikėlė prieš 68 metus. Dvynukai Rita ir Ričardas buvo jau ūgtelėję. Jaunėlę Renatą mama į šiuos namus parsivežė iš gimdymo namų.
Tėveliai buvo reformatai. O senelio brolis Konstantinas Burbulis sovietmečiu prisiėmė atsakomybę už bendruomenę ir nuo 1957 metų iki mirties 1981-aisiais buvo evangelikų reformatų Sinodo konsistorijos pirmininkas.
Moterys sako, kad jų artimieji neapleido tikėjimo pačiais sunkiausiais laikais. Todėl ir jos jaučia atsakomybę prieš savo protėvius tęsti tai, kas giliai įskiepyta. Todėl save laiko bendruomenės narėmis, o reikalui esant visuomet talkina ir būna kartu.
Išsaugoti tai, kas brangiausia
Sodyboje augančiam klevui tiek metų, kiek dabar Renatai – 66. Pasakoja, kad mama norėjo pasodinti juodųjų serbentų ir rado stiebelį. Galvojo, kad bus alyva, ir pasodino prie tvoros. Stiebelis augo ir paaiškėjo, kad tai klevas. Dabar jis peraugo visus namus. O seserys vis paskaito mamytės klevui sukurtas eiles…
Rita sako, kad rudenį tenka grėbti daugybę lapų. Bet koks džiaugsmas atvykusiems vaikams, kurie gali šokinėti ir maudytis jų krūvose…
Kiek toliau nuo sodybos – ulytėlė. Ją mamos brolio Jono iniciatyva medžiais apsodino kaimo žmonės 1967 metais, kad kolūkio traktoriai laukų neužartų iki pat namų langų. Apgavo valdžią sakydami, kad beržų alėją sodina spalio revoliucijos metinėms…
„Visą gyvenimą sakiau, kad negyvensiu kaime. Čia praleisdavome visus savaitgalius, atostogas. Padėdavome tėveliams prižiūrėti paukščius, gyvulius, šienauti. Mama 2010 metais prieš mirtį liepė prisiekti, kad, kol kuntaplius pavilksiu, neapleisiu sodybos. Laikausi“, – kalba Rita.
Sodybą jaunystėje Rita paliko 1979 metais, kai ištekėjo. Grįžo išėjusi į pensiją.
Namuose saugomos mamytės išsiuvinėtos pagalvės. O ant sienos kabo pusseserės Birutės Lengvenytės nupieštas senosios tėviškės paveikslas su tėvelio sėtų javų gubomis. Dar sienas puošia Ričardo medžioklės trofėjai. O jis ne tik medžiotojas, bet ir užkietėjęs žvejys bei žaidimo šaškėmis meistras.
Dainavo per vestuves ir laidotuves
Rita sako, kad sodyboje tvirtybės rasdavo ir jos vienturtė dukra Aida. Kai jai buvo diagnozuota sunki liga ir medikai davė tikimybę išgyventi trejus metus, ji paneigė visas prognozes. Aida kovodama su liga gyveno dešimt metų. Išėjo vos sulaukusi 33-ejų.
Mama prisimena, kad kas rytą bundant saulei dukra kieme užsiimdavo jogos pratimais. Ji mano, kad taip Aidutė stiprino savo dvasią, ir tai suteikė jėgų gyventi.
Rita dukrą užaugino viena. Jos vyras Stanislovas žuvo, kai mažylei buvo vos dveji metukai.
Aida užaugo be galo mylinti gyvenimą, draugiška ir aktyvi. Ji dalyvaudavo evangelikų reformatų vaikų ir jaunimo veiklose. Iš pradžių pati buvo stovyklautoja, vėliau savanoriaudavo vaikų stovyklose.
Būtent jaunimo veiklose susipažino su savo vyru Andriumi Rabačiausku. Kai porai gimė vienturtis sūnus Pijus, jis keliaudavo į stovyklas kartu su tėvais.
Sirgdama Aida baigė Vilniaus pedagoginį universitetą. Kurį laiką Vilniuje dirbo privačiame vaikų darželyje.
Aida ir Andrius dalyvavo Vilniaus edukologijos universiteto folklorinio ansamblio „Poringė“ veikloje.
Šio ansamblio nariai per atostogas autobusu atvykdavo į Ritos sodybą Šimpeliškiuose ir čia stovyklaudavo. Čia dainavo ir per Aidos ir Andriaus vestuves sodinant piršlių dovanotas sedulas.
Dainavo ir per Aidos laidotuves… To norėjo pati sunkiai sirgusi moteris – kad nebūtų raudų ir ašarų, o gyvenimas net ir po jos mirties tęstųsi.
Kai būna sunku, Rita dažnai paskaito dukters dienoraštį, kurį ji rašė sirgdama ir žinodama apie savo lemtį. Ji net davė nurodymus, kokių norėtų savo laidotuvių. Ir labiausiai išgyveno, kaip gyvens mama, kai jos nebebus…
Buvo sutarę neverkti ir neraudoti
Pijukas mirė nesulaukęs šešerių. Aida jau sirgo, kai vos dvejų metų 7 mėnesių sūneliui buvo diagnozuota sunki liga. Jis su liga gyveno trejus metus.
„Kai buvo nelaimės, netektys, neverkėme. Taip gyvenome ir mes, ir Aida su Andriumi. Atsimenu, vaikas serga, ji irgi. Nuvažiuoju pas juos į namus, o ten linksma: susirinkę ansamblio nariai žaidžia kartu stalo žaidimus. Mes visi buvome susitarę neverkti ir neraudoti“, – kalba R. Kvedarienė.
Moteris džiaugiasi, kad kovodami su ligomis jos artimiausi žmonės ne aimanavo, o gyveno visavertį gyvenimą.
Vienus po kitų Rita palaidojo artimuosius: 2005 metais – tėtį, 2007 metais – anūką, 2010 metais – mamą, 2013-aisiais – dukrą.
Jie visi ilsisi šalia esančiose Kilučių kapinėse.
Artimas ryšys su žentu
Rita neleidusi sau gedėti. Net mirus Pijui, su Aida, Andriumi ir judviejų šunimi išvyko į kalnus. Jie tada kalbėjo ne bandysiantys gyventi, bet gyvensiantys…
Tačiau giliai slėptas skausmas išsiveržė po kiek laiko. Rita sako net su Dievu susipykusi. Praėjusiais metais pajuto, kad jos gyvenimas lūžta. Nuo užklupusios depresijos gydytis padėjo ne tik medikų skirti vaistai, terapijos, bet ir artimųjų palaikymas.
Ji iki šiol negali atsidėkoti žmonėms, kurie susirgus Aidai ir Pijui juos rėmė – žodžiais, pinigais, patarimais, maldomis. Ji dėkinga buvusiems SODROS bendradarbiams, Biržų evangelikų reformatų bendruomenei, labdaros ir paramos fondui „Rugutė“, nepažįstamiems žmonėms, šeimos nariams.
Ji iki šiol palaiko labai artimus ryšius su buvusiu Aidos vyru ir anūko Pijaus tėčiu Andriumi. Jis gana dažnas svečias Ritos sodyboje. Po ilgų metų jo gyvenime atsirado kita draugė. Ją susipažinti pirmiausia atvežė ne pas savo tėvus, o pas Ritą. Moteris sako, kad ji labai panaši į Aidutę…
Vertybė – žmonės
Rita pasakoja, kad su keliomis buvusiomis bendraklasėmis – Rita, Ale, Vitalija, Birute – turi tradiciją rinktis ir rengti pietus. Savo namuose priimdama viešnias Rita dažniausiai kepa kugelį.
Ji džiaugiasi artimu bendravimu su draugėmis Rimute, Nijole, Danute, Zita, Vida.
Moterys noriai bendrauja su šalia esančio Varniūnų kaimo bendruomene, susiburia į kaimynų susitikimus, švenčia vienos kitų jubiliejus.
Sodyboje daugiausiai laiko leidžia su seserimi. Jos tvarko namus, žiūri televiziją, nuvažiuoja ir į koncertus, šokių vakarus „Sidabro vakaras“, žaidžia montebolą. Kartais pasimėgauja vyno taure.
Seserys gyvena labai paprastai: vandens pasisemia šulinyje, kūrena krosnį malkomis. Jos sako, kad paprasta buitis jų neapsunkina.
Ritos gyvenimo moto: „Pinigai nėra vertybė – vertybė yra žmonės. Niekam nieko nepavydėjau. Kiek turėjau, tiek užteko“.
