Ką daryti, kai užklumpa neviltis ir gyvenimas, regis, tampa nebepakeliamas? Biržietės Ritos Kvedarienės atsakymas paprastas: imti dviratį ir važiuoti. Arba įleisti pirštus į žemę – sėti, sodinti, ravėti gėlynus. Moteris sako kadaise savo mamai pažadėjusi niekada neapleisti gėlėmis išpuoštos gimtosios sodybos. Dabar ji – ne tik vieta, teikianti sielos ramybę. Netoliese esančiose kapinėse ilsisi vienturtė dukra ir be galo mylėtas anūkas – juos moteris bet kada galinti lankyti.
Namai, kuriuose laukia
„Čia reikia važiuoti, kai prasideda žydėjimas. Bobutės darželiai žydi ir žydi. Kas dvi savaites išsiskleidžia nauji žiedai“, – kalba Šimpeliškių kaime gyvenanti Rita Kvedarienė. Ir vardija pavadinimus senovinių gėlių, kurių dabartiniuose darželiuose retai berastum – čebatėliai, plukės, flioksai, tulpės, senovinės lelijos, jazminai. Dar hortenzijų prisisodino.
Į sodybą vienkiemyje iš Biržų, kur gyveno ir dirbo, Rita persikėlė 2017 metais išėjusi į pensiją.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame balandžio 24 d. penktadienio laikraštyje.
