Visada džiugina žinios apie gražius jaunus žmones, jų veiklą. Ypač gera girdėti naujienas apie mūsų krašto vaikus, prisiminti jų kelią, kuriame – pažįstami vardai.
ŠR kalbina Biržuose gimusią ir užaugusią Jūratę Martinonytę. Akstinas pašnekesiui – žinia, kad Kaune gyvenanti ir dirbanti Kauno kolegijos lektorė biržietė pelnė studentų mylimiausios dėstytojos titulą.
– Nors esame daugiau ar mažiau pažįstamos, „Šiaurės rytų“ skaitytojams primink savo gimimo datą, biologinius (pokštas – red.) tėvus. Išvardyk visas Biržų ugdymo įstaigas, kurios iš Tavęs darė… na, žmogų, kuriuo tapai.
– O buvo taip… Gimiau 1983 m. spalio 2 d. medikės Zitos ir inžinieriaus Rimanto Martinonių šeimoje. Lankiau „Genio“ vaikų darželį, lankiau Biržų 4 vidurinę mokyklą, vėliau tapusią „Saulės“ gimnazija, kurią ir baigiau. Tai šitos įstaigos iš manęs ir darė žmogų (juokiasi – red.).
– O tada – posūkis į studijas ir veiklą, susijusią su sporto pasauliu?
– Po gimnazijos įstojau į tuometinę Lietuvos kūno kultūros akademiją, mokiausi sporto psichologijos.
Studijuodama dirbdavau krepšinio varžybose ir tai man padėjo įgyti daug pažinčių sporto pasaulyje. Su sporto vadyba galėjau susipažinti dirbdama ir Kauno krepšinio mėgėjų lygos administracijoje.
– Kada ir kaip prasidėjo akademinė veikla, „nardymas“ įvairiuose projektuose?
– Nuo 2014-ųjų. Iš pradžių Kauno kolegijoje dirbau kaip referentė. Tačiau nutiko taip, kad skubiai reikėjo dėstytojo, galinčio dėstyti bendravimo, organizacinės psichologijos paskaitas. Ir taip pradėjau dėstytojos darbą.
Tuo metu dirbau ir lopšelyje-darželyje, vesdama sporto užsiėmimus vaikams. Tiek darželyje, tiek kolegijoje pasinėriau į projektines veiklas, leidusias daug keliauti, bendrauti su įvairiais skirtingų kultūrų žmonėmis. Ir šiuo metu kelionėse su studentais, kolegomis plečiu pasaulio pažinimo akiratį.
Nuo 2015 metų integruoto (dabar – įtraukaus) sporto projektai suteikė žinių apie tokį sportą. Organizavome ne vienus mokymus, renginius, skatinant kad visi – ir asmenys su negalia – galėtų kartu būti fiziškai aktyvūs.
– Ar kada nors galvojai, kad įlipsi į mokytojo batus?
– Na, tiksliau būtų dėstytojo. Gal kažkada buvau pasvajojusi apie trenerio darbą, vėliau darbas su vaikais stovykloje, darželyje leido suprasti, kad gebu rasti bendrą kalbą.
– Kaip manai, už ką studentai Tave myli?
– Manau, jog meilė atsiranda, nes studentai žino, kad manęs visada galima paklausti ir sulaukti atsakymo. Neapsimetu, kad viską žinau. Tačiau visada sakau, kad nėra neteisingų ar kvailų klausimų, o yra negauti atsakymai.
– Esi apdovanota geru humoro jausmu. Kaip manai, ar lengva dirbti su jaunimu žmogui, neturinčiam humoro gyslelės?
– Oi, man būtų sunkoka, bet su kiekvienu reikia kalbėti jo kalba.
– Ar darbe daug dalykų, kurių tiesiog nekenti?
– Būna visaip, bet nesijaudinu dėl dalykų, kurių pakeisti negaliu. Jei reikia padaryti, tai ir darau. Nors kartais burbu, pavyzdžiui, kai skirtingos sistemos, kurios galėtų veikti kartu, veikia atskirai.
– Esi beveik jau dešimtmetės Klaros mama. Ar daug pastabų turėtum šių dienų pradinukų mokytojams?
– Tiek man pačiai pasisekė sutikti labai gerus mokytojus, tiek Klaros aplinkoje sutinkami Mokytojai iš didžiosios raidės.
– Ko pasigendi iš mokyklinių laikų?
– Gal kartais pasigendu to gero saugaus jausmo, kai pažįsti visus aplinkui gyvenančių kaimynų vaikus.
– Gal turi Biržuose sutikto gero mokytojo pavyzdį?
– Biržuose turėjau labai gerus mokytojus – tiek savo pirmąją mokytoją Danguolę Patkauskaitę, tiek auklėtoją Jadvygą Džiugienę, Astrą Korsakienę, Virginiją Kalvanaitę. Ir taip pat nė apie vieną kitą mokytoją negalėčiau pasakyti nieko blogo.
– Reikia klausti ir apie vadybinę karjerą. Kas lėmė, kad tapai kone legendinės stovyklos „Žilvitis“, su kuria susijusios daugelio Lietuvoje žymių žmonių vaikystės vasaros, direktore? Šitie žmonės – dabar stovyklos svečiai ir čia dirbančios komandos draugai. Neįtikėtina draugystės tąsa ir jėga. Kaip atsidūrei tame rate?
– „Žilvityje“ pradėjau dirbti dar 2004 metų vasarą (paskatinta irgi biržietės Loretos Gasiūnaitės, kuri tuo metu dirbo renginių organizatore). O 22-ąją savo vasarą tapau direktore. Ši vieta yra ypatinga, nes turi unikalią specialią aurą sukurti ilgalaikes ir tikras draugystes, ko kiekvieną vasarą siekiame.
– Ar santykiuose su žmonėmis turi įtakos Tavo tėčio Rimanto kartotas posakis, kad už šimtinę pinigų žymiai geresnis dalykas yra šimtas draugų.
– Šitą girdėjau nuo vaikystės ir tikrai tuo vadovaujuosi. Ko jau mano gyvenime netrūksta, tai draugų ir pažįstamų įvairiose srityse. Ir aš be galo tą vertinu.
– Papasakok apie sportinę savo karjerą. Juk buvai Biržų sporto mokyklos krepšinio komandos dalimi. Ar jus tebesieja draugystė? Ar susitikusios dar kalbate apie sportą, ar tik apie „mamiškus“ rūpesčius?
– Mūsų komanda palaiko ryšį – beveik kiekvienais metais visos susitinkame kartu su nepakartojama trenere Nijole Kregždiene. Kasmet laukiame to susitikimo. Tuomet ir apie sportą pakalbame, ir prisimename pasiekimus bei nusivylimus, ir, be abejo, pasišnekame apie dabartines šeimas. Kaip ir tuo metu, kai Nijolė surinko ir suformavo komandą, taip ir toliau komandiškai jaučiamės, – nes susitikus atrodo, kad tik kokią savaitę nesimatėme.
– Kaip manai, ar tavoji Klara eis mamytės keliu – ir toliau lankys krepšinio treniruotes?
– Kol kas noro tikrai netrūksta, o aš palaikau pasirinkimą veždama Klarą į treniruotes kitoje miesto pusėje. Nėra lengva ir paprasta, bet aš žinau, kaip pati norėjau eiti į treniruotes.
– Ko labiausiai pasigendi jaunų žmonių požiūryje į gyvenimą ir vertybes?
– Kartais pasigendu kūrybiškumo ir tikslo siekimo. Bet šiaip tikrai yra puikių jaunų žmonių, kurie turi vidinės motyvacijos būti gerais specialistais ir nori tapti geresnėmis savo versijomis, nei buvo vakar.
– O ko galėtum pasimokyti iš gydytoja tapusios ketveriais metais jaunesnės savo sesės Rūtos?
– Atjautos visą parą. Kartais pykstu ant jos pacientų, nepaisančių darbo ir poilsio režimo (juokiasi – red.). Galėčiau mokytis iš Rūtos supratingumo, empatijos.
– Jūsų šeimoje vadovaujamą vaidmenį atlieka…
– Mama. Kaip ji pasakė, taip ir bus. Vienareikšmiai, be jokių pasirinkimų (juokiasi – red.).
– Ar esi drąsi? Gali sakyti nepatogią tiesą? Čia jau „užklausa“ kaip psichologei.
– Aš galiu sakyti nepatogią tiesą, bet tikiuosi, kad moku parinkti žodžius, kad tai nebūtų suprasta kaip įžeidimas, o kaip galimybė apmąstyti kitas galimybes. Kartais kritika mums leidžia pasitempti ir pasiekti geresnių rezultatų.
– Važinėdama su projektais matai nemažai pasaulio. Kuri šalis ir jos kultūra būtų arčiausiai Tavo dūšios?
– Tikrai nemažai pasaulio teko aplankyti, bet mano dūšios sala – Gvadelupė (Karibų jūroje). Nors tokių saulėlydžių, kaip Lietuvos pajūry, niekur nėra. Todėl esu ir dirbu čia.
– Gyvenime esi kovotoja ar taikos žmogus?
– Aš tikrai esu iš tų, kurie nemėgsta konfliktų. Man yra paprasčiau ilgai kalbėtis ir rasti galimybes bendradarbiauti.
– Ar gali kas nors būti baisiau už karą? Kas laukia žmogaus, nieku gyvu ir jokiomis aplinkybėmis nenorinčio kariauti?
– Mes kiekvienas turime pasirinkimo laisves, kol gyvename laisvuose kraštuose, bet manau, kad kiekvienas kariaus ir kovos, kai reikės ginti savo mylimus žmones.
Juk mūsų psichikoje užkoduotas siekis išgyventi.
– Ar daug savyje jauti gimdytojų genų?
Tėčio genų manyje tikrai daug – ramybė priimant sprendimus, vadybiniai sprendimai tikriausiai iš jo. O iš mamos gavau dovaną ir pamokas suburti žmones. Gal ta bendra mūsų komplektacija visai nebloga, nes su šeima mes bendraujame kasdien – apie sėkmes ir nesėkmes.
– Dovana, kurią norėtum įteikti tėčiui artėjančios Tėvo dienos proga?
– Geriausia dovana, kai visi galime būti kartu.
