Jauno krepšininko Mato Buzelio vardas vis dažniau ir garsiau tariamas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kur jis tampa nauja Amerikos nacionalinės krepšinio lygos (NBA) žvaigžde. Tuo džiaugiasi visa Lietuva, o Biržai gali džiaugtis dvigubai. Biržuose gimė ir užaugo krepšininko mama Kristina, o jo senelis Arvidas Jankauskas vyresniems biržiečiams šiuo metu, ko gero, vis dar yra geriau žinomas nei jo anūkas.
Gerbiamas treneris ir pedagogas
Ką tik 75 metų jubiliejų atšventęs JAV gyvenantis A. Jankauskas yra tikras biržietis. Jis čia gimė, užaugo, dirbo, sukūrė šeimą.
„Esu grynas biržietis, nors mano tėveliai į Biržus atvažiavo bėgdami nuo grėsusio ištrėmimo.
Gyvenau su tėvais, seserimi ir broliu Taikos gatvėje, prie kalno. Dabar nuvažiavus to kalno nesurasi, bet man, vaikui, tuomet kitaip atrodė. Mokiausi pirmojoje vidurinėje, mėgau sportą, lankiau krepšinį pas trenerį Vladą Garastą. Lietuvoje prizines vietas iškovodavome“, – pasakojo A. Jankauskas.
Baigus vidurinę mokyklą mokslai buvo tęsiami Kūno kultūros institute, studijų metais – žaidimas su Kauno „Atleto“ komanda. Po mokslų gautas paskyrimas į Šiaulius, iš kur teko išvykti į tarnybą tarybinėje armijoje. Po jos A. Jankauskas grįžo į Biržus.
„Buvau sutaręs su V. Garastu, kuris tuomet vadovavo sporto mokyklai, kad atvažiuosiu dirbti į Biržus. Tai po armijos taip ir padariau. Pradėjau dirbti krepšinio treneriu. Buvo nuostabus kolektyvas. Bendrai su visais vadovais gerai sutariau. Labai geras buvo ir Algirdas Kriaučiūnas, kuris labai mus, trenerius, suprato, palaikė ir mums padėdavo. Su juo dar ir dabar ryšį palaikau“, – pasakojo buvęs treneris.
Daug biržiečių jį vis dar mena ne tik kaip trenerį, bet ir kaip pedagogą, Medeikių mokyklos vadovą, „prikėlusį“ ugdymo įstaigą kokybiškesniam gyvavimui.
„Dėl sveikatos problemų, klubo sąnarių, treneriu būti tapo pernelyg sunku. Nei ką vaikams parodyt, nei į dažnas išvykas važiuoti nebebuvo sveikatos. Tada rajono Švietimo skyriui vadovavo Konstantinas Galvelis ir kažkaip greitai mane paskyrė direktoriumi. Pradžia buvo sunki. Aš gi visiškai žalias direktorius buvau. Bet, kiek į Švietimo skyrių nueidavau, tai nė vienas darbuotojas nėra manęs išprašęs. Visiems dėkingas jaučiuosi. O ir Medeikių kolektyvas geras buvo, tai ir nuveikti visiems drauge kažką gero pavyko. Aišku, kaip visur, gal kažkokių intrigėlių ir būta, bet jos nedidelės buvo, užmarštin seniai nuėjo“, – kuklindamasis prisiminimais dalinosi buvęs pedagogas.
Į JAV išvyko dėl sveikatos
Su žmona Saliute dvi dukras – Kristiną ir Jurgitą – užauginęs A. Jankauskas sako visiškai neplanavęs išvykti gyventi į Ameriką. Tačiau taip gyvenimo aplinkybės susiklostė, kad išvažiavo ir pasiliko ten gyventi.
„Man jau dėl minėtų sąnarių darėsi vis blogiau. Išmaišiau visus daktarus, sanatorijas. Vienas profesorius Kaune pasakė – vaikščiok, kiek galėsi, ir gal iki to laiko atsiras tinkami implantai, nes cementinių sąnarių juk neįdėsim. Tada Kristina jau gyveno JAV ir pasiūlė atvažiuoti operacijai. Buvo 1996-ieji. Išvažiavau. Net neplanavau likti. Galvojau, kad susitvarkysiu sveikatą ir grįšiu. Bet taip išėjo, kad su visomis reabilitacijomis užtrukome ir galiausiai pasilikome“, – pasakoja A. Jankauskas.
Iš pradžių dar buvo minčių apie grįžimą, bet kuo toliau, tuo jos nebebuvo tokios aktualios, nes užjūryje įsikūrė visa šeima.
„Abi dukros kūrėsi gyvenimus JAV, tai ir mums su žmona nebebuvo tokios didelės traukos grįžti į Lietuvą. Visa šeima laikėmės drauge, ką darome ir iki šiol. Gyvename vieni nuo kitų per dvi mylias, vyksta nuolatinis bendravimas. Visos šventės kartu, pagalba vienų kitiems. Visi kalba lietuviškai, net ir keturi anūkai. Vyriausioji Sophia geriausiai. O mažylis Luka – net trimis kalbomis. Mes abu su žmona irgi išmokome anglų kalbą, bet šeimoje tarpusavyje visuomet kalbame tik lietuviškai“, – kalbėjo JAV jau tris dešimtmečius praleidęs biržietis.
Netikėjo, kad kils taip aukštai
Kalbai pasisukus apie Matą, A. Jankauskas neskubėjo pasakoti jo vieno istorijos. Pasirodo, visi trys dukros Kristinos ir jos vyro Aido Buzelio vaikai buvo perspektyvūs sportininkai.
„Visi trys Kristinos vaikai labai sportiški ir gabūs. Vyriausioji Sophia puikiai žaidė JAV populiarų lakroso žaidimą. Priklausė universiteto komandai, gavo stipendiją ir nemokamą mokslą. Jaunėlis Vincas taip pat labai gerai žaidžia krepšinį, atstovauja universitetui. Įdomu tai, kad tiek Matas, tiek Vincas iš pradžių buvo plaukikai ir tik po to krepšinį pradėjo žaisti“, – apie anūkus pasakojo pašnekovas.
Dirbdamas treneriu A. Jankauskas turėjo sugebėjimą įžvelgti vaikų talentą. Apie tai neseniai duotame interviu yra užsiminęs ir dabartinis Biržų sporto centro vadovas, buvęs jo auklėtinis Sigitas Mitrochinas.
„Na, jei vaikui neduota žaisti krepšinį, tai geriau jo ir nestumti, neversti. Bet būna, kad tėvai nori ir jų įsivaizdavimas kitoks. Mato pradžia irgi buvo sunki, kiti atrodė geresni. Bet matėsi, kad jis turi duomenis ir kad iš jo gali būti geras krepšininkas. NBA žaidėjas? Tikrai nesitikėjau. Kaip gali iš karto patikėti, kai tik 1 proc. patenka į studentų pirmos lygos komandą, o iš jų dar tik 1 proc. į NBA. Konkurencija nežmoniška. Manau, net ir tėvas nelabai tuo tikėjo, nors darė viską ir stengėsi. Vienintelė mama Kristina nuo pat pradžių buvo įsitikinusi, kad jis žais NBA, ir dėjo beprotiškas pastangas“, – atvirtai kalbėjo A. Jankauskas.
Mato Buzelio iškilimas nebuvo savaiminis.
Be galo daug darbo įdėjo ne tik jis pats, bet ir tėvai bei visa šeima.
„Buvome viena komanda, vienas kumštis. Kitaip kažką pasiekti būtų buvę neįmanoma. Nuolatinis vežiojimas į treniruotes, darbas su individualiais treneriais. Visi vieni kitus pavaduodavome. Įsivaizduokite, kad reikia nuvežti vaiką 50 mylių pas trenerį, po to tiek pat atgal. Ir ne vieną kartą, o kelissyk per savaitę“, – pasakojo kylančios NBA žvaigždės senelis.
Santykiai išliko artimi
M. Buzeliui tapus Čikagos „Bulls“ komandos nariu, jaunuolio santykis su šeima nenutrūko.
„Nuolatos visi bendraujame, keičiamės žinutėmis, nuotraukomis. Matas apie viską visus informuoja, naujienas sužinome pirmieji. Jis ir mus dažnai aplanko. Mus visus labai tvirtai surišo mano žmona. Ji visus anūkus padėjo auginti, buvo tarsi antra mama. Būdavo, Matas paskambina ir sako: atvažiuoju pusryčių. Tada puolame gaminti – tai kiaušinius, tai sumuštinius su lašiša. Mėgsta jis ir lietuviškus patiekalus – bulvinius blynus, cepelinus. Yra tokia tradicija: jei verdami cepelinai, tai tik pas mus. Visas kitas pagrindines šventes minime pas Kristiną. Pas ją ne tik viskas būna šventiškai paruošta, bet ir be galo skanus maistas“, – glaudžiais šeimos ryšiais džiaugėsi A. Jankauskas.
Gražių žodžių jis negailėjo ir žentui Aidui Buzeliui, Mato tėčiui.
„Tikrai labai mums pasisekė. Aidas – puikus žmogus, per visą tą laiką nė sykio nebuvome susipykę. Jo tėtis Petras Buzelis – buvęs Kauno „Žalgirio“ kapitonas, o mama – biržietė! Tai jis ne vieną vasarą Biržuose yra praleidęs“, – dar stipresnius anūko ryšius su Biržais atskleidė A. Jankauskas.
Domisi ir Lietuva, ir Biržais
Nors šiuo metu Biržuose viešintis A. Jankauskas nėra itin dažnas svečias gimtinėje, bet įvykiais šalyje domisi nuolatos.
„Kasdien perskaitau lietuviškus portalus, taip pat seku naujienas apie Biržus. Bendraujame su broliu, seserimi. Progai pasitaikius parskrendu jų aplankyti arba jie atvyksta pas mus į svečius“, – sakė JAV gyvenantis biržietis.
Lankydamasis Biržuose jis visuomet nueina pasivaikščioti i piliakalnį, jei pasitaiko galimybė, išplaukia į ežerą pažvejoti. Žvejybos paslapčių jis išmokė ir visus savo anūkus – net ir mažąjį Luką.
„Biržai labai pasikeitę, tikrai eina pirmyn, nors dar yra daug kur tobulėti. Tikrai smagu čia pabūti, o dar smagiau sutikti kokį senų laikų pažįstamą. Džiaugiuosi, kad dar tokių gimtinėje turiu“, – kalbėjo buvęs sportininkas, pedagogas, kylančios NBA žvaigždės senelis A. Jankauskas.
