Tomą Bajorūną biržiečiai geriausia pažįsta kaip teisininką, prokurorą, sporto entuziastą. Tačiau jo pomėgis tapyti daugeliui – tikrų tikriausias netikėtumas. Todėl dabar yra pati geriausia proga pamatyti teisininko Tomo Bajorūno darbus jo tapybos darbų parodoje „Akvarelės kelionės: tarp tylos ir šviesos“ Biržų krašto muziejaus „Sėla“ arsenalo parodų salėje. Parodos atidarymas ir susitikimas su autoriumi lapkričio 5 dieną, rytoj, 17.30 val. Prieš parodos atidarymą su Tomu kalbėjome apie tai, kas jam gyvenime atrodo prasminga, apie tapybą ir kitus svarbius dalykus.
– Ne vienas, išvydęs Jūsų tapybos darbų parodos muziejuje reklamą, apstulbo, nes nežinojo, kad tapote paveikslus. Kodėl slapstėtės?
– Tai dar kartą parodo, koks šabloniškas mąstymas nūnai vyrauja mūsų visuomenėje – dėl to ir liūdna, ir gaila, nes primesti stereotipai užgniaužia patį žmogų, kūrybiškumą ir, be abejo, laisvę… Aš esu visiškai tikras, kad kiekvienas mūsų turi kažką savo, kažką kitokio arba kažką kitaip išreikšto, tiesiog dažnu atveju žmonės pradeda… bijoti tai rodyti. Tikri, gal dar nenušlifuoti talentai ir genijai pasiklysta ir pranyksta garbėtroškų, turinčių geresnius ryšius, reklaminių bangų ir madų džiunglėse, nors taip buvo visais laikais. Nuoširdžiai tikiu, kad pas mus dar rasis iškilių, šviesių žmonių, nes tikra šviesa prasimuša pro menkiausius plyšius.
Atsirinkti iš visos aplinkos mišrainės tai, kas vertinga ir tikra, darosi vis sunkiau ir sunkiau, bet kito kelio nėra. Vienas iš mano tikslų ir rengiant parodą – parodyti vėl, ką mes užmirštam, nepastebim, nebevertinam – akimirką stebuklingam įprastume…
– Jūsų tėtis buvo dailininkas. Ar jis ir yra tas Jūsų pomėgio tapyti įkvėpėjas?
– Mano tėtis nebuvo dailininkas bendrąja prasme – aš ir dabar nežinau tiksliai, kokios buvo jo profesijos ribos ar pareigos. Bet be jokios abejonės, jis piešė.
Baigęs tuometinį Dailės institutą, dirbo Radviliškyje ir Šiauliuose, vėliau su visa šeima persikraustė į Biržus. Man tuo metu buvo septyneri metai, ir kelerius metus nei jis, nei aš kažko ypatingo iš dailės nesitikėjom.
Bandžiau lankyti dailės būrelį mokykloje, bet jis manęs taip ir neįtraukė – buvau pernelyg judrus ir norėjau pernelyg daug. Manau, kad tėtis tą irgi matė, todėl viskas apsiribojo piešiniais mokykloje.
Kiek vėliau tėtis nupiešė keletą paveikslų, kurie liko iki šiol. Maždaug pusė jų buvo atlikti guašu, pusė – akvarele, ir tikrai neišsiskyrė niekuo ypatingu – turint omeny dar ir tai, kad po insulto jam teko piešti kaire ranka, nors buvo dešiniarankis… Bet tos trumpos, tačiau be galo tikslios pamokos mane išmokė labai daug ko. Nepamirškime, kad dar darėme reklamas ir iškabas parduotuvėms, kūrėm garbės raštus, vien apie kuriuos kalba gali labai išsiplėsti… Be jokios abejonės, tėtis buvo, yra ir bus mano įkvėpėju visada.
– Kodėl nuo mažens buvęs taip arti dailės, pasirinkote teisininko profesiją?
– Todėl, kad aš tikrai rinkdamasis specialybę apie tapybą apskritai… negalvojau. Pasirinkimas buvo tarp teisininko ir miškininko, ir nutiko taip, kad persvėrė būtent teisininkas.
Žiūrint iš kito kampo – pomėgių tiek tada, tiek ir dabar turiu ganėtinai daug, tiesiog piešimas nebuvo toks įtraukiantis, kaip, pavyzdžiui, sportas.
– Tapyba Jūsų gyvenime atsirado neseniai. Kodėl vis tiek atsivijo vaikystės patirtys?
– Tapyba arba piešimas, arba grafika, arba dizainas manyje gyveno visąlaik, tebėra ir dabar. Tiesiog kiekvienam žmogui tam tikri gyvenimo etapai susiklosto būtent ta tvarka, kuri jam ir skirta, – tai ir apibrėžia kiekvieno mūsų individualų kelią šiam pasauly. Tas mažytis impulsas švystelėjo tiesiog iš niekur arba, kaip aš pats sakau – kažkas jį užkūrė tiksliai tada, kai to reikėjo. Didžiausias paradoksas turbūt tas, kad pirmi prieš kelerius metus nupiešti piešiniai buvo – sąžiningai – mokyklinuko lygio. O va tobulėjimas pagavo šviesos greitį… Nežiūrint to, kad mano gyvenime vis dar daug sporto, daug muzikos, daug medžio darbų ir viso kito – tas mažas blyksnis sugebėjo virsti didžiule žvaigžde, kurios šviesa apakina viską aplinkui, jei tik į ją žiūriu. O žiūriu paskutiniu metu tikrai dažnai. Ir šildausi toje šviesoje. Ir dabar – dalinuosi ja su jumis, nes ji ne tik mano.
– Kodėl pasirinkote vieną sunkiausių tapybos būdų – akvarelę, kuri neatleidžia klaidų?
– Akvarelė… Klausimas, kurį sau užduodu lygiai taip pat – kodėl būtent ji? Atsakymą randu tik vieną – savo charakteryje, būde, stiliuje. Visuomet, jei kažko imdavausi, kažkuo susidomėdavau, tą darydavau kiek įmanoma geriau, giliau, išsamiau. Tai liečia sportą, pomėgius. Akvarelė niekada nepaklus tam, kuris elgsis su ja paviršutiniškai. Tam, kas tik bandys prisiliesti arba ilgus metus darys kažką jos nesuprasdamas, ji tebus tik eilinis įrankis – dažai, ir tiek. Ji turi savo taisykles, savo dėsnius, savo logiką ir tvarką. Ir toli gražu ne kiekvienam ji suprantama. Tikiu, kad man pavyksta.
– Akvarele liejate peizažus. Kur ieškote gražiausių gamtos vaizdų?
– Visur. Esmė ne pats vaizdas, o jo interpretacija – kitu atveju tai būtų realizmas, o ne impresionizmas – emocijoje, kurią bandai perduoti ir kuri sukuria kitą – žiūrovo širdyje.
– Kuris vaizdas nugalėtų: šviesus vasariškas ar niūrus ruduo?
– Nugalėtų tas, kuris norėtų rasti išraišką, nepriklausomai nuo temperatūros.
– Pakalbėkim apie dar vieną Jūsų pomėgį. Į parodą atnešėte paveikslus, kuriems pats sumeistravote rėmelius, pats įrėminote. Girdėjau, kad ir kai kurie baldai namuose Jūsų rankų darbo?
– Viską darau pats, kas susiję su daile ir jos reikmenimis, dar – akustines sistemas, kurių pagaminau jau kelias ir vieną jų klausausi namie. Iš esmės visi medžio darbai man prie širdies: baldai, statyboms reikalingi dalykai, įvairios smulkmenos…
– Matomiausias Jūsų pomėgis – sportas. Dažnai žaidžiate paplūdimio tinklinį. Kokie laimėjimai sporte?
– Jei kalbėsim tik apie paplūdimio tinklinį, tai jis irgi grįžo po ilgos pertraukos.
Paskutiniu metu laimėti keli turnyrai, kelios jų prizinės vietos, 5-6 vieta Lietuvos veteranų tinklinio turnyre.
– Kiek suprantu, tai esate iš tų, kurie jau kai užsispiria, tai ir padaro?
– Labai panašu į tai.
– O kaip pavyksta suderinti gan griežtą prokuroro darbą ir menišką sielą?
– Atsakyčiau klausimu į klausimą: kaip suderinti kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius? Manau, kad čia ir slypi visa žmogaus dualybės, pusiausvyros esmė, kurios tokiai gausybei žmonių trūksta. Esu visiškai tikras – vienpusiškumas, kad ir koks įdomus jis būtų, yra klaidingas kelias. Beje, visi ženklai, kuriuos siunčia vidinis „aš“ – kaip ligos ar simptomai – yra bandymai grįžti į pusiausvyrą, tačiau tai labai ilga kalba.
– Ar per tiek daug veiklų Jūsų nepasigenda šeima?
– Sunku atsakyti man pačiam, bet aš nuo jų nebėgu ir nesislepiu (šypsosi-red.).
– Paroda, kuri lapkričio 3 d. atvers duris lankytojams Biržų pilies arsenalo salėje, pirmoji Jūsų autorinė, jubiliejinė paroda. Kokių siurprizų dar galime tikėtis? Kokių turite svajonių, planų, gal sulauksime knygos?
– Siurprizai tam ir siurprizai, o geriausi jie būna tada, kai nustebina net patį tave. Nuoširdžiai nežinau, kas dar sprogs, bet neabejoju: potencialas tam milžiniškas, kaip ir mumyse visuose.
Svajonės yra vidiniai varikliai, svarbiausia jas drąsiai išsakyti visų pirma sau, kad visa kita sektų paskui.
Minčių apie knygą ar kitokį dalyką, susijusį su raidėmis, šiuo metu neturiu, neįsivaizduoju, kas bus ateityje. Niekada nesakyk niekada.
