Žūklė, kuri šnekamojoje kalboje dažniausia vadinama žvejyba, daugeliui asocijuojasi su hobiu, laisvalaikio praleidimo būdu. Buvimas gamtoje, tyvuliuojantis vanduo ir ant bangų besisupanti plūdė atrodo labiau kaip meditacija, o ne koks nors sportas. Tačiau požiūris gali keistis po pokalbio su šios srities profesionalais – Lietuvos čempionais, Europos ir pasaulio plūdinės žūklės čempionatų dalyviais, biržiečiais Austriumi Šešeika ir Mindaugu Trybu.
Begalinis noras varžytis
Plačiąja prasme sportas yra fizinė ar intelektualinė aktyvumo forma, gerinanti žmonių fizinį parengtumą ir dvasinę (psichologinę) būklę. Sportas apima sistemingą mokymąsi, lavinimąsi ir varžymąsi. Būtent varžymasis, ko gero, yra viena tų raudonų linijų, skiriančių sportą nuo hobio.
Vienmečių vyrų (abiem po 44 m.) A. Šešeikos ir M. Trybo žvejybos patirtis – kone keturi dešimtmečiai. Viskas prasidėjo panašiai kaip ir visiems, gyvenantiems prie vandens telkinių. Upių ir ežerų apsuptyje augę biržiečiai meškerę į rankas paėmė dar būdami pirmokėliai.
„Sunku tiksliai pasakyti, kada patį pirmą kartą į rankas paėmiau meškerę. Bet žvejoju nuo pirmos klasės. Per tą laiką išsiskyrę ilgam nebuvome. Tiesa, kai kelerius metus gyvenau Vilniuje, tai pažvejoti tekdavo rečiau. Būdavo, grįžti į Biržus, vos spėji mamai „labas“ pasakyti – ir jau prie upės ar ežero“, – pasakojo A. Šešeika.
M. Trybo teigimu, jis neatsimena laikotarpio, kad būtų nežvejojęs.
Abu vyrai jaučia malonumą žvejodami. Tačiau varžybos – jau kitas pasaulis.
Atsiranda noras nugalėti, aplenkti varžovą, tiesiog būti geresniam už kitus. Noras varžytis ir atvedė žvejus į tokį lygį, kuriame šiuo metu yra.
„Mums sportinė žūklė – užsiėmimas visiškai iš idėjos, o varžymasis yra pagrindinė varomoji jėga. Įsiminė, kai vienas žmogus net ne žūklės varžybose yra pasakęs, kad visi susirenka pakalbėti ta pačia kalba, visi yra tokie pat. Smagu pabendrauti, pamatyti, kas ką naujo turi, ir, žinoma, pasivaržyti bei pamatyti, kokiame lygyje esi pats“, – kalbėjo A. Šešeika.
Atvažiavo nežinomi kaimiečiai
A. Šešeika iš pradžių pradėjo dalyvauti poledinės žūklės varžybose, prisijungė prie vilniečių klubo „Ant bangos“, kuriam jau atstovavo poledinės žūklės meistras, biržietis Aidas Šunta. Tuo tarpu rimtesnėse žūklės varžybose su plūdine meškere pradėjo dalyvauti kiek vėliau.
„Kelias į rimtą sportą prasidėjo nuo Šiaulių lygos žūklės varžybų. Sužinojom apie jas netyčia iš kažkokio pasvaliečio. Klausiame, kas ta lyga? Tas ištraukė mažytį lapelį su bazine informacija, jį nusifotografavau ir pagalvojau, kad gal reiktų padalyvauti. Per visokius užsiėmimus vos nepražiopsojom tos lygos… Visgi nuvažiavome aš, Dainius Ulevičius ir Vaidas Gučas. Mindaugas tuomet į varžybas dar nelabai važinėdavo“, – pasakojo A. Šešeika.
Kaip pasakoja biržietis, šiauliečiai daugmaž jau buvo nusprendę, kuris geriausias, kas kokią vietą užims. Bet pasibaigus varžyboms taip nebeatrodė.
„Išsitraukėm burtus ir pradėjom žvejoti. Kai kurias meškeres aš pirmą kartą iš arti pamačiau. Varžybos pasibaigė, prieina vienas žvejys ir sako, kad tai, ką mes čia padarėm, yra žiauru – visas kortas sumaišėm. Kitas stebisi, kad nematęs, kad su viena ranka žmogus gaudo, su kita tuo pat metu pašarą maišo. Aš gal antrą vietą tada užėmiau. Žinoma, buvo nepatenkintų, kad atvažiavo kaimiečiai iš niekur ir apgaudė. Klausia, iš kur atvažiavom. Sakom, kad iš Biržų. O jie sako: tai ir gaudykit savo Biržuose. Mes jiems atkertam, kad Biržuose laimėti negalim, tai atvažiavome kitur. Jautriausieji išvis pasiuto“, – linksma istorija iš varžybų dalijosi žvejys.
O kita istorija jau buvo rimtesnė. Buvo 2018-ieji. Varžybose A. Šešeika žuvį gaudė šalia neseniai Europos čempionate ketvirtą vietą iškovojusio lietuvio ir vos jo nenurungė.
„Gaudėm daugmaž lygiai visą laiką. Aš net pašaro pritrūkau, masalų tiek neturėjau. Galiausiai pabaigoje jam užkibo didelis karosas. Pritraukė prie kranto, aš iš draugiškumo net sietą pasiūliau. Juk graži žuvis, o jei pabėgs… Tik vėliau supratau, kad varžybose varžovams pagalbos rankos niekas nesiūlo. Tiesa, sietelio jis atsisakė, žuvį ištraukė ir laimėjo. Bet po varžybų mane pakvietė prisidėti prie jo komandos Lietuvos čempionate“, – pasakojo A. Šešeika.
Perėjimas į kitą lygį
Kai prasidėjo bendravimas ir bendradarbiavimas su geriausiais Lietuvos plūdinės meškerės virtuozais, A. Šešeika į kompaniją įtraukė ir M. Trybą.
„Prasidėjus bendravimui manęs paklausė, ar Biržuose nėra daugiau žvejojančių žmonių. Sakau, yra dar vienas. Klausia manęs, ar ne Aidas, nes jis jau tarp žvejų žinomas buvo. Ne, sakau, toks Mindozė. Tai jie man ir sako, kad kalbinčiau dalyvauti. Pašarus, masalus komanda duoda – tik atvažiuokit ir žvejokit. Pagalvojau, kad geros sąlygos, reikia bandyti“, – kalbėjo A. Šešeika.
M. Trybas iš pradžių abejojo dėl tokio siūlymo, bet vis tik prisijungė ir tapo vienu svarbesnių komandos žmonių.
„Nuvažiuoju į parduotuvę, Mindaugas, kaip įprasta, sėdi galvą į monitorių sukišęs. Aš jam perpasakoju siūlymą, o jis vis dar abejoja. Aš sakau, kad tai šansas kilti aukštyn, jis yra arba dabar, arba niekada. Mindaugas pagaliau pakėlė galvą, sekundėlę pagalvojo ir sako: gerai, gal ir varom“, – apie komandos draugo įtraukimą kalbėjo kolega.
Iki prisijungimo prie Kauno „Meknės“ komandos dar vyko nuotoliniai pokalbiai, taip pat gyvas susitikimas.
„Nuvažiavau į susitikimą. Pripasakojo visko: ir kaip varžybos vyksta, treniruotės, kokios įrangos reiks. Nuo tos informacijos net akys ant kaktos iššoko. Tiek visko daug, tiek investicijų reikės. Bet kažkaip neatsitraukiau, nes žvejojam jau ilgai ir žinau, ką reiškia meškerių ir įrangos pirkimas“, – pasakojo M. Trybas.
Taigi abu biržiečiai prisijungė prie Kauno komandos. Pirmi metai – Lietuvoje užimta pirma vieta, antri metai – vėl pirmi, treti – vėl prizininkai.
„Pirmus metus aš dar ne komandoje gaudžiau, buvau kaip atsarginis – penktas. Tik po metų Lietuvoje galiausiai padarė taip, kaip buvo Europoje ir pasaulyje – komandą turi sudaryti penki žmonės. Lietuviai tą daryti delsė, nes gerų žvejų trūksta – penkis gerus surinkti yra sunkiau nei keturis“, – kalbėjo M. Trybas.
Užimtos prizinės vietos tiek komandinėje, tiek asmeninėje įskaitoje žvejams atvėrė kelius į Lietuvos rinktinę ir aukščiausio lygio varžybas – Europos bei pasaulio čempionatus. Pirmoji išvyka buvo 2021 metų rugsėjį į pasaulio čempionatą Italijoje. Joje M. Trybas asmeninėje įskaitoje iškovojo Lietuvai rekordinę ketvirtąją vietą. Po to vyko varžybos ir čempionatai Serbijoje, Kroatijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Sporte būtinos treniruotės
Fortūna ir talentas sporte turi įtakos, bet ne lemiamos. Didžiausią įtaką ilgalaikėje perspektyvoje rezultatams daro pasišventimas tam, ką darai, bei nuolatinis sunkus darbas treniruotėse.
„Kaip ir bet kuriame sporte, taip ir žūklėje, jei nori būti čempionas arba prizininkas, turi daug treniruotis. Čia reikalingas absoliutus automatizmas. Ūkiškai kalbat, tai reikia „atmušti ranką“. Užmetimas, žuvies atkabinimo greitis, kaip greitai įmeti į sietelį, kaip greitai uždedi masalą… Kiekviena sutaupyta sekundė suteikia tau galimybę atlikti užmetimą ir pagauti papildomą žuvį. Ne veltui visi stalai, meškerių laikikliai, pašarai, masalai yra ranka pasiekiami, kad galvos nuo plūdės nusukti nereiktų“, – sakė M. Trybas.
Treniruotės, anot žvejų, vyksta nuolat. Savo malonumui jie važiuoja tik žiobrių gaudyti. O šiaip jiems kiekviena žvejyba yra treniruotė.
„Treniruojamės visada. Ypač artėjant varžyboms. Pasižiūri, su kokio tipo meškere bus varžybos, su tokia ir važiuoji prie savo vandens telkinių. Pavyzdžiui, žinau, kad varžybose naudosime tolimą užmetimą. Tai ir žvejoju su tokia meškere, tikrinu, kaip metasi, kokios plūdžių ir svarelių sistemos geriausios, kas mažiausiai pinasi ir kelia kitų problemų“, – apie treniruočių subtilybes pasakojo A. Šešeika.
M. Trybas priduria, kad treniruotėse jiems svarbiausia ne pagauti žuvį, o tobulinti techniką, išsiaiškinti kitus niuansus.
„Galiu pasakyti taip, kad jei žuvis toje vietoje yra – mes ją surasime ir ištrauksime. Bet treniruotėse svarbiausia ne laimikis. Po valandos žinau, kokia sistema dirba, pasitreniruoju ragatke pašarą pašaudyti. Labai svarbu žuvis pasišerti vienoje vietoje. Jei pašarą paskleisi 30 kvadratų plote, tai žuvys išsisklaidys ir bus maža naudos“, – sakė M. Trybas.
Varžybose – didelis krūvis
Prieš kiekvienas rimtas varžybas vyksta specialus pasiruošimas.
„Jei varžybos Lietuvoje, tai prieš savaitę nuvažiuojame į žvalgybą apsižiūrėti vietą, pamėginti pažvejoti. Tada atvykstame iki varžybų likus porai dienų. Treniruotės intensyvios, vyksta testavimai, kas geriausiai veikia, kokia žuvis, koks telkinys. Prieš pasaulio ar Europos čempionatus visa rinktinė treniruojasi bent penkias dienas“, – sakė M. Trybas.
Treniruotėse ir didžiosiose varžybose žvejams tenka didelis krūvis, nes, kaip minėta, darbas prasideda jau prieš savaitę.
„Keliesi anksti ryte, tada porą valandų vyksta pasiruošimas. Tada ilga treniruotė. Svečiose šalyse paprastai būna karšta, visą dieną po prakaitu. Vakare grįžti, atsikvepi ir sėdi prie kabliukų, sistemėlių rišimo kitai dienai. Nueini gulti prieš vienuoliktą, o ryte scenarijus lygiai toks pat. Per savaitę jau nuvargsti, o jos pabaigoje laukia varžybos, per kurias vyksta nuolatinis intensyvus darbas be jokių pertraukų. Nuovargis žiaurus“, – kalbėjo A. Šešeika.
Jam antrino ir kolega, pažymėjęs, kad žvejams tenka atlaikyti ir oro sąlygas.
„Saulė, karštis, o tau tenka išsėdėti ir dirbti keturias valandas. Nuo sėdėjimo nugaras pradeda skaudėti, nes to sėdėjimo prieš tai buvo visą savaitę. O būna, kad ir vėjas sukyla, lietus. Gaudydamas su „štekeriu“ tu konkrečiai kaip kačelkoje jautiesi. Būna, kad ir meškerės lūžta. O tokiomis sąlygomis dažniausiai nelabai kas ir kimba. Jokio malonumo, tik vargas. Bet jei viskas sekasi ir kimba, tai nors ir fiziškai sunku, bet vis tiek kaifuoji“, – kalbėjo M. Trybas.
Kuris geresnis?
Nors abu biržiečiai dabar priklauso visai neseniai jų pačių suburtai komandai „Plūdės fanai“, tačiau asmeninėje įskaitoje jie konkurentai. Anot žvejų, kuris geresnis, reikia vertinti pagal rezultatą.
„Austrius gal yra kiek techniškesnis. Viską preciziškai mėgsta daryti, bet dėl to jis yra ganėtinai lėtas. Kažką ten daro, krapštosi, meta, bet, žiūrėk, – už kitus jau daugiau žuvies pritraukęs. Aš daug greitesnis, kartais grubiai bet kaip tą žuvį iš vandens lupu. Bet šiemet geresnis yra Austrius, nes jis asmeninėje Lietuvos čempionato įskaitoje užėmė ketvirtąją vietą, o aš penktąją. Pradžia buvo labai sudėtinga, bet paskutiniuose etapuose buvau tarp prizininkų. Svarbu, kad abu pagal reitingą patekome į rinktinę“, – sakė M. Trybas.
Kolega savo komandos draugui irgi pažeria komplimentų.
„Mindaugas greitas. Panašiai kaip musė prieš tapkę – užsimojai, o jau jos nebėra. Niekas jo nenori gauti į žvejybos zoną. Jam „palauk“ nėra. Pirmą jis tave išnervins, iš pusiausvyros išves, o po to tik vardo paklaus. Nuolat rėkauja, garsiai skundžiasi, kad jam kažkas nesiseka. Aš kai tai girdžiu, tai esu ramus – jam viskas labai gerai. Baigiasi varžybos, ateina jis toks susiglaudęs. Klausiu, kaip pavarei? O jis su ta savo slapta šypsenėle kelia nykštį aukštyn ir sumurma – pirmas“, – juokiasi A. Šešeika.
Rezultatams įtakos turi ir finansai. Jei anksčiau buvo rėmėjų, tai šiemet suburtai biržiečių komandai buvo kiek sunkiau. Tačiau papildomos išlaidos noro varžytis ir žvejoti neatvėsina. Plūdinės meškerės meistrai randa laiko ir varžyboms Biržuose – kelinti metai paeiliui rengia jaunimo varžybas.
„Neturėdami geriausios įrangos Lietuvoje jau šeštus metus laikome aukščiausią lygį. Esame ten dėl didelės aistros žūklei ir iš čia ateinančio meistriškumo. Tai Biržų jauniems žvejams tikrai turime ką papasakoti, ką patarti, ir džiugu, kad susidomėjimas varžybomis kasmet didėja. Gal naujas komandos narys užaugs“, – viliasi biržiečiai, priklausantys Lietuvos sportinės žūklės plūdine meškere elitui.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
