Rytų fronte nieko naujo. Taip galėtume vertinti situaciją, kalbėdami apie santykius su Rusija ir jos vasale Baltarusija. Nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo, šimtmečius Rusija ne tik ginklu bando užvaldyti mūsų kraštą. Tam visą laiką pasitelkiamos ir minkštosios galios – propaganda, dezinformacija, vidaus konfliktų kurstymas, visuomenės skaidymas, pasitikėjimo valstybe menkinimas. Šis karas vyksta nuolat, jo pagrindinis tikslas yra pakirsti mūsų visuomenės atsparumą priešintis bei sugriauti mūsų tapatybę. Apie tai Biržų Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje kalbėjo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento patarėja Auksė Ūsienė bei visuomenininkas, istorinės atminties bei informacinio karo tyrinėtojas Dominykas Čivilis.
Pilkasis laukas
Auksės Ūsienės pranešimo tema – „Propaganda ir dezinformacija. Priešiškos informacinės operacijos Lietuvoje“. Iš esmės tai pasakojimas apie Rusijos ir Baltarusijos informacinę veiklą prieš mūsų valstybę.
Pradžioje A. Ūsienė kalbėjo apie propagandos tipus, nes negalima visos propagandos vertinti absoliučiai neigiamai.
Tarkime, sveiko gyvenimo būdo, ligų prevencijos, sporto ir panašių dalykų propaganda yra teigiamas reiškinys.
Šiuo atveju yra aiškūs jos šaltiniai ir tikslai, mokslininkai tai vadina „baltąja propaganda“.
Anot patarėjos, bėdos prasideda ten, kur prasideda pilkasis laukas – neaiškūs informacijos šaltiniai ir selektyvi tiesa. Selektyvi tiesa – kai pateikiama dalis tiesos, kažkas nuslepiama, dar kažkiek manipuliuojama faktais. „Tokia propaganda – mūsų departamento duona kasdieninė“, – atsiduso A. Ūsienė. Jos yra daugiausiai, sklinda ji iš Rusijos ir Baltarusijos. Dažnai pasitaikanti taktika yra tokia – visiškai melagingas šaltinis pabando apsimesti tikru, patikimu šaltiniu. Tai gali būti kibernetiniai įsilaužimai, po kurių paskelbiama absoliučiai melaginga informacija. Skaitytojas perskaito portalo žinutę nežinodamas, kad tai yra melagiena, jis tą intormaciją laiko portalo žurnalistų darbu. O realiai pats portalas dažnai nežino, kas į jį įsilaužė – šiaip kažkokie blogiečiai, kažkokios tarnybos ar Rusijos intormacinės armijos padalinys. Tokiu būdu paskleidžiamas melas. Istorijos paprastai skleidžiamos apie įvykius, kurių nebuvo, nėra ir nebus. Anot A. Ūsienės, tokių atvejų fiksuojama keliasdešimt per metus.
Kaip atpažinti
Kaip tokią propagandą atpažinti? Pirmiausia, reikia domėtis visuomeniniu gyvenimu Lietuvoje ir nors šiek tiek tuo, kas vyksta pasaulyje. Patariama žinią patikrinti 2-3 informaciniuose kanaluose – lietuviškuose ar vakarietiškuose, o ne rusiškuose ar baltarusiškuose. Gauta informacija ir asmeninis sveikas mąstymas leis suvokti, kiek tikra yra skleidžiama žinia.
Dar viena lengvai atpažįstama propagandos technika – etikečių klijavimas. Tai reiškia, kad apie kažkokį subjektą mes niekada neišgirsime ko nors gero. Jei kalbama apie ukrainiečius – tai jie naciai, fašistai, banderovcai, Kijevą valdo chunta ir panašiai. Jei kalbama apie mūsų partizanus – tai jie banditai, žydšaudžiai, teroristai, kriminaliniai nusikaltėliai. Mūsų valstybė – nedemokratinė, rusofobiška, liliputinė ir pan. „Neišgirsite nė vieno teigiamo epiteto, klijuojamos etiketės ir visos jos turi neigiamą arba niekinantį kontekstą“, – sakė pranešėja.
„Jei apie ukrainiečius dar kartais pasakoma kažkas teigiamo, nes jie esą tie patys rusai, tai jau mes esame absoliutus blogis – naciai ir fašistai“, – kalbėjo A. Ūsienė.
Dar viena technika – futuristinės ateities spėlionės. Jos pagrįstos ne faktais, duomenimis ar skaičiavimais, o kažkokiomis neaiškiomis prielaidomis. Tarkime, jei NATO kariautų su Rusija, tai NATO būtinai pralaimėtų. „Kol COVID pandemija dar buvo iki mūsų neatėjusi, Italijoje buvo paskleistas gandas, jog rusai nesirgs COVID, nes yra visi paskiepyti nuo tuberkuliozės, pas juos labai gera sveikatos sistema. Net vaikai žino, kad virusas ir bakterija yra skirtingi dalykai, skiepai čia niekuo dėti, tačiau taip galbūt buvo bandoma nuraminti Rusijos visuomenę. Tokia melaginga propaganda atsisuka prieš patį skleidėją, valstybė negali meluoti savo piliečiams, taip prarandamas žmonių pasitikėjimas“, – sakė A. Ūsienė.
Patarėja kalbėjo ir apie impersonavimo techniką, kai žinia skleidžiama be aiškaus šaltinio – „ekspertai nustatė“, „mokslininkai nustatė“ ir pan. Kartais prisidengiama kokios nors labai žinomos organizacijos vardu ir logotipu, nors pati organizacija apie tai nieko nežino. Taip kompromituojama ir pati organizacija, ir padidinama melagingos žinios svoris.
Dar plačiai naudojamas propagandos būdas – pasakojimas, kai randama tarsi buvusio įvykio liudininkų. Tam taip pat panaudojami komentarai socialiniuose tinkluose, jų pagrindu „kepami“ straipsniai, tarsi atspindintys visuomenės nuomonę, žinoma, pačią blogiausią.
Juodasis laukas
Yra ir juodoji propaganda. Čia jau naudojamas visiškai melagingas žiniasklaidos šaltinis arba apsimetama kažkokiu patikimu šaltiniu. Šiuo atveju pavyzdžiais gali būti visiškai melagingos žinutės apie įvykius, kurių nebuvo. Buvo straipsniai, esą per kariuomenės pratybas žuvo vaikas, apie neva vokiečių karių išprievartautą mergaitę ir pan. Tam internete sukuriamas puslapis, atkartojantis tikro žinomo portalo vaizdą, įsilaužiama į veikiantį tinklalapį arba sukuriamas visai naujas, patikimai atrodantis puslapis. Anot A. Ūsienės, tokie dalykai nėra labai dažni, tačiau turi didelę tarptautinę žalą, nes internetu tokios melagienos spėja pasiekti daugelį šalių. Vėliau paneigti tokią informaciją yra pakankamai sudėtinga, paprastai tokios informacinės atakos būna gerai paruoštos ir koordinuotos.
Tikslas – keisti žmonių elgesį
Anot A. Ūsienės, propagandistai bando daryti įtaką mūsų mąstymui, kad pakeistume savo elgesį jų labui. Tas siekis gali būti visiškas abejingumas arba nepasitikėjimas valstybe, valdžios institucijomis, manymu, kad viskas šalyje yra blogai. Siekiama, kad žmogus nuolat gyventų nusivylimo nuotaikomis, niekuo nepasitikėtų.
Toks žmogus neis ginti valstybės, neteiks valstybei paramos arba net gali pradėti jai kenkti – dalyvauti įvairiose akcijose ir riaušėse, nukreiptose prieš valstybės institucijai. Atėjus dienai X, toks asmuo kolaboruotų su priešu arba paėmęs ginklą net eitų šaudyti į savo šalies piliečius.
„Tokios propagandos siekis – kad kuo daugiau žmonių palaikytų priešą, nenorėtų ginti savo valstybės, kažkokiu būdu padėtų agresoriui“, – sakė A. Ūsienė.
Nuolatos siunčiamomis negatyviomis žinutėmis siekiama pakirsti visuomenės pasitikėjimą savo šalimi. Pasak ekspertės, pozityvios žinutės iš Rusijos propagandistų gali būti tik apie sovietmetį – „prie ruso buvo geriau“, „kultūra ir sportas tada klestėjo“ ir panašiai. Dabar sakoma, kad po Nepriklausomybės viskas yra blogai, nepriklausomai, kokia politinė jėga yra valdžioje.
„Kalbant apie taktinius Rusijos tikslus Baltijos šalių atžvilgiu, jie nori, kad mes būtume nepasitikintys, su palaužtu pasitikėjimu valstybe, kad nieko nedarytume, nerengtume savo visuomenių ir politinių jėgų pasipriešinimui. Kad viskas būtų kaip 1940 metais, kai valdžia priėmė sprendimą nesipriešinti“, – sakė A. Ūsienė.
Naratyvai ir temos
Pasak pranešėjos, dabar propagandistų labiausiai puolamos visos temos, susijusios su šalies gynyba. „Kariuomenė, krašto apsaugos finansavimas, pajėgumų plėtra, įsigijimai – bet kas, susijęs su krašto apsauga, yra pirmoje vietoje. Toliau – užsienio politika, narystė ES, santykiai su kaimynais ir tie dalykai, kur mūsų politikai yra aktyvūs“, – pagrindinius priešiškos propagandos ir dezinformacijos taikinius vardijo pranešėja. Vyksta puolimas ir prieš konstitucinių pagrindų apsaugą – žodžio, žiniasklaidos laisvę, žmogaus teisių apsaugą, teisėsaugos institucijų veiksmus, valstybės valdymą. „Visi mūsų energetinės nepriklausomybės projektai taip pat visą laiką buvo puolami.
Tai ir suskystintų dujų terminalas, ir elektros jungtis su Vakarais, atsijungimas nuo Rusijos energetinio žiedo, net elektros nepirkimas iš Astravo atominės elektrinės – visą laiką buvo bandoma įteigti, kad šie projektai nereikalingi, nerentabilūs, brangūs, nuskurdins Lietuvos gyventojus ir pan., – sakė A. Ūsienė. – O gyvenimas parodė, kad mes buvome teisūs“.
Pranešėja kalbėjo ir apie bandymus iškraipyti istorinę atmintį, istorijos perrašinėjimą, faktų neigimą arba iškraipymą, taip pat manipuliacijas skurdinimo ir socialinės atskirties temomis.
Neretai propaganda taikoma tikslinei auditorijai – atskiroms visuomenės grupėms pagal amžių, išsilavinimą ar net lytį.
A. Ūsienė aiškino įvairių propagandos technikų panaudojimą, jos skleidimą per kiną, literatūrą ir kitas kultūros bei meno formas. „Jei susidūrėte su informacija, kuri kelia stiprias emocijas – nusivylimą, pyktį, baimę ar paniką, taip pat informacija apie grėsmę sveikatai ir gyvybei, nusikaltimus prieš vaikus ir kitus civilius, tokias išgirstas, perskaitytas ar pamatytas žinias reikia vertinti labai atsargiai ir būtinai tikrinti“, – patarė pranešėja.
Antroje renginio dalyje visuomenininkas, istorinės atminties bei informacinio karo tyrinėtojas Dominykas Čivilis kalbėjo, kokius pavojus mums kelia litvinizmas – baltarusių pseudomokslinė teorija, pagal kurią tikroji arba istorinė Lietuva buvo Baltarusija. Ši tema – kitame straipsnyje.
