Paradoksas – tai teiginys ar situacija, kuri atrodo prieštaraujanti logikai ar pati sau, bet kartu gali būti ir teisinga.
Vis niekaip nesibaigia kai kurių politikų bei politikuojančių asmenų dejonės bei kritika viskam, ką tik daro Savivaldybė (valdžia), toliau viešojoje erdvėje aiškinama, kaip blogai yra Biržuose, kaip baisiai miestas nuskurdęs, netvarkytas, neprižiūrimas ir tiesiog paliktas likimo valiai. Paskaičius tokius vietinių veikėjų pasisakymus, atrodo, kad čia žmonės gyvena vos ne kaip Sibiro glūdumoje, o štai visur kitur aplinkui (ypač Kazlų Rūdoje) – gyvenimas tiesiog virte verda ir gerėja kiekvieną dieną.
Tiesą sakant, kartais net sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl kai kurie iššūkiai niekaip nesisprendžia būtent Biržuose.
Bet štai turistai ar žmonės, kurie retai atvyksta į Biržus, kažkodėl tą pačią situaciją dažniausiai mato visiškai priešingai: negali atsigrožėti ne tik pačia Biržų krašto gamta, bet ir pasikeitusia aplinka ir įvykusiais pokyčiais. Jie mato ir sutvarkytas miesto aikštes, ir tiesiamus dviračių takus bei kitą vystomą infrastruktūrą, mato nuostabią gamtą, mato vietinius žmones, kurie puoselėja šį kraštą. Ir jie kalba, kad Biržai atrodo labai pasikeitę per paskutinius 20 metų, ir pasikeitę gerąja prasme.
Prieš kurį laiką vienas politikas Biržuose buvo laimėjęs rinkimus ir į Seimą, ir į Biržų mero postą. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju po rinkimų buvo sunku rasti nors vieną rajone žmogų, kuris būtų prisipažinęs, kad balsavo už jį.
Iš čia ir pirmasis paradoksas: besisvečiuojantys Biržuose mato progresą, kalba, kad Biržai labai išgražėjo ir atrodo daug geriau už aplinkinius rajonus, o vietiniai viešosios erdvės „ekspertai“ mato tik nuskurdusį ir galutinai atsilikusį rajoną.
Kaip žmogus, kuris atsikėlė gyventi į Biržus lygiai prieš 20 metų, galiu tik patvirtinti, kad Biržai tada ir dabar skiriasi kaip diena nuo nakties.
Ir šiuo atveju tikrai nenoriu kalbėti apie tai, kas čia labiausiai nusipelnė dėl pokyčių Biržuose. Noriu pasakyti, kad tik bedvasis ar susipykęs su visu gyvenimu asmuo gali nepastebėti pasikeitusio, išgražėjusio, patogesnio miesto. Niekas nesiginčija, kad dar daug ką reikia tobulinti, bet juk kitaip ir negali būti, gyvenimas nestovi vietoje ir iššūkiai niekada nesibaigs. O čia, tiesą sakant, kartais net sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl kai kurie iššūkiai niekaip nesisprendžia būtent Biržuose.
Antrasis paradoksas: jau seniai pastebėjau, o vietiniai prekeiviai tai patvirtino, kad Biržuose turgus yra ne tik žymiai didesnis nei aplinkiniuose rajonuose, bet ir žymiai brangesnis. Žmonės čia noriai leidžia pinigus, jų turi daugiau nei kituose miestuose, todėl ne tik turguje, bet dažnai ir parduotuvėse prekės kainuoja brangiau nei Pasvalyje ar Kupiškyje.
Vadinasi, prekybai sąlygos yra labai geros, uždirbti galima daugiau. Bet kažkodėl Biržuose iki šiol nėra normalaus prekybos centro, nors tokie jau seniai yra tiek Pasvalyje, tiek Kupiškyje, nekalbant jau apie Rokiškį.
Trečiasis paradoksas: kai tik atvykau gyventi į Biržus, nuo pirmos minutės visur girdėjau, kokią nuostabią gydyklą turi Biržai (Likėnus), koks nuostabus gydomasis purvas, kurį perką visos kitos sanatorijos, o jau pati Likėnų sanatorija irgi tiek svarbi Biržams, kad jos pavydi ne tik Anykščiai, bet šiek tiek ir Druskininkai. Su kuo bepakalbėsi, visi tvirtino, kad didžiuojasi Likėnais kaip tikru Biržų perlu. O bet tačiau netrukus išaiškėjo, kad Likėnų sanatorija priklauso visai ne Biržams, o Panevėžio ligoninei ir aukso vertės gydomojo purvo klodus biržiečiai atidavė / pardavė svetimiems, tad jo vienu metu buvo galima gauti praktiškai visose gydyklose Lietuvoje, išskyrus pačius Likėnus.
Biržiečiai kalba, kad patys geriausi / pelningiausi taksi klientai – socialiai remtini ir nuolatinio darbo neturintys asmenys.
Ketvirtasis paradoksas: visi žinome, kad rinkimai pas mus demokratiški, bet dažniausiai laimi ne tie, už kuriuos balsavome. Na, bent jau po rinkimų dažnai tai girdime sakant. O Biržuose šis paradoksas atsiskleidžia labiausiai.
Jei dar atsimenate, prieš kurį laiką vienas politikas Biržuose buvo laimėjęs rinkimus ir į Seimą, ir į Biržų mero postą. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju po rinkimų buvo sunku rasti nors vieną rajone žmogų, kuris būtų prisipažinęs, kad balsavo už jį.
Penktasis paradoksas: Biržų rajone, deja, nedarbingumo lygis viršija respublikos vidurkį, o socialinei pagalbai skiriamos lėšos sudaro didelę dalį Savivaldybės biudžeto. Atrodytų, kad dauguma žmonių vos išgali susimokėti mokesčius ir nusipirkti maisto, o pramogų ir ne pirmo būtinumo prekių vargiai galėtų įsigyti. Bet kaip tada paaiškinti, kad Biržuose nuolat turi darbo iki 10 taksi ekipažų, kai aplinkiniuose rajonuose jų arba visai nėra, arba vienas / du geriausiu atveju. O biržiečiai kalba, kad patys geriausi / pelningiausi taksi klientai – socialiai remtini ir nuolatinio darbo neturintys asmenys.
Šeštasis paradoksas: na turbūt visa Lietuva žino, o jau biržiečiai tikrai ne tik žino, bet ir labai didžiuojasi miesto kilme ir savo pilimi. Su kuo bepakalbėsi, visada didžiuojamasi Radvilų gimine ir tuo, ką jie sukūrė Biržuose. Ir ne be reikalo – juk tai viena įtakingiausių ir žymiausių LDK didikų giminių, turėjusių išskirtinę įtaką visos Lietuvos politikai ir kultūrai. Tiesiogine prasme be Radvilų nebūtų Biržų. Tad jų reikšmė Biržams tiesiog nepamatuojama. Atrodo, kad tokiems žymiems veikėjams, kaip įprasta visose šalyse ir miestuose, pagrindinėje aikštėje turėtų stovėti didingas paminklas jų pagerbimui.
Na, didingas paminklas pagrindinėje aikštėje iš tikrųjų stovi, bet jis mažiausiai susijęs su Radvilomis.
Gal J. Janonis ir buvo talentingas poetas-revoliucionierius, bet jo svarba Biržams niekaip nepalyginama su pačių Biržų įkūrėjais Radvilomis. Tačiau didingas paminklas Janoniui yra, o Radviloms niekaip neatsiranda.
Gal J. Janonis ir buvo talentingas poetas-revoliucionierius, bet jo svarba Biržams niekaip nepalyginama su pačių Biržų įkūrėjais Radvilomis. Tačiau didingas paminklas Janoniui yra, o Radviloms niekaip neatsiranda.
Greičiausiai dar būtų galima atrasti ir daugiau Biržų krašto išskirtinumo ir savitumo, lyginant su likusia Lietuva, bet ir tai, kas labiausiai įstrigo per tuos dvidešimt metų, daro Biržų kraštą ypatingą.
Na, Biržai tiesiog kitokie: įdomūs, šiek tiek paslaptingi, įtraukiantys ir kartu išlaikantys tam tikrą atstumą, nelengvai prisijaukinami, bet vėliau giliai įstringantys širdyje ir nebepaleidžiantys – štai tokie pasirodė man Biržai per tuos 20 metų. Daug sunkiai paaiškinamų dalykų čia vyksta, daug dar išliko paprotinės teisės likučių žmonių bendravime – todėl iš kitų regionų atvažiavusiems žmonėms dažnai būna nelengva prisitaikyti prie vietinio gyvenimo būdo bei papročių.Kartais nelengva ir suprasti, ką vietinis žmogus nori pasakyti, nes dažnai biržiečiai su atvykėliais neatvirauja ir daugiau tyli, nei kalba. Bet pagalvojus, kitaip ir negali būti, juk net tarpusavyje susitikę geriausi draugai viską vienas kitam pasipasakoja trumpai ir aiškiai:
Kū tuje?
Nieka!
Mylėkime ir didžiuokimės Biržais!
Audrius Jukna, Biržų rajono savivaldybės tarybos narys
