SENA AUŠROS OBELIS
Daug kartų tą keistą, seną, išraiškingą obelį, priimančią pasaulį savo it rankos į šonus išskėstomis šakomis – regėjau, grožėjaus, fotografavau, skyniau vaisius ir žiūrėjau, kaip debesiu žydi pavasariais.
Net nežinau, kas ją pasodino – greičiausiai mano senelė, labai mėgus šią „pepinkų“ veislę.
Obelis sensta, džiūsta jos šakos, tačiau atkakliai laikos, kai kuriais metais pilna neįtikėtinai daug obuolių. Vertinu senąsias protėvių obelis – jų dar išliko. Augs jos, kol beveik savaime sunyks, džius, numirs – tik tada nupjausiu, o gal auginsiu ant jų kreivų kamienų gebenių žalumą, kuris džiugins regą ir per žiemos speigus.
Niekada nesupratau tų „naujakurių“, kurie, nusipirkę sodybas, išpjauna retų senųjų veislių obelis.
Senosios sodybų obelys turi daug atminties.
ŽIEMOJIMAS
Nesvarbu, ar žiema graži, ar purvina – žiemojimas būna ilgas ir nelengvas. Kartais net sunkus, kylantis iš daugybės išorinių ir vidinių priežasčių, o vidinės, be abejo, individualios ir kiekvieno daugiau ar mažiau skirtingos, kaip ir žiemojimo sąlygos bei vietovės.
Žiemojimas regisi ilgas lyg Homero hegzametrai, nusidriekę per „Iliadą“ ir „Odisėją“. Skirtumas tik tas, kad mums žiemojant beveik nieko neįvyksta (nekalbu apie plačiojo pasaulio chaosą), o Homero tekstai prisodrinti aibės įvykių.
Šaltis ir šviesos stoka, per daugybę metų ir kartų susiformavę mūsų žiemojimo instinktai, bendras apmirimas gamtoj kartais sukelia norą įlįst kažkur it šikšnosparniui ir pramiegot bent dalį žiemos.
Bet koks lengvas mūsų žiemojimas, palyginus su Arkties pirmeiviais, kai kurie negrįždavo iš tų kelionių ir žiemojimų – Amundsenas, Nansenas ir kiti.
Dar palyginkim mūsų žiemojimą su šių metų Ukrainos žiema, kai dėl orkų raketų ir dronų atakų net Kijevą palieka gyventojai, daug kur likę be šilumos, elektros ir vandens… Ir kareivio žiemojimas bunkeryje ar apkasuos, ginantis nuo „rašistų“ atakų.
Tokiame kontekste mūsų žiemojimas, fiziniai, buitiniai ir psichologiniai sunkumai pasirodys kaip rojus.
Nes taika, kokia ji bebūtų, yra iš tiesų panaši į rojų.
PŪGOS KATĖ
Žiema – šalta pūgos katė nubėga
Akis jos traiškanota – mėnuo
Danguj pasiekęs pilnaties viršūnę
Tik rytą pėdsakų nebus ant sniego
Šalta pūgos katė per dieną miega
Eglyno žalio vidury – jinai
Pavasarį ištirps kaip sniegas
Nubėgs upokšniais
nepalikdama pėdų
