Prieš 33 metus sukurtas amerikiečių filmas Švilpiko diena pasakoja apie vyrą, kuris kas rytą atsibunda toje pačioje dienoje ir niekaip iš jos negali ištrūkti. Kai atsibudęs ryte peržiūriu naujienų srautą, jaučiuosi kaip to filmo herojus.
Rusija ir toliau žudo ukrainiečius ir naikina civilizuoto gyvenimo palaikymui skirtą infrastruktūrą. Ukrainiečiai bando smogti atgal. Ekspertai ir toliau žada, kad Rusijos ekonomika tuoj visiškai sugrius, o Vladimiras Putinas moralizuoja vertybių gaires esą praradusius vakariečius. Dronų spiečiai kelia siaubą visame pasaulyje. Transliuojami vaizdai, kaip po Aziją skraido raketos, o Donaldas Trumpas skelbia eilinę pergalę ir tvirtina, kad niekada dar taip gerai negyvenome. Tuo metu Lietuvos valdantieji bando įrodyti, kad valstybės valdymui pakanka tik noro.
Švilpiko diena atkreipia dėmesį į svarbų dalyką – tai, kad žmogus pripranta net prie pačių beprotiškiausių dalykų.
Tiesa, kaip nuolat įsitikiname, daugiausia jie nori pinigų ir šlovės, o valstybės jėgos auginimas gali ir palaukti.
Švilpiko diena atkreipia dėmesį į svarbų dalyką – tai, kad žmogus pripranta net prie pačių beprotiškiausių dalykų.
Prieš ketverius metus absoliuti dauguma mūsų jautėmės šokiruoti vaizdų, kaip į Kyjivo gyvenamuosius rajonus lekia raketos. Gerai pamenu, kai ilgą laiką jaučiausi kaip kuolu per galvą gavęs, visi darbai krito iš rankų, galėjau galvoti tik apie siaubą, kurį išgyvena ukrainiečiai.
Šiandien informacija apie siaubingus įvykius jau nebešokiruoja ir tapo įprastu kasdienybės palydovu.
Esu tiek senas, kad dar prisimenu laikus, kai politikas, nesvarbu, koks galingas besijaustų, pagautas meluojant, raudo ir teisinosi. Šiandien praktiškai visų pasaulio šalių lyderiai išmoko pataikauti Donaldui Trumpui ir niekas nedrįsta jam į akis pasakyti, kad jis meluoja.
Esu tiek senas, kad dar prisimenu laikus, kai politikas, nesvarbu, koks galingas besijaustų, pagautas meluojant, raudo ir teisinosi. Šiandien praktiškai visų pasaulio šalių lyderiai išmoko pataikauti Donaldui Trumpui ir niekas nedrįsta jam į akis pasakyti, kad jis meluoja. Nors visi mato, kad jis tame pačiame interviu sako tarpusavyje nesuderinamus dalykus. Po Bučos tragedijos daug kas sakė, kad peržengtos visos ribos, ir Rusijos oficialiems atstovams, kol neįvyks radikalios transformacijos ir atgailos, negali būti vietos padorioje kompanijoje. Šiandien matome, kai jam ranką spaudžia bent dviejų Europos Sąjungos valstybių vadovai, rusų sportininkai neša šios agresyvios valstybės vėliavą paralimpinėse varžybose ir net Eurolygos vadovas tvirtina pasiilgęs CASK klubo.
Taip pat ir Lietuvos viduje. Ne tiek seniai buvo laikas, kai ministras Jaroslavas Narkevičius buvo priverstas palikti savo pareigas, nes pasinaudojo tarnybine padėtimi. Beje, šiandien jis vadovauja vienai iš valdančiąją daugumą sudarančių frakcijų Seime.
Viešai pareiškiama, kad Lietuvos atkurta Nepriklausomybė yra ne teisėtas aktas, bet sukilimas prieš teisėtą tvarką. Esą viena iš „spalvotų“ revoliucijų. Ne, tai nėra „naujas žodis“ istorijos moksle, bet Rusijai taip reikalingas pretekstas „atstatyti teisėtą tvarką“ Lietuvoje. Rusijos propagandiniai kanalai iš karto išplatino pareiškimą, kad aukštas pareigas užimantis Lietuvos politikas esą „pripažino istorinę tiesą.“ Tik kvailumas ir noras pasirodyti?
Ministrė pirmininkė, drįstanti kitus mokyti, kad reikia taupyti valstybės pinigus, net nepagalvoja iš asmeninių pinigų apmokėti savo artimųjų pažintines keliones į Žiemos olimpiadą ar Vatikaną. Jei tai būtų tik nedideli kluptelėjimai atkaklioje kovoje už bendrą gėrį. Tačiau panašiau, kad gerovės valstybė kuriama tik konkrečiam žmonių sąrašui.
Pavojinga tai, kad, gyvenant su jausmu, kad nesibaigia tas pats košmaras, atbunka savisaugos jausmas.
Kaip kitaip paaiškinti vangią reakciją į vieno iš valdančiųjų veikėjų sistemingą veikimą prieš savo valstybės interesus. Ką turiu galvoje? Susipriešinimo tautiniu pagrindu kurstymas, paramos kovojančiai Ukrainai poreikio menkinimas, sankcijų nusikalstamiems režimams kritika, Lietuvos krašto apsaugos stiprinimo poreikio sabotavimas įvairiais būdais, pradedant grasinimu nebalsuoti už biudžeto projektą, kuriame esą pernelyg lėšų skiriama gynybai, baigiant Lietuvos kariuomenės patvirtintų veiksmų plano kritika. Paprasčiausias noras būti dėmesio centre? Galbūt žmogus turi gilius pacifistinius įsitikinimus? Kai jau atrodo, kad nebėra, kaip nustebinti, pereinama į „aukštesnį“ lygmenį.
Viešai pareiškiama, kad Lietuvos atkurta Nepriklausomybė yra ne teisėtas aktas, bet sukilimas prieš teisėtą tvarką. Esą viena iš „spalvotų“ revoliucijų. Ne, tai nėra „naujas žodis“ istorijos moksle, bet Rusijai taip reikalingas pretekstas „atstatyti teisėtą tvarką“ Lietuvoje. Rusijos propagandiniai kanalai iš karto išplatino pareiškimą, kad aukštas pareigas užimantis Lietuvos politikas esą „pripažino istorinę tiesą.“ Tik kvailumas ir noras pasirodyti?
Pavojinga tai, kad, gyvenant su jausmu, kad nesibaigia tas pats košmaras, atbunka savisaugos jausmas.
Pavasaris galingai įsiveržė į Lietuvą, su daug saulės ir šilumos. Tačiau bent kol kas nematau vilties ženklų, kad prasideda nauja diena.
Tiesa, ukrainiečiai ginasi ir nesiruošia trauktis, tikėtina, kad baigsis Orbano epocha Vengrijoje, o Amerikoje tirpsta D. Trumpo pasekėjai. Taip pat ir gyventojų apklausos Lietuvoje rodo, kad didžioji dauguma žmonių pavargo nuo cinizmo ir tuščių pažadų.
Filmas Švilpiko diena turi laimingą pabaigą – košmaras baigėsi ir herojus, brandesnis ir išmintingesnis, pradeda naują dieną. Gal pavyks ir mums? Tik noriu atkreipti dėmesį, kad jis net ir košmariškoje situacijoje nepalūžo ir netapo pasyvus. Jis kovojo, kaip pavasaris kovoja prieš žiemą.
