Biržietės Jūratės Duderienės kasdienybę nuo vaikystės lydi muzika: mokymasis Biržų vaikų muzikos mokykloje, tolesnės studijos, o po jų – darbas vaikystės muzikos mokykloje. Jau 42 metai – chorinio dainavimo, solfedžio, antrojo instrumento fortepijono mokytoja metodininkė pavadinimą pakeitusioje Vlado Jakubėno meno mokykloje. Du dešimtmečius – Biržų evangelikų reformatų bažnyčios vargonininkė. Todėl pokalbis daugiausia buvo apie gyvenimą su muzika, mokinius, kasdienybę ir iššūkius.
– Pažintis su muzika prasidėjo nuo Biržų vaikų muzikos mokyklos?
– Taip, nuo šios mokyklos. Pirmoji mano fortepijono mokytoja buvo Loreta Šinkariova. Facebook‘o draugės esame iki šiol. Ir tie pirmieji mokymosi metai buvo kiek kitokie: mokykloje trūko klasių, todėl mokytis groti pianinu eidavau pas mokytoją į namus. Ne viena aš taip mokiausi. Bendrų dalykų – solfedžio, choro – pamokos vykdavo mokykloje. Choras buvo labai didelis, tik vienas, jame dainavo visų klasių mokiniai. Dainuoti mus mokė žinoma chorvedė Aldona Visockienė, vėliau išvykusi į Klaipėdą. Muzikos mokytis labai patiko. Šeštoje klasėje jau tvirtai žinojau, kad pasirinksiu muziką. Dėl fortepijono abejojau, solfedžio mokytoja man patarė rinktis dirigavimą ir pasirinkau. Ir visiškai nesigailiu dėl to. Žinau, kad esu vietoje, ir tikrai man tas darbas sukelia vidinį pasitenkinimą ir pasididžiavimą savo pasirinkimu. Man tai labai prasminga veikla.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame kovo 31 d. antradienio laikraštyje.
