Biržietės Jūratės Duderienės kasdienybę nuo vaikystės lydi muzika: mokymasis Biržų vaikų muzikos mokykloje, tolesnės studijos, o po jų – darbas vaikystės muzikos mokykloje. Jau 42 metai – chorinio dainavimo, solfedžio, antrojo instrumento fortepijono mokytoja metodininkė pavadinimą pakeitusioje Vlado Jakubėno meno mokykloje. Du dešimtmečius – Biržų evangelikų reformatų bažnyčios vargonininkė. Todėl pokalbis daugiausia buvo apie gyvenimą su muzika, mokinius, kasdienybę ir iššūkius.
– Pažintis su muzika prasidėjo nuo Biržų vaikų muzikos mokyklos?
– Taip, nuo šios mokyklos. Pirmoji mano fortepijono mokytoja buvo Loreta Šinkariova. Facebook‘o draugės esame iki šiol. Ir tie pirmieji mokymosi metai buvo kiek kitokie: mokykloje trūko klasių, todėl mokytis groti pianinu eidavau pas mokytoją į namus. Ne viena aš taip mokiausi. Bendrų dalykų – solfedžio, choro – pamokos vykdavo mokykloje. Choras buvo labai didelis, tik vienas, jame dainavo visų klasių mokiniai. Dainuoti mus mokė žinoma chorvedė Aldona Visockienė, vėliau išvykusi į Klaipėdą. Muzikos mokytis labai patiko. Šeštoje klasėje jau tvirtai žinojau, kad pasirinksiu muziką. Dėl fortepijono abejojau, solfedžio mokytoja man patarė rinktis dirigavimą ir pasirinkau. Ir visiškai nesigailiu dėl to. Žinau, kad esu vietoje, ir tikrai man tas darbas sukelia vidinį pasitenkinimą ir pasididžiavimą savo pasirinkimu. Man tai labai prasminga veikla.
– Kas skatina tokius jausmus?
– Didžiausias apdovanojimas – matomi mokinių pasiekimai ir rezultatai. Tai pagrindinis motyvas dirbti, džiaugtis darbu ir judėti į priekį. Rezultatai – kai gražiai suskamba kūrinys, kai jis būna atliekamas su nuotaika, kai vaikams smagu, kai jie pajaučia malonumą prisiliesti prie kūrinio, prie dainos.
– Ar prisimenate pirmuosius darbo metus, kai į savo mokyklą grįžote kaip mokytoja?
– Dirbti mane pakvietė tuometinė direktorė Lina Vireliūnienė. Pirmiausia – dėstyti solfedžio. Taip pat pradėjau dirbti su jaunučių choru.
Buvo 1984 metai. Kolektyvas mane gražiai priėmė. Džiaugiausi darbu, nes dirbti muzikos mokykloje man atrodė prestižo reikalas. Gal pirmaisiais metais labiau pasitikėjau savimi, turėjau daugiau ambicijų, nenorėdavau priimti kritikos. Tačiau netrukus supratau, kad žinau ne viską, išmokau sveikai priimti kritiką.
Paskui pradėjau dirbti su ansambliais, dėstyti antrąjį instrumentą fortepijoną. Taip dirbu iki šiol. Tuoj bus 42 metai…
– Mokyti fortepijono, matyt, padeda ir tai, kad šios specialybės mokėtės muzikos mokykloje?
– Man tai ir sekasi, ir patinka.
Prireikus pati galiu akompanuoti nesudėtingus kūrinius choristams ir ansambliams. Buvo toks laikas, kai jaunučių choras koncertmeisterio neturėjo, akompanuodavau pati. Bet čia iš bėdos, nes akompanuodamas telkiesi į grojimą ir sunkoka išgirsti dainavimą, intonacijas. Dabar pagroju savo mažiausiems dainininkams.
– O mažiausi dainininkai tai…
– Tai ankstyvojo ugdymo programos vaikai, 5-6 metų. Labai patinka dirbti su jais. Po pamokų išlekiu kaip ant sparnų. Mažieji labai smalsūs, daug ką nuoširdžiai priima, kartais – kaip ir visi šiuolaikiniai vaikai – turi savo nuomonę, linkę pavadovauti. Aš esu linkusi išgirsti jų norus ir nuomonę.
– Seniai dirbate su „ankstyvukais“?
– Daug metų. Kai kurios buvusios mano mokinukės jau studentės. Štai Liepą mokiau nuo ketverių metų, dabar ji septintokė, turi puikų, sodrų ir stiprų balsą, išlaisvėjo kaip dainininkė. Labai džiaugiuosi Liepa ir jos tėveliais, kurie visaip skatino ir ugdė savo dukrą. Beje, Liepa dalyvavo ir „Dainų dainelės“ televizijos konkurse.
– „Dainų dainelėje“ Jūsų mokiniai dalyvaudavo nuolat…
– Beveik kiekviename konkurse. Kelerius metus turėjau ir vyresnių klasių mokinių ansamblius (su ansambliu dirbdavau nuo pirmos iki paskutinės klasės), su jais dalyvaudavome „Dainų dainelėje“. Dainuodavo daugiau mokinių, ir rezultatai būdavo geresni. Dabar turiu tik pradinukus, o juos išmokyti gražios intonacijos ketverių metų neužtenka. Pastarieji du konkursai nebuvo labai palankūs. Prieš dvejus metus prieš rajono atranką susirgo keli mano dainininkai, pasirodyti nepavyko, o šiemet mano šešiametei regiono apžiūroje pritrūko trijų dešimtųjų balo iki patekimo televizijos konkurse.
– Jums visada labai svarbus dalykas buvo ir yra intonacija. To siekiate ir dirbdama su mokiniais, ir su suaugusiaisiais…
– Iš tiesų tai yra labai svarbu. Negaliu klausyti, jei vaikai neintonuoja. Mėgėjui gal ir tas pats, o profesionalui pirmoje vietoje yra intonacija. To pirmiausia siekiu mokydama dainavimo savo mokinius. O pirmokams, antrokams nėra taip paprasta išmokti suvaldyti savo balsą, prisitaikyti prie choro, išgirsti ir padainuoti tikslią melodiją. Kol jie įpranta valdyti savo balsą, girdėti save ir kitus, praeina nemažai laiko.
– O naujais mokslo metais ateina naujų choristų ir vėl darbas nuo pradžių?
– Šiais mokslo metais buvo ypač daug naujų vaikų. Pavasarį choras jau suskamba, nors ne visi gali įveikti, tarkim, šių metų užduotį – pasiruošti respublikinei moksleivių dainų šventei. Su kai kuriais naujokais choristais tariamės: šie metai dar ne jūsų metai, dar sudėtinga išmokti repertuarą, teks palaukti kitos šventės. Į dainų šventę sėkmingai praėjome atranką, bet važiuosime dvidešimt dainininkų, nors chore daugiau kaip trisdešimt mokinių.
– Dainų šventė – nemenkas iššūkis. Ar vaikai buvo pasiryžę išmokti repertuarą?
– Su choristais tarėmės kartu: norime ar nenorime važiuoti į šventę. Vaikai neleido abejoti – norime. Teko išmokti penkias jaunučių chorų repertuaro ir keturias jungtinio choro dainas. Vienos bendro choro pamokos per savaitę tikrai neužteko. Esu labai dėkinga mokiniams, o ypač – jų tėveliams, kad ir iš atokių kaimų atveždavo vaikus į repeticijas per atostogas, savaitgalius. Nelengva užduotis buvo išmokti gestų kalba parodyti „Dainų dainelės“ žodžius. Bet ir tai mes įveikėme. Repetuojame ir toliau, kad nepamirštume nei gestų kalbos, nei kitų dainų.
Gal ir birželį, prieš išvykdami į liepos pradžioje vyksiančią šventę, dar susirinksime repeticijai, viską pakartosim. Mes labai laukiame dainų šventės, norime būti jos dalimi. 10 metų moksleivių dainų šventės nevyko, dabar sugrįžta, tęsia kultūrinę tradiciją ir tuo džiaugiamės.
– Bet Vlado Jakubėno meno mokyklos jaunučių choras dainų šventėse, tiesa, mažesnėse, dalyvaudavo?
– Kasmet dalyvaudavome Vakarų Lietuvos mokinių dainų šventėje Klaipėdoje. Nepraleidome nė vieno dainų festivalio „Mes – Lietuvos vaikai“, jis kas ketveri metai irgi vyksta Klaipėdoje. Šiemet jau gavome kvietimą į Vakarų Lietuvos dainų šventę, bet nebevažiuosim – ruošimės respublikinei.
– Esate dalyvavę ir festivalio „Mes – Lietuvos vaikai“ konkurse…
– Galima patiems spręsti, ar dalyvauti konkurse, ar tik vykti į festivalį. Pernai konkurse dalyvavome, užėmėme II vietą.
– Vaikams tokios išvykos svarbios?
– Svarbios ir brangios. Mes ne tik dainuojame. Klaipėdoje aplankome jūrų muziejų, pabūname prie jūros, žaidžiam žaidimus. Tai suvienija ir sujungia choristus. Ir į Panevėžio apskrities dainų šventę važiuojame, ir į Skaistkalnės festivalį „Pavasaris Šenberga“, ir į Vlado Jakubėno meno mokyklai draugiškas Latvijos mokyklas.
– Neeilinės pamokos buvo operytės…
– Statėme dvi buvusios mūsų mokinės Indros Mažuikaitės sukurtas operytes: „Valentina ir Klementina“ ir „Ežio namas“. Tai iš tiesų įvykis.
Pirmajai operytei padėjo ruoštis visi mokyklos darbuotojai ir buvo puikus rezultatas. Net į Vilnių, į Karininkų ramovę, važiavome rodyti „Valentinos ir Klementinos“. „Valentiną ir Klementiną“ žiūrėjo ir jos autorė I. Mažeikaitė, pagyrė, kad operytė mums pavyko. Beje, I. Mažeikaitę mokiau solfedžio… O šios operytės solistė Hilarija dabar vokalą studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vaikų negąsdina ilgi tekstai, juos greitai įsimena, jei įdomi melodija ir siužetas. Tik su šokiu kiek sudėtingiau. „Ežio namui“ dėl šokių mums talkino Loreta Gasiūnaitė.
– Jūsų mokiniai dainuoja nemažai I. Mažuikaitės dainų?
– Man pačiai ir vaikams jos dainos patinka. I. Mažuikaitė pati dirba su vaikais, dainos nuotaikingos, patogios dainuoti.
– Turėtume paminėti dar vieną svarbų Vlado Jakubėno meno mokyklos renginį, kuris praėjusiais metais vyko ketvirtą kartą – tarptautinis jaunučių chorų festivalis „Dainuojantys Biržai“. Daugiausia organizacinių rūpesčių turite Jūs, šio renginio idėjos autorė. Įspūdinga chorams susitikti, dainuoti atskirai ir kartu…
– Festivalis vyksta kas antri metai. Idėja gimė pasižvalgius į kaimynus: Rokiškis turi solistų ir ansamblių renginį, Pasvalys – jaunių chorų festivalių, Kupiškis ansamblių, o jaunučių chorų festivalio nėra. Pirmasis festivalis buvo daugiau vietinis, vyko prie Pilies, dalyvavo ir mūsų rajonų mokyklų chorai, pasvaliečiai, o paskui festivalis išsiplėtė, jame dalyvauja ir vilniečiai, ir panevėžiečiai, pasvaliečiai, kitų rajonų, Latvijos mokyklų chorai. Tai tikrai puiki proga pabendrauti vaikams ir jų mokytojams.
– Visą laiką mokote vaikus, o prieš trejus metus ėmėtės mokyti suaugusiuosius. Kuo šis darbas ypatingas?
– Ilgiausiai su manim Aušra, jau treti metai. Vaikai yra imlesni, jie greičiau viską išmoksta, ir tekstą, ir žodžius. Vaikams reikia greito rezultato. Su suaugusiais kiek sunkiau, jie atsargesni, bijo suklysti, labai analizuoja savo klaidas.
– Kaip keitėsi mokiniai, jei lygintumėte pirmųjų darbo metų ir dabartinius?
– Šiandieniniai mokiniai laisvesni, jie turi daugiau visokios patirties, yra keliavę po pasaulį, labiau socializuoti. Ir koncertinių kelionių mokykla rengia kur kas daugiau, ir su tėvais vaikai į koncertus, spektaklius važiuoja.
Informacinės technologijos mokiniams savos – kartais tenka prašyti jų pagalbos. Sunku pasakyti, kada dirbti buvo ar yra lengviau.
Dabar pats mokytojas turi daugiau ruoštis pamokoms, daugiau domėtis, neatsilikti nuo technologijų, reikia ieškoti dainų, kad sudomintų. Jei vaikai sako, kad neįdomu, girdžiu jų nuomonę. Aktyvesnės mūsų chore mergaitės, jų kur kas daugiau.
– O kaip dėl privalomo dainų šventės repertuaro? Nebuvo – nepatinka?
– Kuo daugiau repetavom, tuo mokiniams dainos tapo priimtinesnės. Svarbiausia buvo noras dalyvauti šventėje.
– Apie išvykas jau kalbėjome. Bet mokiniai ten patiria turistavimo dalykų, tarkim, miegoti sporto salėje ant grindų…
– Tai kaip tik įdomu: juk namuose ant grindų nemiega. Mes ir žaidimų susigalvojam, vaikai salėse dūksta, būna linksma. Kelionėse mums gerai sekasi, vaikai klauso, dėl visko susitariame. Dar jokių problemų nebuvo kilusių. Kelionėse mus lydi kai kurie tėveliai, ir tai labai svarbu, nes vienai važiuoti su didele grupe nelengva.
– Dvidešimt metų esate Biržų evangelikų reformatų bažnyčios vargonininke. Kuo svarbi ši tarnystė?
– Tarnaudama bažnyčioje įsitikinau, kad tai tikinčiųjų bendruomenė, kurią jungia tikėjimas Jėzumi Kristumi. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmogus nėra vienas. Ji skirta tam, kad tikintieji padėtų vieni kitiems siekti išganymo, dalintųsi meile ir bendryste. Tai man yra labai svarbu. O giesmes, kurioms vadovauju, kurias užvedu ir groju, gieda visa bažnyčia.
– O vasaros kapinių šventės?
– Visi vasaros savaitgaliai – šiose šventėse. Gražūs paminėjimai, šiltos agapės. Žmonės į šventes suvažiuoja iš visos Lietuvos. Giedoti kapinėse daugiau tenka mums su kunigu, kartais vyresni žmonės padeda.
– Kaip pati išsaugot savo balsą?
– Dar nejaučiu jokių pokyčių. Bet savo balsą saugau ir kitus mokau saugoti: nepervargti, neforsuoti, neperrėkti. Ir vaikų prašau dainuoti natūraliu kantileniniu balsu. Atsiremti į kvėpavimą, vesti garsą, artikuliuoti – tai pagrindiniai dalykai.
– Laikas sau. Šuns nebeturite, katės ir neturėjote…
– Patinka kelionės, ramios veiklos, patinka lankytis koncertuose. Džiaugiuosi bendravimu su anūkais. Kasmet trise savaitei išvažiuojame prie jūros. Džiugas ir Medeina kas antrą savaitgalį leidžia pas mane. Buvimas su anūkais yra viena iš turtingiausių emocinių patirčių. Tai ne tik laisvalaikio leidimas, bet ir gilus kartų ryšys. Noriu būti reikalinga ir jaučiu, kad esu reikalinga.
Su sūnaus šeima leidžiamės į tolimesnes keliones. Tai geriausias būdas atitrūkti nuo kasdienybės, tobulėti, pažinti kitų šalių kultūrą, tradicijas. Lieka daug spalvingų prisiminimų. Kelionės būna ne tik poilsinės, ne tik prie jūros gulime. Tenka ir fizinių išbandymų. Bet mano anūkai ištvermingi. Štai lipdama į kalną Kipre pailsau ir turėjau grįžti atgal, o Džiugas su Medeina puikiai tuos keturis kilometrus įveikė. Jau aplankėme Kretą, Maltą, Kiprą, planuojam į Ispaniją, Malagą.
– Ačiū už pokalbį.
