
PABAIGOS PRADŽIA
Žvelgiu į kelias šio pavasario egles sodyboj, kur dabar dažniausiai rašau, skaitau, šiaip būnu, fotografuoju ar dirbu negudrius privalomus sodybų darbus – ir kaskart stebiuosi, kokios aukštos ir didelės tos eglės, kurias, berods, dar visai mažas sodinau su senele, nors to fakto šimtu procentu negaliu patvirtinti. Tik gerai atmenu – per kokias žiemos atostogas ar gal dar tada, kai nėjau į mokyklą, nuo menko kiemo kalnelio leisdavaus beržyno link rogėmis žiemą, o tų eglių viršūnėlės vos kyšodavo iš didesnės pusnies… Dabar jos tokios didelės, lyg būtų kokį šimtą metų augusios giriose.
Iš jų jau būtų galima išpjauti vidutinio platumo lentas, nes kažkodėl pamenu, prie sovietų, kaip vieną tiesiog kosmiškai didelę, peraugusią eglę kadaise senelė liepė vyrams nuleisti ir iš jos išpjauti krūvą lentų, tiesa, su daug šakų, bet tos lentos mano vaikystėj buvo labai plačios, pasakiškai plačios, o ir pasaulis tada nebuvo toks mažas kaip dabar; tada jis buvo pasakiškai platus ir visas paslėptas būsimuosiuose toliuose – tiek akių lėliukėse, tiek sąmonėje… Taip, tos eglės man taip pat primena pabaigos pradžią, kai nueitas ganėtinai ilgas kelias, ir mintis ratu sugrįžta į įvairias pradžias – ir todėl, kad kartais traukia ir žeidžia tie sentimentai, ir todėl, kad tie rato apsisukimai yra dėsningi mūsų sąmonei ir protui, ir todėl, kad daugybė dalykų gyvenime ir gamtoje eina, sukasi, rieda ratu ar kaip ratas… Tik vienas ratas, kuo ilgiau gyveni, vis labiau tampa nebe ratu, o tiesiasi į kažkokią tiesę, į kažkokį kelią – tai kiekvieno iš mūsų gyvenimas, nuo pradžios iki galo iš rato išsitiesiantis į kelią su aiškia pradžia ir būsima pabaiga. Kartais ir keista, ir filosofiška, ir stoiška jausti, mąstyti tą pabaigos pradžią, tą savotišką visa ko sulėtėjimą, tą ėjimą į gylį, į beprotiškai didelį gylį (beprotiškai neįmanomą tuštumą?…), iš kurio jau nebeprisikeliama, nebesugrįžtama.
Ir šis jausmas nieko bendra neturi su religinėmis pomirtinėmis amžinybėmis arba kokia nors rytietiška nirvana; ir pomirtinė amžinybė, ir nirvanų „rūšys“ mano amžinybės suvokime yra daugiau kaip kultūrinės-religinės metaforos, kartu apibrėžtos kažkokių ribų, neva nurodančių, kaip jas jausti ir kaip jaučiant suvokti ar kanoniškai interpretuoti. O man regisi, kad tikrasis a m ž i n y b ė s d a b a r jausmas yra kažkuo už viską realesnis, labiausiai viską aprėpiantis ir sugeriantis į save, „nepririštas“ prie kultūrų ir net laiko, talpinantis savy šios sąvokos kvintesenciją.
Ypač tada, kai bendraamžės eglės primena pabaigos pradžią.
PASITIKĖJIMO
pasitikėk medžiu
debesiu
sugniaužta
žemės sauja
į kurią vėliau
pats pavirsi
pasitikėk sraigės
nuostabiu lėtumu
šlykščiai greitėjančiame
pasaulyje kurį
vis daugiau klastojame
medis neišduos
nebent bus nukirstas
žemė neišduos
nebent bus užnuodyta
sraigės galbūt išnyks
bet tai nesvarbu
jei būsim už jas
anksčiau išnykę

