„Motokrosą ir varžybas sapnuoju kone kas naktį“, – sako sporto aukštumų pasiekęs ir Biržų motokrosui nemenką savo gyvenimo dalį skyręs Gediminas Variakojis.
Susitikti su vienu iš motokroso krikštatėvių norėjosi kuo skubiau. Gyvenimas lekia pašėlusiu tempu – mažiau nei prieš mėnesį į paskutinę kelionę Biržai išlydėjo ilgametį G. Variakojo bendražygį Saulį Zalinkevičių. Žmonių, kurie dar gali papasakoti apie didžiojo motokroso pradžią Biržuose, praktiškai neliko.
Daug gavo, daug prarado
Gediminas Variakojis gimė 1945 metų kovo 5 dieną Papilyje.
„Žinote, mano gimtadienis – Stalino mirties dieną. Todėl gerai ją atsimenu. Tądien mokytoja atėjo su dirbtinėmis ašaromis akyse ir pasakė, kad tėvelis Stalinas mirė ir dar ryšium su neįprastai tam metui šaltu oru paleidžia mus namo. Visa klasė kad sušuks „ura“! Bet tą „urą“ gal kas išgirdo, pagalvojo, kad mirtim džiaugiamės. Neilgai trukus tą mokytoją į Sibirą išvežė“, – prisimena G. Variakojis.
Gyvenimas nebuvęs lengvas. Tėvelio G. Variakojis nematęs. Jį nušovę, kai Gediminas dar buvęs kūdikio lopšy. Vaikystės prisiminimuose – nepritekliai, sunkumai, piemenavimas už duonos kąsnį…
„Kai prisimenu, tai pačiam savęs gaila palieka. Bet viskas ėjo ir praėjo – su daugybe istorijų. Nemažai kas pasimiršo, visko prisiminti gal ir nebeįmanoma. Varžybos, įvairūs verslai, tiek žmonių sutikta. Daug ką per gyvenimą praradau, bet daug ir gavau. Negaliu skųstis. Svarbu dabar, kad dar tos sveikatos pagal amžių yra“, – sako 82-uosius einantis G. Variakojis.
„Agaro“ gimimas
Nors G. Variakojis yra tapatinamas su motoklubu „Ponoras“, tačiau jis buvo motoklubo „Agaras“ įkūrėjas bei jo ilgametis narys.
„Klubo įsteigimą padiktavo situacija. Buvo Biržuose motokrosas kaip dalis sportinės technikos klubo, per kolūkį motociklus gaudavo. Bet buvo kartą patikrinimas. Ant popierių pripirkta motociklų, o parodyti neturi ką. Tai važiavom, rodėm duobę, kur nuvažinėtus motociklus padėjom. Valdininkai kalėjimo išvengė, bet motokroso sekciją uždarė“, – pasakojo G. Variakojis.
Tuomet motokrosininkų buvo apie dešimt ir visi sportuoti norėjo, tad jauni vyrai ieškojo galimybių.
„Į partijos komitetą laišką apie situaciją parašiau ir už kelių dienų mane pas Čingą (Žemės ūkio skyriaus vadovą – red.) kviečia. Paaiškinau, kad jaunimas sportuoti nori. Priskyrė mus „Tarybinio artojo“ kolūkiui, bet tuometiniam pirmininkui buvo nusispjauti į motokrosą – jam artėjanti sėja labiau rūpėjo. Tad mes vėl į valdžią kreipiamės. Ir taip tris kartus, kol pirmininkas ant kilimėlio buvo iškviestas ir nebeturėjo kur dėtis“, – sunkią klubų kūrimo pradžią mena G. Variakojis.
Anot jo, reikalai iš esmės pasikeitė, kai „Tarybiniam artojui“ vadovauti pradėjo Kazimieras Putramentas. Klubas varžybose dalyvavo, tik šalia kitų jo pavadinimas keistai atrodė.
„Varžybose kaip kolūkiečiai dalyvavome. Reikėjo klubui pavadinimą susigalvoti. Atsiverčiau tarptautinių žodžių žodyną ir žiūriu – agaras, mūsų Kilučių ežero riešutas. Taip pavadinimas ir buvo išrinktas. Beje, pavadinimas „Ponoras“ tokiu pat būdu buvo išrinktas ir taip pat sąsajų su Biržais turi. Ponoras – tai karstinės duobės anga, plyšys“, – klubų vardų rinkimo ypatumus prisiminė motokroso klubų steigėjas.
Pergalės ir rizikos
Pirmosios būsimo Tarybų Sąjungos čempiono motokroso varžybos vyko Latvijoje.
„Varžybose pradėjau dalyvauti su motociklu „Izh“. Pirmas startas buvo Latvijoje. Aš kažkaip turėjau tą aštrumą, kaip mes vadindavom, „chvatkę“. Mačiau, kad ten smėlis, tai iškart gazą užlaužiau, pirmas išėjau, bet viskas daugmaž baigėsi ties pirmu tramplinu, nuo kurio nusikočiojau. Po to pamačiau „Ural“ motociklą ir kaip vaikas jo užsinorėjau. Taip ir prasidėjo istorija motociklų su priekabomis klasėje“, – pasakoja motokrosininkas.
G. Variakojui važiuoti sekėsi. Didžiausias laimėjimas – su komanda iškovotas Tarybų Sąjungos čempionų titulas. Po to biržietis tapo sporto meistru.
„Prie starto stojo 42 ekipažai, po du iš kiekvienos respublikos. Mūsų abu ekipažai gerai suvažiavo ir komanda tapo čempione. Didelis įvykis – čempionai iš Lietuvos, Biržų! Gerai tais laikais važiuodavau, sporto meistro vardą gavau. Bet būti čempionu reikia biškį ir durnam būti. Čia ta gerąja prasme. Pažiūrėkit, kaip dabar pasaulinio lygio čempionai lekia, tiesiog skrenda su motociklais. Argi pilno proto žmogus taip galėtų?“ – su šypsena kalba sporto pergales skynęs G. Variakojis.
Ryškūs veterano prisiminimai ir iš varžybų Karpatų kalnyno prieigose.
„Karpatuose buvo trijų dienų lenktynės, gal tiksliau ralis, kaip dabartinis dakaras. Kasdien po 100 kilometrų važiuoti reikėjo. Pirmą dieną finišavom pirmi, po mūsų antra vieta gal po 45 minučių atvažiavo. Prieš antrą dieną perspėjo, kad per tiltą važiuotume atsargiai. Važiuojam, žiūriu, kad tas tiltas normalus. Davai tik gazo… O tilto pabaigoje vanduo viską išplovęs – tarp kelio ir tilto nieko nėra. Tai skridom, lūžo motociklas, varžybos baigtos“, – prisimena ne vieną iššūkį patyręs motokrosininkas.
Tėvo keliu eina sūnus
Nors G. Variakojui važiuoti sekėsi gerai, bet aistra motokroso sportui priblėso, kuomet teko priverstinai daryti pertrauką.
„Pagal tuometinę tvarką sporto meistrai varžybose dalyvauti galėjo iki 40 metų, o kandidatai dar trumpiau.
Po to tą durną tvarką panaikino, bet pertrauka davė savo. Nors nuo motokroso neatitolau, bet pats važiuoti nebenorėjau. Vėliau prasidėjo ir visokie verslai, galybė kitų reikalų“, – pasakojo pirmąjį kooperatyvą Biržuose įsteigęs G. Variakojis.
Kad vyras nebevažiuoja į varžybas, nepyko ir žmona Renata, su kuria, anot Gedimino, žodžiu buvo skirtasi ne sykį – kone prieš kiekvieną ilgesnę išvyką į motokroso varžybas. Tačiau tėvo aistrą motociklams ir sportui perėmė sūnus Liutauras.
„Liutauras klube su manimi nuo penkerių metų pradėjo trintis, galima sakyti, kabinoje gyveno. Nemažai varžybų važiuodavome. Nenorėjau iš pradžių aš jo leisti į motokrosą varžytis. Bet su ašaromis akyse atėjo… Labai daug jis sporte pasiekė ir dar dabar važiuoja“, – apie sūnų kalbėjo veteranas.
Per daug pinigų – per mažai aistros
G. Variakojį galima pamatyti kone kiekvienose motokroso varžybose Biržuose. Domėjimasis motokrosu nedingo, bet veteranas pasiilgsta senų laikų, kai varžybos būdavo didžiulis įvykis.
„Kiek anuomet būdavo žiūrovų, žmonių – minios. Motokrosas buvo didelė šventė ir įvykis. Aišku, laikai keičiasi, žmonės dabar turi visokiausiu pramogų. Taip pat gali viską per televizorių ramiausiai pažiūrėti, nereikia niekur vykti. Aš ir pats varžybas per televizorių ramiai sau pažiūriu. Atsimenu, futbolą, „Žalgirį“ su kompanija žiūrėjom. Tik galvą pasukau kažkur, o jau visi rėkia, nes įvartį įmušė. Kur pakartojimas? Stadione to nebūna“, – mintimis dalijosi veteranas.
Anot jo, motokroso sporte irgi šiek tiek tvarkos trūksta, viską lemia pinigai.
„Per daug sportą lemia pinigai. Turi – važiuoji, neturi – stovi už tvoros arba namie. O technikos sportas yra be galo brangus – tūkstančiai eurų. Mano laikais klubas pats motociklų turėjo, kas ateina, tas gali važiuoti. Ir gal daugiau tos aistros visi turėjo. Gerai, kad dar idėjinių žmonių yra, tokių kaip Tadas Špokas, kuris daro labai gerą darbą“, – pastebėjo buvęs garsus sportininkas.
Ar dažnai sporto veteranas prisimena motokrosą ir senus laikus?
„Motokrosą ir varžybas sapnuoju kone kas naktį“, – sako aukštumų motokroso sporte pasiekęs ir daug Biržų motokrosui davęs biržietis.
