Nenuspėjamos šalies valdovas, siekiantis perrašyti istoriją, atkurti ir plėsti imperijos sienas. Šaltakraujiškas karo nusikaltėlis, kuris šokdina galingų pasaulio valstybių vadovus. Kariauti su juo pavojinga, nes tai asmuo, ignoruojantis moralės normas bei žmonių gyvybių vertę.
Būtent su juo teko susitikti biržiečiui Petrui Jukoniui. Tai buvo ne šiaip susitikimas, o kova, kurioje reikėjo ne tik fizinės jėgos, bet ir vidinės galios.
Šių metų balandį atsisisveikinome su Petru Jukoniu. Jis vadinamas legendiniu Lietuvos sporto veikėju, pirmuoju Biržų sporto mokyklos dziudo treneriu.
Per ilgus darbo dešimtmečius P. Jukonis išugdė daug žinomų sportininkų, užsiėmė įvairia veikla, jo gyvenimas buvo itin ryškus.
Tai buvo išskirtinė asmenybė – azartiška, gyvybinga, spalvinga.
Kaip žinia, apie tokius žmones sukasi ne tik ištikimų bičiulių, kolegų, bendraminčių ratas.
Buvo ir pavydėjusių Petrui talento, sėkmės, polėkio. Buvo ir besinaudojančių juo, ir svarbiais gyvenimo momentais besielgiančių išdavikiškai.
Išskirtinis, audringas, kupinas nuotykių žmogaus gyvenimas yra palanki terpė įvairiems mitams. Laikas dažnai trina ribas tarp mitų ir tikrų faktų, todėl buvę įvykiai kartais įvardijami kaip išgalvotos istorijos.
Viena iš tokių istorijų – kaip biržietis Petras Jukonis kadaise nugalėjo patį Vladimirą Putiną.
Petras apie šį įvykį daug kam pasakojo, o 2000 metais jo istoriją užrašė „Šiaurės rytai“. Tais pačiais metais V. Putinas tapo Rusijos prezidentu, todėl nepaviešinti fakto apie biržietį vyruką, ant tatamio patiesusį būsimą Rusijos vadovą, būtų buvusi nuodėmė.
Publikacijos pavadinimas aitrino skaitytojų vaizduotę – „Biržietis, nugalėjęs Rusijos prezidentą“.
Likimo ironija – publikacija pasirodė balandžio 1-ąją, todėl kai kurių ji buvo suprasta kaip pokštas. Negana to, pasigirdo Petro kolegų balsų, tvirtinančių, kad ši istorija yra viso labo lakios fantazijos vaisius.
Vis tik faktų apie P. Jukonio ir V. Putino kovą niekas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. O nežinomybė – palanki dirva mitams prigyti.
Šį pavasarį, po Petro Jukonio mirties, jo brolis Vidmantas užsiminė apie „Sportas24.lt“ straipsnį, kuriame esą priminta istorija su V. Putinu. Šį straipsnį išsaugojęs vyriausias Petro sūnus Marius (tituluotas sportininkas, sėkmingai sekęs tėvo pėdomis).
Netrukus „Šiaurės rytus“ pasiekė 2020 m. liepą pasirodžiusi publikacija „Brangiai kainavęs keltas tostas „Už laisvą Lietuvą“. Tai buvo interviu su ilgamečiu Lietuvos sambo imtynių federacijos generaliniu sekretoriumi Virginiju Geču jo 70-mečio proga.
Ir štai jis žurnalistui pasakoja: „1973-aisiais, be kitų turnyrų, dalyvavau ir atvirose „Daugavos“ dziudo taurės varžybose Rygoje. Ten jėgas bandė ir trejais metais už mane jaunesnis Vladimiras Putinas, atstovavęs tuomečiam Leningradui (dabar – Sankt Peterburgas). Jis varžėsi 60 kg svorio kategorijoje, o aš – 65 kg. Tarp 47 dalyvių užėmiau gana aukštą 5-6-ą vietą. Su V. Putinu vienoje svorio kategorijoje per tas varžybas ėmėsi Petras Jukonis. Jie abu pateko į finalą ir V. Putinas buvo nugalėtas paskutinėmis sekundėmis – varžybų teisėjas į viršų pakėlė biržiečio ranką“.
Taigi susitikimas su V. Putinu tikrai buvo. Ir tikrai P. Jukonis jį patiesė ant tatamio.
Tik kyla kai kurių neaiškumų dėl varžybų ir datų.
2000 metais Petras korespondentei pasakojo apie Pabaltijo dziudo čempionatą, kuriame dalyvavo Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Leningrado ir Lietuvos rinktinės. Jis minėjo, kad čempionatas vykęs prieš 24 metus, t. y. 1976 metais. Dar kitą datą mini knygos „Ąžuolų giria“ (1996 m.) autorius Remigijus Naužemys: anot jo, 1977 m. P. Jukonis Lietuvos dziudo čempionate nugalėjo visus varžovus ir laimėjo aukso medalį; „tais pačiais metais iškovoja Pabaltijo čempiono vardą“.
Pabaltijo čempionate tarp 8 Lietuvai atstovaujančių sportininkų buvo ir biržietis Petras Jukonis. Vos per dvidešimt perkopusiam sportininkui tai buvo pirmasis tokio lygio čempionatas.
„Buvau labai geros sportinės formos. Viena ranka prie skersinio prisitraukdavau 10 kartų, dviem – 70. O štangą gulėdamas spaudžiau 130 kg, svėriau 65 kg“, – prisiminė Petras. Tačiau apie pergalę tąsyk negalvojęs – trūkę psichologinio pasirengimo.
Anot P. Jukonio, Vladimiras Putinas Pabaltijo dziudo čempionate atstovavo Leningrado rinktinei. Jų kovos baigtis turėjo išspręsti, kuris pateks į finalą. „V. Putinas atrodė fiziškai stiprus, techniškas.
Dziudistams labai svarbu išėjimas ant kilimo, susikaupimas, nuoseklumas. Ne paslaptis, jog rusų sportininkai nepasižymėdavo ypatinga tvarka, disciplina. V. Putinas išsiskyrė kuklumu tvarkingumu“.
Petrui ypač įsiminė jo veidas – jame neatsispindėjo jokia emocija.
Tokie esantys tik japonų dziudistai – jie neparodantys nei džiaugsmo, nei kartėlio. Iš V. Putino laikysenos, elgsenos Petras supratęs, jog prieš jį – stipri asmenybė. Atminty įstrigęs retai pasitaikantis momentas: jį, nugalėtoją, pasveikinęs nugalėtasis – V. Putinas paspaudęs jam ranką. „Geležinis“ veidas nerodęs pralaimėjimo nuotaikų.
Vidmantas Jukonis sako, kad jis girdėjęs brolio pasakojimų apie Lietuvos rinktinės trenerio elgesį čempionato metu. Rinktinę treniravęs SSSR nusipelnęs treneris Jurijus Kuricinas, kuris kadaise gyvenęs Leningrade ir ten užsiėmęs imtynių sportu. Varžybų metu P. Jukonį nustebinęs šio trenerio elgesys. Anot Vidmanto, jo brolis turėjęs „karūnuotą“ dziudo imtynių judesį, kuris lėmęs ne vieną pergalę ant tatamio. Sako, minėtų varžybų įkarštyje pasigirdęs Lietuvos rinktinės trenerio šūksnis… V. Putinui, kad šis neleistų Petrui stverti už diržo ir tokiu būdu laimėti.
Taigi mistika apgaubta kova vis tik vyko. Ir ją biržietis laimėjo. Šiandienos kontekste tai galėtų skambėti kaip Putino pralaimėjimas. Tebūnie tai užkalbėjimas.
