Išaušo penktadienis, ir daugelio mintys jau sukasi apie artėjančias dvi išeigines dienas. Darbštuoliai jau bus suplanavę rausti daržus ir sodus, pjauti žolę, kapoti malkas ar kažkaip kitaip įprasminti savo žemiškąją būtį. Tačiau derėtų nepamiršti trečiojo Dievo įsakymo – „Sekmą dieną švęsk“. O kad stipriau būtų, šventimą reikėtų pradėti nuo šeštadienio.
Šį savaitgalį yra minima keletas rimtų ir prasmingų švenčių, kurių tinkamai nepažymėti būtu didelė nuodėmė ir praleista proga.
Paskutinį gegužės šeštadienį Lietuvoje minima Automechanikų ir autoelektrikų profesinė diena, siekiant populiarinti šią profesiją ir pabrėžti jos svarbą. Ir ne veltui. Kiekvienas lietuvys, vairuojantis statistiškai 16-os metų amžiaus automobilį, žino, koks brangus, retas ir godotinas žmogus yra automechanikas ar autoelektrikas. Automobilis, kaip ir žmona, gali užsiožiuoti ir sustoti visiškai be priežasties bet kada ir bet kur. Jei be žmonos dar kurį laiką galima apsieiti (blogiausiu atveju galima rasti pakaitinį variantą), tai be mašinos – nė žingsnio. Šie specialistai – tarsi gydytojai, kurie automobilį prikelia iš laužo, atgaivina ir pratęsia jo gyvenimą. Abu jie priskirtini vidaus ligų daktarams, tik automechanikas daugiau su chirurgijos pakraipa, o autoelektrikas labiau primena neurologą.
Tačiau tiek gerų daktarų, tiek automobilių specialistų yra stygius, rasti juos nelengva. Ir pas vienus, ir pas kitus išankstinė registracija, eilės.
Kaip ir daktarai, žmonės jie pervargę, nervingi, kartais ir nenormine leksika klientą ar jo mylimą mašinytę palydintys. Skirtingai nuo žmones gydančių, geriausi automobilių daktarai kažkodėl slapstosi po vieną garažuose, žinia apie jų meistrystę perduodama tik iš lūpų į lūpas, o jų telefoną ar kitas koordinates gauti labai sudėtinga. Atvirai kalbant, pastarasis būdo bruožas kiek stebina – juk jie ne kokie nelegalai, kad nuo visuomenės slėptųsi.
Kaip ten bebūtų, tačiau šeštadienį rekomenduotina pažįstamus automechanikus ir autoelektrikus pasveikinti, sveikatos ir ištvermės palinkėti. Nešti gėles ir į lūpas bučiuoti leidžiama tik damoms, kitiems gi kartu išlenkti vieną kitą taurelę arbatos yra tiesiog gero tono požymis. Tačiau saikingai – dar laukia sekmadieninės šventės.
Geriausi automobilių daktarai kažkodėl slapstosi po vieną garažuose, žinia apie jų meistrystę perduodama tik iš lūpų į lūpas, o jų telefoną ar kitas koordinates gauti labai sudėtinga.
Jei po automobilių daktarų sveikinimo ir bendravimo vakaro jaučiatės kiek fiziškai bei emociškai išsekę, sekmadienį minimos šventės yra kaip tik jums. Nežinia, kas sugalvojo, tačiau ateinantį sekmadienį minima Diena be vejos pjovimo. Apklausos rodo, kad žolę prie namų ar sodybose nuolatos pjauna kiek daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų. Dėl to tenka atidėti mėgstamus užsiėmimus, laiką su šeima ar draugais, kyla nepasitenkinimo ir nepatogumų. Todėl paskutinį gegužės sekmadienį gyventojai kviečiami bent dienai oficialiai išsivaduoti nuo bet kokių vejos priežiūros darbų, pabūti tyloje, ramybėje ir gaiviame ore, ramiai leisti laiką su šeima, draugais bei kaimynais. Puikus ir pagrįstas motyvas atremti tradicinį žmonos priekaištą dėl drybsojimo prieš televizorių.
Ką verta sekmadienį dar paminėti, tai 2006 metais UNESCO gegužės 31-ąją paskelbtą Pasaulinę šviesiaplaukių dieną. Sakysite, kad jūsų žmona brunetė ar šatenė? Tai tik rodo, kad jūs esate jaunas ir nepatyręs. Ryte buvusią tamsiaplaukę brangiąją vakare galite pasitikti sniego baltumo šukuosena – tuo nereikia stebėtis, bandyti suprasti, o priimti tiesiog kaip natūralią gyvenimo tėkmę. Bet kokiu atveju nepamirškite mylimosios pagirti. Manoma, kad šviesiaplaukės moterys labiau traukia vyrus, gal todėl atsirado mada dažytis plaukus šviesiai. Visokiausius pasakojimus ir anekdotus apie šios plaukų spalvos damas šioje vietoje santūriai praleisime.
Jei neturite vejos, blondinės draugės ar žmonos, tai kažką vis tiek reikia atšvęsti. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija 1987 m. paskelbė gegužės 31-ąją Pasauline diena be tabako. Šią dieną visi rūkantieji skatinami bent vieną dieną nerūkyti. Pabandykite, gal pavyks ištverti.
