Prieš dešimtmetį šalyje vykstant vaikų globos pertvarkai Biržuose pirmoji budinčia globotoja ryžosi tapti pedagogė Regina Žemaitienė. Per aštuonerius metus jos ir sutuoktinio Sauliaus šeimos namuose buvo priglobti 28 vaikai. VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro budinčios globotojos Reginos Žemaitienės veiklą įvertino ir Biržų rajono vadovai. Už reikšmingą indėlį į budinčių globotojų tinklo plėtrą Biržų rajone ir vaikų globos sistemos stiprinimą Lietuvoje jai įteikta mero padėka.
Gimusią Sibire užaugino teta
Regina Žemaitienė sako, kad ryžtas globoti svetimus vaikus greičiausiai yra jos duoklė už pačios gautą gerumą.
Gimusi Sibire tremtinių šeimoje į Lietuvą ji buvo parvežta būdama vos pusės metukų.
Mama iš Rusijos parvažiavo su bėdomis, tad ketverių metukų Reginą priglaudė ir užaugino teta Eugenija Jagminienė. Ji, beje, užaugino tris ne savo vaikus.
„Tais laikais globėjams ir išmokų, ir pagalbos nebūdavo. Bet mus ji užaugino, išmokė, padėjo. Buvo kaip mama, ir net geresnė nei kai kurios kitos mamos. Leido į muzikos mokyklą, buvau aprengta, pamaitinta ir neskriaudžiama“, – pasakoja moteris.
Regina baigė medicinos mokyklą ir Klaipėdos universiteto ikimokyklinio ugdymo pedagogiką bei psichologiją. Penkerius metus ligoninėje dirbo medicinos seserimi, bet šis darbas jai neprilipo – labai patiko būti su vaikais, todėl 35 metus išdirbo vaikų ugdymo įstaigoje „Vyturėlis“, dalį jų – su specialiųjų poreikių vaikais.
Veikloje nesijautė viena
Susiklostė tokios aplinkybės, kad Regina nusprendė palikti darbą. Apie tai sužinojusi tuometinė Biržų savivaldybės merė Irutė Varzienė moteriai pasiūlė eiti dirbti į naujai kuriamą globos sistemą budinčia globotoja. Moteris nutarė pabandyti, juolab kad jautė turinti patirtį, be to, su vaikais dirbti jai patiko.
Tapusi pirmąja budinčia globotoja rajone ji mano padariusi didelį darbą, nes ne tik priglaudė daug vaikų, bet ir prikalbino dar tris buvusias bendradarbes pradėti šį darbą.
Regina neslepia, kad buvo baimių prieš tampant budinčia globotoja. Bet pagalvojo, kad pabandysianti, o jei nepasieks, visada gali atsisveikinti. Jaudinosi dėl užklupsiančios atsakomybės – juk už vaikus būsi atsakingas 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, neturėsi nei išeiginių, nei atostogų. Tačiau vėliau pamatė, kad nėra taip baisu, kaip atrodė. Juolab kad jai padėjo vyras ir sūnus su dukra.
R. Žemaitienė sako, kad savo veikloje niekada nesijautusi viena. Jai daug padėjo Biržų socialinių paslaugų centro Globos centro darbuotojai. Palaikymo sulaukdavo iš merės, vėliau administracijos direktorės I. Varzienės, Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo, vėliau mero K. Knizikevičiaus.
Moteris iki šiol yra be galo dėkinga Biržų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos vadovams ir darbuotojams. Ši ugdymo įstaiga, pasak buvusios globėjos, yra labai empatiška globojamiems vaikams, bando klausimus spręsti laiku ir vietoje. Mokytojai labai supratingi ir tolerantiški. Čia dirba ne tik daug mokytojo padėjėjų, bet yra ir psichologė, ir logopedė, kurios jautriai įsigilina į kiekvieno vaiko ir globėjo situaciją ir tai žinodami priima sprendimus.
Sunkiausiai adaptuojasi mylėti vaikai
Reginos ir Sauliaus Žemaičių namuose laikiną globą per 8 metus buvo radę 28 vaikai – nuo penkių mėnesių iki 17 metų amžiaus. Vieni jų šeimos namuose pabūdavo po kelias dienas ar savaites, kiti – metus, o išimtiniais atvejais ir iki pusantrų metų.
Iš šių vaikų tik vienas patekęs į globėjų namus buvo tikras našlaitis. Visi kiti – iš probleminių šeimų.
Moteris sako, kad visi į jos namus patekę vaikai jautėsi labai drąsiai ir nereikėjo jokios adaptacijos. Net būdavo keista – juk, tarkim, nuvedus vaiką į darželį jis pratinasi po truputį.
Sunkiausia buvo susikalbėti su trimis iš Ukrainos atvykusios moters vaikais. Jie laikinai buvo priglausti po to, kai jų mama atsidūrė ligoninėje ir neatsirado nė vieno Biržuose gyvenančio tautiečio, kurie priimtų juos laikinai pagloboti.
„Iškart buvo juntama, kad vaikai buvo mylimi, todėl turbūt nenorėjo priimti svetimo žmogaus“, – svarstė Regina.
Į trumpalaikę globą pas Reginą dažniausiai atkeliaudavo vaikai su specialiaisiais poreikiais, kadangi moteris turėjo patirtį dirbti su tokiais vaikais. Prisimindama savo veiklą ji sako, kad buvo visokių dienų – ir labai gerų, ir prastesnių. Ją džiugino rastas ryšys su vaikais ir netgi jų mamytėmis, kurios sugrįžus mažiesiems į šeimą iki šiol jai siunčia vaikų nuotraukas ir pasakoja, kaip jiems sekasi. Deja, teko turėti reikalų ir su policijos pareigūnais, kai vienas dešimtmetis negrįždavo į namus, o kai kurie smurtą patyrę vaikai išsiliedavo mokykloje ar gatvėje ant savo bendraamžių…
Mokė kalbėti ir eiti apsipirkti
Budinti globotoja įsitikinusi, kad su vaikais reikia mokėti elgtis atsižvelgiant į jų charakterį ir patirtis.
Moteris pasakoja, kad buvo vaikų, kuriuos reikėdavo mokyti ne tik kalbėti, valgyti, bet ir apsipirkti parduotuvėje. Iki šiol prisimena du brolius, kurie ką tik atvykę pas globėjus su iškeptais blynais suvalgė du litrus uogienės – panašaus maisto jie nebuvo ragavę… Kitam buvo paruoštas gimtadienio stalas su valgiais – jis kaip stebuklą fotografavo ir siuntė į kaimą parodyti bendraamžiams, atrodė, kad tokių dalykų jis nebuvo gyvenime regėjęs…
Kai kuriems vaikams nebūdavo sutvarkyti neįgalumo dokumentai, tad tekdavo eiti pas gydytojus ir nustatyti diagnozes. Kai kurie atvažiuodavo be rūbų ir būtinų daiktų, tad skubiai tekdavo apipirkti.
Pašnekovė sako, kad kai kurioms mamytėms vaikų paėmimas iš šeimos yra didelis postūmis susitvarkyti savo gyvenimą. Ji mano, kad tokių šeimų yra trečdalis tarp tų, kurių vaikai buvo atkeliavę į jos namus.
Kitas trečdalis vaikų, deja, pas globėjus vėl ne kartą sugrįžta. Dar trečdaliui šeimų jų atžalos iš viso nebuvo sugrąžintos. Dėl girtavimo, smurto ir nesaugios aplinkos jie iš budinčios globėjos patenka į institucinius globos namus arba vaikų šeimynas.
Moteris mano, kad socialinė sistema yra pernelyg švelni tokioms pasileidusioms ir turinčioms problemų šeimoms. Iš kai kurių vaikai turėtų būti paimami ir negrąžinami iš karto, o ne vis juos mėtant iš valstybės globos, o po kiek laiko grąžinant į šeimas.
Vaikai pasimeta tarp jiems diegiamų vertybių, nes vienas mato globėjų šeimose, kitas – savo tėvų. Be to, tai, ką globėjai padarydavo auklėjant ir socializuojant vaikus, jiems grįžus į biologines šeimas dažniausiai prasidėdavo regresas.
Ne tik darbas
Regina sako, kad išleidus laikinai globotus vaikus pas tėvus ar pas kitus globėjus kurį laiką jai būdavo liūdna. Bet vėliau apsiprasdavo ir juos „paleisdavo“.
„Juk tas pats ir vaikų darželyje – vaikus užaugini, išmokai ir išleidi. Turi suprasti, kad jie su tavimi laikinai“, – sako moteris.
„Svarbiausia, kad pas mus vaikai jautėsi saugūs. Jiems duodavome ir laisvės, ir galimybės bendrauti su bendraamžiais. Kai kurie prašydavo juos ilgiau palaikyti pas mus, neatiduoti mamai, teisme pasakodavo tokius dalykų, kas vyksta šeimoje, kad sunku būdavo patikėti, jog taip galima iš viso gyventi. Pas mus jie matė visai kitokį gyvenimą“, – sako Regina Žemaitienė.
Kai atsiranda svarstančių, kad vaikai kai kuriais atvejais be reikalo paimami iš šeimų, budinčioji globėja mano priešingai. Ji sako, kad yra dar daugiau tokių šeimų, kuriose vaikai negali augti ir gyventi, juos reikia paimti globoti valstybei. Gal ne apie visus yra sužinoma ar laiku gaunama informacija?..
Pastaruoju metu R. Žemaitienė po truputį stabdo savo veiklą. Nori laiko daugiau skirti anūkėms ir sau. Sako, jei būtų jaunesnė, neabejodama vėl imtųsi budinčiosios globotojos veiklos. Juk tai ne tik darbas, bet savo gyvenimo įprasminimas, galimybė dalintis gerumu bei matyti, kad tavo auklėjimas duoda rezultatų.
Jos namuose šiuo metu laikinai priglaustų vaikų nėra. Bet laisvo laiko nelieka. Ypač vasarą ir per atostogas, kai į namus atvažiuoja sūnus ir dukra su trimis anūkėmis. Namai pilni gyvybės, čiauškesio ir noro turėti kuo daugiau senelių dėmesio.
Regina sako, kad ji vaiko teisių gynėjams pažadėjo ištikus bėdai laikinai priglausti mažuosius.
O kolegoms ji linki ištvermės, sveikatos, kantrybės ir ilgų darbo metų.
