BANANŲ NEBUVO ARBA KEISTOS MINTYS
„Sovietija: bananų nebuvo“… Ir kokio velnio įkyriai išlenda ši mintis, nors tikrai nenorėjai apie panašius dalykus galvot ar prisiminti? Nes galvot apie tai net neverta, tačiau jau – pagalvojai.
Štai perki kokiam supermarkete ar kartais kuklioj vaisių-daržovių parduotuvėlėj (jei yra galimybė, renkuosi jas, mažąsias) persimonus ar avokadus, vynuoges ir bananus – ar retai (nesu mėgėjas) ananasus…
Ananasai iškart sukelia asociaciją su dviem eilėraščio eilutėmis, kurias sovietijos pabaigoje mėgo cituoti toks geras šlubas girtuoklis poetas Algirdas Verba: „žrios ananasy, riabčikov žuij / dien tvoj posliednij prichodit, buržuj…“ Anais laikais nekėlė abejonių, kad ši citata visų pirma skirta sovietinei „raudonajai buržuazijai“, nomenklatūrai, kurią niekinom.
Koks poetas tai parašė ir kada, jei kam įdomu – išsiaiškinkite patys.
Taigi, perki tuos šiems laikams visiems prieinamus kasdienius vaisius ir tada dar neregėtas daržoves, pavyzdžiui, batatus ir staiga dingt: blyn, tai kaip sovietai, norėję raudonu žiedu apjuost visą Žemės rutulį ir „draugavę“ su egzotiškomis Afrikos, Lotynų Amerikos šalimis, Kuba, Indija etc., nesugebėdavo atvežti į plačiąją tėvynę net sumautų bananų?
Sumautų bananų, kurių krūvas augino tos draugiškos šalys…
Nekalbant jau apie perlų vertės žalius konservuotus žirnelius ar jo šventenybę majonezą. Kartais šias vertybes išduodavo labai saikingais kiekiais prieš Naujus metus, bet, regis, dažniau prieš kokias raudonąsias šventes.
Atmenu, kai dirbau Valstybiniame Gamtos apsaugos komitete, labai oriai prieš Naujuosius įteikdavo majonezo indelį ir žalių žirnelių „skarbonkę“. Dar kartais ir stebuklingos anų laiko kavos be nuosėdų – „Kafija“.
Ir kokio velnio visa tai išlenda, perkant vaisius supermarkete ar mažoj privačioj krautuvėlėj.
Kartais tų keistų minčių neįmanoma atsikratyti – bac, ir išlenda.
LAIKO KASYKLOSE
Laiko kasyklose
iškasiau daug valandų
kartais lyg pusprotis –
skubėdamas
kastuvais nagais ir dantimis
draskydamas šaknis
skaldydamas akmenis
duobė gilėjo
virsdama šachtos šuliniu
dabar jau pradėjau lėtėt
iš šachtos šulinio
dažniau pažvelgiu į žvaigždes
matau kaip plaukiantį debesį
dailiai negailestingai perrėžia
bejausmis mėnulio pjautuvas
ir vis dažniau susimąstau
apie valandų kasybos prasmę
ir nežinomybę kai
pagaliau pasieksiu dugną
