Biržai moka priimti ir priversti įsimylėti. Tą liudija ir biržiečių džiaugsmas svečių dėmesiu jų verslui, pastangų įvertinimu, geros žinios skleidimu. Vienas iš svečių – Šiauliuose gyvenantis ir atostogas gimtinėje leidžiantis „šakninis“ biržietis Vygantas Kruopis, kurio žmona žemaitė Valda taip pat neslepia gerų jausmų sutuoktinio kraštui bei santykiui su čia gyvenančiais žmonėmis. Pasakojime – ir neeilinė šeimos istorija.
Šiaulių krašto žemaitė – apie Biržus
„Biržai manyje pažadino vaikystės prisiminimus. Augau ant Ventos upės kranto, ištisomis dienomis būdavome vandenyje ar pakrantėje… Girdėdavau mamą iš kiemo šaukiančią: „Vaikai, valgyt“. Tai taip ir čia – gal po 30 metų atvažiuoju, pasijuntu kaip vaikystėje – upė, gamta… Ko daugiau reikia? Susiruošusi pasivaikščioti lipu žemyn namų laiptais ir šypsausi – kartoju sau, kad gyvenu savo svajonių gyvenimą… Mažos, Valda, tavo svajonės, sakytų žmonės… Draugai stebisi, kas ten tuose Biržuose, o aš atvirauju, kad Biržai mane išlepino. Mes čia išlempame nuo dėmesio – kur tik nueini, visur tave pakalbina. Dar ką čia gauni – tai beprotiškai daug gamtos, vaikams čia tiesiog tobula – žaidimų aikštelės, maudyklos, galimybė plaukioti, žvėreliai, arkliai – ko tik nori. Ateini su vaikais pavalgyti – tave pasitinka su geriausiomis emocijomis… Apibendrinant Biržuose atrastą svarbiausią dalyką – tai gamta ir žmonės, santykis su jais… Galima pasakoti apie mūsų devynmetės Kotrynos aptarnavimą bibliotekoje, turizmo centro darbuotojų dėmesį, kavinės geranoriškumą bei savininkų pastangas, pavyzdžiui, rasti vaikams šaltibarščių, kurie ką tik baigėsi… Gebėjimas eiti į santykį – štai ko tu labiausiai pasiilgsti, ką vertini pabuvęs Biržuose“.
Tai Šiauliuose su šeima – vyru Vygantu, judviejų devynmete Kotryna ir ketverių metų Hubertu – gyvenančios Valdos mintys. Šios šeimos atostogos Biržuose kelia džiaugsmą ne tik jiems patiems, bet ir tiems, su kuriais tenka bendrauti.
Kraštas turi ir naivaus nuoširdumo, ir geros „smarvės“
Sakau pašnekovams, kad jie patys be galo empatiški, todėl „iššaukia“ gerąsias biržiečių reakcijas.
„Noriu su jumis ir sutikti, ir paprieštarauti. Teko Kaune, Šiauliuose, užsienyje gyventi bei keliauti, ir galiu sakyti, kad šitas kraštas turi naivaus nuoširdumo. Tą man dažnai pasako ir kiti. Aišku, jeigu pyksta, tai pyksta, o jeigu myli, tai myli visa širdimi. Žmonės čia nuoširdūs“, – tikina Vygantas.
„Man svarbiausia, kad jie tikri. Jeigu patiko, pasakys, o jeigu ne, tai irgi tiesiai šviesiai pasakys. Man tai yra vertybė. Uošviai, būdavo, kaip jie galvoja, tą ir sako. Ir čia reikia sugebėti priimti tą nuomonę“, – įsiterpia Valda.
Vygantas tęsia: „Man mano kraštas yra pati stipriausia tapatybės dalis. Visur, kur tik būnu, prisistatau, kad esu tikras biržietis, šiuo metu gyvenantis Šiauliuose.
Patiriu, biržietiška tapatybė labiau traukia negu kad šiaulietiška… Šauliai – darbininkiškas, labai buitiškas miestas, taupūs ir buities svarbą akcentuojantys žmonės. Biržiečiai – ir poetai, ir menininkai, ir iškilūs dvasininkai bei sportininkai… Bernardas Brazdžionis, Kazys Binkis, Jonas Mekas, Rolandas Makrickas, Mantas Kvedaravičius, Vladas Garastas, Žydrūnas Savickas, Austra Skujytė ir kiti… Turime tiek vyskupų, net kardinolą… Šitiek šviesuolių, į kuriuos galime orientuotis. Būtent tokių asmenybių trauka galėtų būti pagrindiniu akstinu aplankyti Biržus“.
Ne tik viltis, bet ir ambicijos
10 metų Šiauliuose istorijos mokytoju dirbęs Vygantas sako pasigedęs tokių atsidavusių, patriotiškų mokytojų, kokius teko sutikti „Saulės“ gimnazijoje, kurią baigė 2007-aisiais.
„Įeini, būdavo, į gimnaziją, kairėje pusėje matai garbės lentą, joje – biržiečių pavardės. Mokytojai nuolat akcentuodavo Biržų krašto šviesuolius – signatarus, poetus, literatus. Tai iškeldavo, jei taip galima pasakyti, labai daug siekiamybės. Iš klasiokų, kitų bendraamžių patyriau biržiečius turint tą savybę siekti svajonių. Dabar kai kuriuos jų matau grįžtančius į gimtinę, bandančius čia kurti savo verslus. Žodžiu, kraštas turi ne tik vilties, bet ir ambicijų“, – įsitikinęs Vygantas.
Tokios nedidelio verslo ambicijos, pasak Valdos, stebina ir iš Šiaulių atvykstančius poros draugus.
„Draugus vedu, pavyzdžiui, pas Agnę, Giedrę, sukūrusias tiesiog žadą atimančią aplinką. Investavusias į tai, kas Biržus daro nepanašius į provinciją. Išvydę mažus butikėlius, parduotuves draugai stebisi – iš kur toks mažytis miestas turi tiek „smarvės“, – entuziastingai kalba Valda.
„Biržiečiai yra ambicingi… Manyčiau, visa tai ir iš aplinkos“, – tęsia Vygantas. Kalba apie atkakliu entuziazmu stebinusius žmones – ant tvorų paveikslų parodas rengusį kaimyną tautodailininką Valentiną Karosą, tilto per Apaščią idėja „sirgusį“ sporto veteraną Mykolą Taujanską, į sporto mokyklą dirbti taip ir nepriimtą kūno kultūros mokytoją Vytautą Klemką.
Kelias iš mokyklos ir posūkis
Tikėjimas, bažnyčia Vyganto gyvenime užėmė svarbią vietą.
„Biržuose užaugau prie Saulės Cameron, su jos suburta „Svajonių bažnyčia“, buvo ir Daliukas (klebonas, dekanas kunigas Dalius Tubys)“, – sako Vygantas. Ko gero, natūralu, kad dveji jo gyvenimo metai susiję su mokslu kunigų seminarijoje.
Valda tuo metu Vytauto Didžiojo universitete studijavo teologiją. Jaunuolių meilės istorija – išskirtinė. Joje – ir savanorystė vyskupijų jaunimo centruose, ir laikas kunigų seminarijoje, ir vienuolyne Indijoje. „Ji ten bėgo nuo manęs“, – sako buvęs seminaristas. Tačiau meilė nugalėjo. Pora kartu nuo 2012 metų.
„Supratau, kad tai ne man… – sako kunigų seminariją palikęs vyras. – Nespėjau Daliukui visko prisipažinti. Niekada nedrįsau jam pasakyti tikrosios išėjimo iš seminarijos priežasties… Bet jis mane suprato, laimino. Po kokių metų susikaupiau, kad su juo susitikčiau ir nuoširdžiai pasikalbėčiau, tačiau nebespėjau“. Biržiečių taip mylėtas, Daliuku vadintas kunigas žuvo 2013 metų lapkritį.
Vygantas Šiaulių universitete studijavo filosofiją ir politikos mokslus. „Mane tos studijos augino kaip žmogų“, – sako 38 metų vyras. Jis neabejoja, kad filosofijos profesorius Gintas Mažeikis, jo suburta dėstytojų grupė ir tokio lygio studijos buvo tikra dovana Šiauliams.
Šeima ir išbandymai
Vygantas ir Valda beveik metus dirbo ir gyveno Anglijoje. Į Lietuvą grįžo vėžiui užklupus Valdos tėtį. Po jo mirties liko viena mama, o po pusmečio, 2014 metais, mirė Vyganto tėtis. Pora Šiauliuose apsigyveno, kai teko rinktis pusiaukelę tarp dviejų našlėmis likusių mamų – tarp Biržų ir Viekšnių (Šiaulių r.).
Šeima 4 metus gyveno vieno kambario bute, 2017 metais susilaukė Kotrynos. Išlyginamąsias studijas baigęs ir istorijos mokytojus dirbęs Vygantas gavo paskolą ir nupirko erdvų butą trylikaaukščio namo dvyliktajame aukšte. Į jį Vygantas su Valda parsivežė Šiaulių ligoninės reanimacijos skyriuje gulėjusią mamą. Ją – biržiečiams gerai pažįstamą medikę Bronę Kruopienę – užklupo itin reta progresuojanti neurodegeneracinė liga (ŠAS), pažeidžianti galvos ir nugaros smegenų motorinius neuronus. Dėl jos nyksta raumenys, žmogus praranda gebėjimą judėti, kalbėti, kvėpuoti.
Sunkus sprendimas ir plojimai išlydint
Mamai atsidūrus Šiaulių ligoninėje, Reanimacijos skyriuje, Vygantas iš vedėjo išgirdo prognozę.
„Kaip Dievas duos… Na, pusę metų gal ir ištvers“, – prognozavęs gydytojas ir sakęs sūnums apie dvi galimybes. Viena – ligonės būklė esanti tokia, kad gali likti Reanimacijos skyriuje, tačiau tai nesanti geriausia vieta – daug infekcijų ir pan. Kita galimybė – vežti mamą į slaugos ligoninę.
„O jeigu norite, tai galite ir į namus parsivežti su visais kvėpavimo aparatais, visa reikiama aparatūra, tačiau tada jums gyvenimas bus labai sunkus“, – pasakęs gydytojas.
„Mes su broliu daug diskutavome, tačiau pamatę slaugos ligoninių sąlygas pasakėme sau, kad mama per daug buvo gera, kad ją ten galėtume palikti… Nutarėme visi pabandyti ją parsivežti į namus. Tai buvo sprendimas suvokiant, kokia bus sudėtinga ligonės priežiūra, kad tu nesupranti tų aparatų veikimo – kad parsiveši mamą, ir ji uždus… Labai daug visokių minčių buvo, tačiau liko viena – jeigu jau mama mirs, tegu miršta pas mus, o ne kažkur“.
Visą mėnesį važinėdami į ligoninės Reanimacijos skyrių lankyti mamos Vygantas su Valda susitikdavo tuos pačius žmones, kurie lankydavo savo artimuosius.
„Laukdavom, kol duris į skyrių atidarys, kol įleis – visi vieni kitus pažinojom. Ir tą dieną, kai mamą su visais aparatais paruošė kelionei į mūsų namus, mums išeinant visi plojo“, – ypač jautrią akimirką prisimena Vygantas.
„Ne visi tokią galimybę turėjo, ne visų ligonių būklė buvo vienoda – kai kurie gulėjo panirę į komą…. Svarbu, kad aš gyvenau ne viena – kitaip nebūčiau sugebėjusi ligonės prižiūrėti. Vygantas mamą nešdavo į vonią, prausdavo…“ – sako Valda apie vyro pasišventimą.
Septyneri gyvenimo metai su mama ir jos liga
„Septynerius metus gyvenome visi kartu, – sako Valda. – Vaikai užaugo kartu su mama“.
Ligonė buvo sąmoninga, tačiau nejudėjo, balsu nekalbėjo – (buvo intubuota su specialiu vamzdeliu kvėpavimui užtikrinti – red.), ją suprasti galėjo iš lūpų šnabždesio.
Vygantas dėkingas labai daug padėjusiam Šiaulių ligoninės Reanimacijos skyriaus vedėjui. Per septynerius metus mamos nė karto netekę vežti jokiai reanimacijai. Kai reikėdavo pakeisti intubavimo sistemą, atvažiuodavęs pats daktaras, kuris sakęs neturintis kito tokio pavyzdžio, kaip ši šeima.
Ištarus, kad gyvenimas su tokiu ligoniu – sunkiai suvokiamas iššūkis, ypač Vyganto žmonai, sureagavo Valda: „Buvo tų lūžių… Kaip ir per laidotuves, kai dalijomės apie tai, kas kartu išgyventa, sakau, jog mama, kaip ligonis, namie nė trupučio netrikdė – ji buvo be galo kantri. Tačiau man, kaip moteriai, sudėtingiausia sekėsi ištverti svetimų žmonių buvimą. Iš ryto, nuo 10 iki 17 valandos, būdavo slaugė, lankėsi masažistas. Per dieną ateidavo po du ar tris žmones“.
Slaugant mamą gimė Hubertas, Kotryna tuo metu buvo penkerių.
„Mama suvokė, kas vyksta, matė anūkus. Kotryna jai ir šukuosenas darydavo, ir nagus lakuodavo, o mama šypsodavosi… Ji mus kviesdavo, mažylis Hubertas užlipdavo ant mamos lovos, minkydavo pulto mygtukus – žaisdavo“, – graudžiai šypsodamasi kalba ligonės marti.
„Slaugytoja 17 val. išeidavo, ir viskas. O mes mamos vienos palikti negalėjome niekada. Reguliariai reikėjo ją atsiurbti (kateteriu šalinti išskyras iš kvėpavimo takų – red.)“, – kalba vyras. Pasak Valdos, ir naktimis Vygantui tekdavo keltis prie mamos.
„Sunkiausia buvo tuos kelis paskutinius mėnesius. Mamos negalia buvo didžiulė ir baisinga, bet sykiu ji buvo… na, tokia, kiek mes gebėjom pakelti. Mama labai kantri – ji laikėsi, kiek ten nuo jos priklausė…“ – ištaria Vygantas.
Kas antrą savaitgalį jis keisdavosi su broliu. Dvejais metais vyresnis Mindaugas mamos prižiūrėti atvažiuodavo iš Kauno, kur dirbo rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėju. Pasak Valdos, tuomet jiedu su Vygantu ir vaikais kažkur galėdavo išvažiuoti.
Gyvenimas nesustojo…
„Gyvenant su mama ir vaikai gimė, ir verslą kūrėme – gyvenimas nesustojo“, – kalba Vygantas.
Tai, kad namie slaugoma mama išvengė infekcijų, pragulų, covido ar kitokių komplikacijų, pasak vyro, prilygo kone stebuklui…
„Prie to, kad mes susitvarkėme su mama, kitas stebuklas – sugebėjome nusipirkti seną pastatą“, – pasakoja vyras apie ryžtingą šeimos žingsnį.
Tarp fotoaparatų augusi, juostas su tėčiu ryškinusi Valda ir studijų metais, ir dirbdama jaunimo centruose daug fotografuodavo. Šiauliuose Valda irgi fotografuodavo draugus, jų šventes. Taip gimė mintis apie fotografo veiklą, paieška patalpų studijai.
„Niekada negalvojau, kad iš fotografijos valgysiu duoną“, – sako Valda, savo fotografijos studiją įkūrusi pačiame miesto centre. Tokia galimybė atsirado Vygantui išvydus skelbimą apie parduodamą apleistą mūrinį namą – buvusį sandėlį. Pirmas įspūdis jį išvydus buvo baisus. Stovi mūro sienos – ir daugiau nieko. Viduje – tik voratinkliai ir smėlis. Langų nėra – jie užmūryti. „Vygantas kviečia eiti į vidų, kad pasižiūrėtume, kas tame pastate. Mes pasišviečiame telefonais ir aš imu įsivaizduoti, kaip čia atsiranda langai, kaip tampa šviesu… Ir gimsta mintis – viskas, mes perkam tas mūro sienas“, – kalba Valda.
Dievo pagalba ir savo jėgomis
„Iš savo pusės galiu pasakyti, kad čia mums buvo kaip ir Dievo dovana“, – prabyla Vygantas ir kalba apie Dievo planus, kuriuos vykdydamas žmogus gali sulaukti pagalbos.
Vyras dalijasi mintimis apie apleisto namo pirkimą. Skelbimą šeima pamato vasarą, kaip tik ėmę pardavinėti savąjį vieno kambario butą. Vygantas buvo pirmasis, kuriam pavyko prisiskambinti pardavėjui. Ir kaina buvusi neįtikėtinai palanki – pastatui įsigyti ne tik užteko pajamų už butą, bet liko ir pirmiesiems tvarkybos darbams. Žydams priklausiusį, sovietmečiu sandėliu paverstą namą šeima pirko iš užsienyje gyvenančio lietuvio. Pamažu šis dviaukštis namas virto ir fotografės Valdos darbo vieta, ir renginių erdve, ir puikiai įrengtais nuomojamais apartamentais. Aišku, tam reikėjo ir laiko, ir paties Vyganto rankų darbo, ir Valdos meninio pojūčio. Dėl jo neprireikė interjero dizainerių. Patalpos jaukiomis erdvėmis virto pamažu, gaunant pajamų iš fotostudijos verslo.
Pasak Vyganto, tvarkant namą neįtikėtinai sekėsi – atsirado draugas, uždengęs stogą už simboliškus pinigus. Langų statytojai paklausė, kiek šeima galėtų mokėti, ir pastato kiaurymės langais virto už tikrai „draugišką“ kainą. „Juos kažkaip užbūrė mūsų tikėjimas savo projektu“, – su šypsena kalba pašnekovas.
Dabar daugelis gėrisi tuo, ką šeimai pavyko padaryti iš seno apleisto mūro. Vos įrengtas butukas sulaukė metus čia gyvenusių gerų nuomininkų – amerikiečių iš NATO.
„Mums patiems tas projektas davė jėgų – ir mamą prižiūrėti, ir energiją bei mintis kitur nukreipti “, – sako Vygantas. Dabar šis projektas virto šeimos verslu.
„Aukščiausio lygio partnerystė“, – santykius bei visa tai, ką šeimai teko kurti ir nepalūžti gyvenant kartu su mamos liga, vertina Valda. Poros grožis – vaikai. Kaip ir tėvai, kupini gerų emocijų, mylintys ir mokantys džiaugtis.
Biržai – miestas, verčiantis būti geresnius
Ne pirmą vasarą vyro gimtajame mieste būnanti žemaitė Valda gali be perstojo girti Biržus. Įdomu tai, kad Valdos susižavėjimas miestu skleidžiamas interneto erdvėje. Valda kviečia atvykti šiauliečius draugus, kad jiems parodytų, ką turi šitas miestelis.
Anot Valdos, daugelis stebisi vaikų žaidimui ir suaugusių poilsiui skirtomis erdvėmis, paplūdimiais ir kitais dalykais, kurių Šiauliuose tikrai nėra.
„Čia gyvenantys tikriausiai neįvertina to, ką turi“, – kalba Valda, žerianti pagyrimus biržiečių verslui – vardija Giedrės „vaflinę“, Agnės „butikėlį“, ponios Irenos arbatinę, Rasos „Geltonąjį namelį“, Lijanos „Portfolio“, Šnarų šeimos „Paupio picą“ ir kitas jaukumu bei svetingumu pasižyminčias vietas.
Labiausiai Valdą žavi Biržuose rastas santykis su žmonėmis. Susižavėjusi kalba apie „Marantos gėlių“ moteris, taip pat Vygantą nuo mažens pažinojusius, o dabar kaip savo vaiką sutinkančius Tamarą ir Olegą Fitingovus.
„Norisi būti geresniu žmogumi, kai pabūni Biržuose“, – tikina tikra Biržų ambasadore tapusi Šiaulių gyventoja. Valdai pritariantis Vygantas neslepia džiugesio, kad jo gimtinėje taip gerai jaučiasi mylima žmona. Negali abejoti, kad šių žmonių nuoširdumas pažadina ir biržiečių emocijų šilumą. Gera girdėti, jog Vyganto ir Valdos apsilankymas tarsi išjudina sąstingį, pabudina mintį, kad nesame beviltiška provincija.
Kaip pasakytų Vygantas, Biržai turi daug vilties. Tereikia nepamiršti šio krašto minties, tikėjimo ir kultūros (ne vien fizinės!) galiūnų, patiems statyti jiems paminklus, kad nereikėtų baisėtis kažkam nebereikalingomis skulptūromis, kaip nutiko su Borisu Dauguviečiu.
Galima tik pritarti minčiai, kad Biržai galėtų turėti Jono Meko namą, į kurį plūstų pasaulio žmonės, o pasididžiavimo verti žmonės lankytojus sutiktų, tarkim, skulptūrų skvere. Tam labiausiai reikia ne tik pinigų, bet ir įkvėpimą žadinančios dvasios. Tačiau svarbiausias šaknis gimtinėje saugantis dalykas – ryšys su žmonėmis.
„Nebėra mano tėvų, tačiau žinau, kad čia su šeima esu laukiamas – Vaidutės, Giedrės…“ – vardais kalba Vygantas apie gražiausią esminį santykį su Biržais.
