Kai nemažai jaunų žmonių iš mažesnių miestų išvyksta ieškoti didesnių galimybių, 28 metų Austėja su draugu Salvijumi pasielgė priešingai – po penkerių Šiauliuose praleistų metų grįžo į Biržus. Abu čia gimę ir augę, todėl pasiilgdavo šeimos, draugų ir gimtojo miesto. Beveik kiekvieną savaitgalį jie aplankydavo gimtinę, vis dažniau pagalvodami apie galimybę grįžti visam.
Kitų miestų neprisijaukino
Nors abu visada norėjo gyventi Biržuose, į Šiaulius pora išvyko dėl darbo. Anot Austėjos, Biržuose darbų pasiūla nedidelė: sunku rasti specialybę atitinkančią poziciją, o siūlomas atlygis dažnai netenkina. Šiauliuose pora taip ir nepasijuto sava. Veiklų netrūko, tačiau miestas neprilygo gimtiesiems Biržams. Labiausiai Austėja ilgėjosi Biržų krašto gamtos – čia gausu vietų pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu, o vasarą galima plaukioti vandens dviračiais ir grožėtis ežero vaizdais. Vis dėlto pati Austėja pripažįsta, kad žmonės linkę idealizuoti gimtąsias vietas, tad ir jųdviejų nostalgija Biržams nėra išimtis.
Studijų miestas Vilnius, anot pašnekovės, jai taip ir „neprilipo“. Galvodama apie ateitį ji suprato, kad didmiesčio tempas, nuolatinis skubėjimas ir spūstys – ne tai, kaip ji norėtų gyventi kasdien.
Į Biržus pora galėjo grįžti tik Salvijui gavus darbą Pasvalyje. Austėjai grįžti į Biržus darbas irgi nebetrukdė, nes dabar ji dirba nuotoliniu būdu.
Jurgita Ratkevičienė
Visą publikaciją skaitykite popieriniame spalio 9 d. penktadienio laikraštyje.
