Ramongaliai – kaimas Biržų rajono savivaldybės pietuose. Seniūnaitijos centras. Kaime nėra mokyklos, bibliotekos. Bet yra žmonės, kurie pilni kūrybinės dvasios. Vienas iš tokių – Eduardas Juknevičius.
Eduardas gimė Rusijoje, tremtinio šeimoje. 1972 metais su šeima grįžo į Lietuvą. Jaunystę praleido Mažeikiuose, o nuo 2008 metų su šeima gyvena Ramongaliuose. Būtent iš čia jo muzika ėmė sklisti ne tik po Biržų rajoną – jo atliekamų dainų klausosi ir Aukštaitijos regiono gyventojai.
Šiandien su Eduardu kalbamės apie jo gyvenimo kelius, atvedusius į muziką.
– Kada muzika atėjo į tavo gyvenimą?
– Gitara susidomėjau būdamas dvylikos. Mačiau, kad draugai turi šiuos instrumentus, ir aš labai norėjau tokį turėti. Tėvai gitarą nupirko, pradėjau groti. Muzikuoti mokiausi namie savarankiškai, šiek tiek padėjo grojimas būreliuose. Muzikos mokykla mieste buvo, bet ten nebuvo gitarų klasės. Tad esu savamokslis. Gyvenau Mažeikiuose, kur muzikinis gyvenimas buvo aktyvus. Miestas turėjo savų žvaigždžių – legendinę grupę „Sekmadienis“, vadovaujamą Antano Dargio, Lietuvoje žinomą atlikėją Jūratę Miliauskaitę, kuri iki šiol dainuoja… Teko su jais susitikti, bet muzikiniai keliai mūsų nesiejo.
– Pirmieji pasirodymai. Kada? Kokios patirtys iš tų laikų?
– Man buvo apie šešiolika. Mažeikiuose turėjo vykti būrelio, kuriame grojau, pasirodymas, bet aš susirgau. Taip ir liko. Eidavau į repeticijas, grodavau, bet scenoje nepasirodydavau. Be to, aš labai drovus buvau. Išeiti į sceną man buvo tragedija.
– Kokius instrumentus esi įvaldęs?
– Groju gitara. Namuose buvo akordeonas, tad bandžiau juo groti, kažką buvau ir išmokęs. Bet man mielesnė gitara, sykiu tai patogesnis instrumentas. Tarnaujant kariuomenėj gitara atsirasdavo iš kažkur, prašydavo pagroti, pačiam būdavo smagu ir aplinkiniams patikdavo… Kareiviui teigiamos emocijos buvo svarbios, nes kariuomenėje buvo visko: ir „dedovščinos“, ir nestatutinių santykių. O grodavom tai, kas tuo metu buvo populiaru. Dažniausiai „ano meto“ dainas. Tai buvo prieš 35 metus.
– Ar šeimoje buvo muzikantų?
– Iš šeimos narių muzikantų nebuvo, tačiau muzikavimo šeimoje buvo. Brolis jaunystėje po mokyklos baigimo grojo tuo metu žinomoje grupėje „Vidurnaktis“, sesuo muzikos mokykloje mokėsi groti akordeonu.
– Kas buvo tas žmogus, išvedęs tave į sceną Biržų krašte? Kur vyko pirmasis pasirodymas?
– Mano pirmasis pasirodymas įvyko Šukionyse 2010 – aisiais. Ir tai buvo Irenos Vasiliauskienės nuopelnas. Ilgai prašė, teko nusileisti. Nuvažiavau, pagrojau Šukionyse ir kažkaip patiko.
Iki tol solinio pasirodymo mano gyvenime nebuvo. Tada buvau 42-jų metų. Nuo to laiko groju seniūnijos, rajono renginiuose, dalyvauju bardų festivaliuose.
Vasario 19 – ąją Ramongalių bendruomenės namuose įvyko mano pirmas autorinis koncertas. Dabar paskutiniu laiku groju Biržų kultūros centro dainuojamosios poezijos (DP) studijoje, bet būna ir solinių pasirodymų.
– Kaip muzikuojantys žmonės susibūrė į dainuojamosios poezijos studiją?
– DP studija, kaip kolektyvas, atsirado gana neseniai, prieš porą metų. Man iš tikrųjų patinka styginių instrumentų skambesys, turėjau tokį vidinį to skambesio ieškojimą. Sutikau Kastytį Petrylą, pakalbėjome, kad būtų įdomu pabandyti muzikuoti kartu. Kastyčio iniciatyva ir susikūrė ta grupė. Biržų kultūros centro direktorius skyrė patalpėlę, pradėjome groti. Repeticijos, pasirodymai su studija – įdomus ir turiningas metas. Kolektyvas geras, kūrybingas.
– Ar galiu teigti, kad Kastytis Petryla buvo tas žmogus, dar stipriau „pririšęs“ tave prie dainuojamosios poezijos, suteikęs galimybę koncertuoti ne tik Biržuose, bet dalyvauti ir kituose rajonuose vykstančiuose tradiciniuose dainuojamosios poezijos festivaliuose?
– Taip, galima sakyti, kad dainuojamoji poezija prasidėjo su Kastyčiu. Jo dėka teko dalyvauti ne viename bardų muzikos festivalyje, groti vienoje scenoje su žinomais atlikėjais Olegu Ditkovskiu, Sauliumi Bareikiu, Virgiu Stakėnu, Algirdu Latėnu…
Kada pradėjai pats rašyti dainas?
– Negalėčiau įvardyti konkrečios datos. Buvo kokie trys mano gyvenime etapai, kada dainų kūrybai skyriau daugiau dėmesio. Buvo parašytos dainos, padarytos aranžuotės, netgi studijoje buvo įrašytos kelios dainos, bet jos neišliko, išsimėtė. Neišliko ir pirmasis mano kūrinys. Daugiau dėmesio savo kūriniams skirti pradėjau, kai man buvo 28-eri. Tekstus rašau pats. Retai pasiskolinu. Na, o dabar jau turiu sukaupęs savo kūrybos dainų. Dešimt iš jų atlikau kūrybinio vakaro metu Ramongaliuose.
– Kas tave įkvepia kurti?
– Grojimas, dalyvavimas muzikiniame gyvenime. Tada jautiesi reikalingas, kyla kūrybinių idėjų, kurias norisi įgyvendinti.
Kai namie sėdi, nieko nedarai, kūryba dažniausiai baigiasi keliomis parašytomis eilutėmis. Posmų parašai, ir jis stovi ilgą laiką neužbaigtas. Panašiai būna ir su neužbaigta daina.
– Esi dainavęs ir duetuose.
– Buvo laikas, kada dainavom duetu su Petru Matuliu. Mūsų vietinis Ramongalių duetas gyvavo maždaug 4 metus. Koncertuodavome Biržų rajone, yra tekę dainuoti Pasvalio, Kupiškio rajonuose, Latvijoje. 2017-aisiais metais koncertavome Vilniuje mažųjų Lietuvos kultūros sostinių pristatyme.
– Kokią specialybę esi įgijęs ir koks yra pagrindinis tavo darbas?
– Esu baldų fabriko darbuotojas. O muzika yra visas mano laisvalaikis. Įtraukiantis ir užimantis.
– Meilė ir moterys tavo gyvenime.
– Mano gyvenime yra viena moteris – mano žmona, kurią aš myliu. Toks mano gyvenimas.
– Ramongaliai – vieta, kurioje gyvenate nuo 2008-ųjų. Kuo ši gyvenvietė ypatinga ir patraukli? Kokie čia gyvena žmonės?
– Ramongaliai – žmonos Aidos gimtinė. Mes anksčiau gyvenome mieste, savaitgaliais atvažiuodavome į kaimą. Išaiškėjo, kad esame labiau linkę prie kaimo ramybės, kaimo aplinkos. Nusipirkome Ramongaliuose namą, apsigyvenome, įsitvirtinome, ir gerai. Auginame dukrą. Dirbti važinėjame į Panevėžį. Neatrodo, kad toli, įpratome. Minčių apie gyvenimą mieste nekyla.
Ramongaliuose gyvena geri žmonės. Giminės čia, savitarpio pagalba, bendravimas. Taigi Ramongaliuose gyventi gera. Čia prasidėjo naujas mano muzikinio gyvenimo etapas, kuris tęsiasi iki šiol.