Šią merginą prieš penkiolika metų „Šiaurės rytų“ skaitytojai siūlė išrinkti geriausia metų sportininke už ryškius pasiekimus dviračių sporte ir Biržų garsinimą šalyje. Vėliau buvo aukšti rezultatai nacionaliniuose, Europos bei pasaulio plento dviračių čempionatuose, kitose prestižinėse šios sporto šakos varžybose.
Dabar Milda Jankauskaitė ryžtingai siekia aukštumų kitoje srityje. Trisdešimtmetė mergina trečius metus jaukinasi žemės ūkį ir galynėjasi su žemdirbio darbu ūkininkaudama Šukionių apylinkėse. Netikėti ir skaudūs gyvenimo pokyčiai privertė ją nerti į beveik nepažįstamą veiklą. Fiziškai ir psichologiškai sporto bei gyvenimo grūdinta moteris sako, kad būtent čia surado savo sielai ir gyvenimo būdui artimą pasaulį.
Su Milda pakalbėti apie jos gyvenimo kelią nuo sporto aukštumų iki kombaino vairo susitikome apniukusią rugpjūčio popietę. Paklausta, ar jau matyti darbymečio pabaiga ūkyje, Milda atsakė kaip tikra žemdirbė: „Pabaiga matosi, kai rapsai būna pasėti“.
– Gimei 1995 metais Biržuose, mokeisi Kaštonų pagrindinėje mokykloje. Iš kur tavo gyvenime atsirado tie dviračiai, kai dauguma biržiečių arba žaidžia krepšinį, užsiima lengvąja atletika, šaudo arba lanko dziudo treniruotes?
– Aš irgi lankiau krepšinio treniruotes pas trenerę Nijolę Kregždienę, jau buvau priartėjusi iki pakvietimo į Lietuvos jaunių rinktinę. O dviračiai prasidėjo tuomet, kai Kaštonų mokykloje buvo pradėtos rengti dviračių varžybos. Dviračių sportas sužavėjo ir patraukė didesnėmis galimybėmis, lyginant su moterų krepšiniu. Baigusi Kaštonų mokyklą, išvažiavau mokytis ir sportuoti į Panevėžį, Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Mamai turbūt buvo sunku ir neramu, kad aš išvažiuoju. Tačiau mokykloje buvo griežta tvarka. Ten nebuvo kada bimbinėti.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame rugpjūčio 25 d. antradienio laikraštyje.
