Ilzenbergo dvare rugsėjo 24 d. surengtas jau kasmetiniu vadinamas kultūros renginys, per muziką, istoriją ir bendrą paveldą tiesiantis kultūros tiltus tarp skirtingų kraštų: Rumunijos ir Lietuvos. Jubiliejinį susitikimą pažymėjo šventinis rumunų pianisto Alexandru-Mihai Burcă koncertas, o šių metų programa tapo ypač turtinga istoriniais akcentais: į rūmų biblioteką po dešimtmečių sugrįžo netikėtai atrastos per 40 nepriklausomos Lietuvos laikotarpio dvaro šeimininkų knygų, bei pristatyta nauja, Vidmanto Valiušaičio istorinė knyga „Ilzenbergo dvaras Kuršių ir Žiemgalių krašte bei Lietuvoje“, o dabartiniam dvaro savininkui Vaidui Barakauskui įteiktas jubiliejinis atminimo medalis už Onuškio Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios išsaugojimą.
Muzika stiprina Lietuvos ir Rumunijos ryšį
Ilzenbergo dvare jau dešimtą kartą surengtas Livijai Majoresku-Dimšienei skirtas koncertas pratęsė tradiciją prisiminti paskutiniąją dvaro valdytoją, jos istoriją ir ryšį su Rumunija. Šiemet į jubiliejinį renginį svečius kvietė Rumunijos ambasadorė Lietuvoje Adriana Ciamba, Rumunijos kultūros institutas, Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas ir Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barakauskas.
Dešimtajame ciklo renginyje pasirodė pianistas Alexandru-Mihai Burcă iš Rumunijos – koncertuojantis pianistas, kompozitorius, muzikos vadovas ir muzikos mokslų daktaras, dirbantis Bukarešto nacionaliniame muzikos universitete bei Nacionaliniame operetės ir muzikinio teatro „Ion Dacian“ kolektyve.
Koncerte simboliškai susitiko lietuviška ir rumuniška muzikinė tradicija. Skambėjo George Enescu ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai, taip pat Béla Bartóko, Tudor Ciortea, Paul Constantinescu, Eugen Doga bei kitų kompozitorių muzika.
Toks repertuaras pratęsė pačios Livijos Majoresku-Dimšienės istorijoje svarbų muzikinį motyvą. V. Valiušaičio knygoje pateikiami šaltiniai rodo, kad ji nuo jaunystės mokėsi groti fortepijonu, dalyvavo muzikiniuose rečitaliuose ir į Ilzenbergą atsinešė Rumunijos intelektualinės bei karališkojo dvaro kultūros tradiciją.
Po daugiau nei 80 metų knygos grįžo namo
Vienu simboliškiausių vakaro momentų tapo istorinių Ilzenbergo dvaro bibliotekos knygų sugrąžinimo ceremonija. Jų istorija galėtų priminti detektyvą – kadaise Ilzenbergo rūmų lentynose stovėję leidiniai išgyveno karą, okupacijas, šeimos pasitraukimą iš Lietuvos ir galiausiai buvo atrasti visai kitoje šalies dalyje.
Ilgametis Kurtuvėnų regioninio parko vadovas Rimvydas Tamulaitis, apsilankęs atkurtame Ilzenbergo dvare, tarp čia eksponuojamų istorinių fotografijų atpažino Liviją Dimšienę ir Pliateryčių šeimos moteris, kurias jau pažinojo tyrinėdamas Kurtuvėnų istoriją. Tuomet jis prisiminė, kad tarp Kurtuvėnų dvaro bibliotekos leidinių buvo knygų su Dimšų pavarde ir Ilzenbergo žymomis.
Kurtuvėnų bažnyčios pastogėje buvo išlikusi didelė senų knygų ir dokumentų sankaupa, o tarp jos aptikta per 40 su Ilzenbergu susijusių, Dimšų signatūromis pažymėtų leidinių. Dauguma jų – XIX a. knygos prancūzų, vokiečių, lenkų, anglų ir rusų kalbomis. Jos liudija ne tik buvusios dvaro bibliotekos istoriją, bet ir platų jos šeimininkų kultūrinį bei intelektinį akiratį.
Kaip tiksliai Ilzenbergo bibliotekos dalis atsidūrė Kurtuvėnuose, dokumentai neatskleidžia. Tačiau žinoma, kad Janina Pliaterytė, apžiūrėjusi išlikusias knygas, patvirtino: šeimai išvykstant iš Lietuvos dalis bibliotekos ir archyvo buvo palikta bažnyčioje. Supratęs leidinių kilmę, R. Tamulaitis nusprendė, kad jų vieta – Ilzenberge.
Šis sugrįžimas ypač reikšmingas todėl, kad autentiško kilnojamojo Ilzenbergo dvaro paveldo po XX a. istorinių sukrėtimų išliko nedaug. Knygos tampa tiesioginiu ryšiu su čia gyvenusiais žmonėmis, kurie jas laikė rankose, skaitė ir saugojo savo bibliotekoje.
Penki Ilzenbergo šimtmečiai – vienoje knygoje
Istorinių knygų sugrįžimą šventinį vakarą papildė dar vienas svarbus įvykis – publicistas ir istorijos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis pristatė naują knygą „Ilzenbergo dvaras Kuršių ir Žiemgalių krašte bei Lietuvoje“. Jos rengimas truko beveik ketverius metus.
Autorius į Ilzenbergą žvelgia gerokai plačiau nei į vieno dvaro istoriją. Per penkis šimtmečius šioje pasienio vietoje susikirto Livonijos ir Lietuvos, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos ir nepriklausomos Lietuvos istorijos, karai, valstybių sienų pokyčiai, skirtingos kultūrinės tradicijos ir žmonių likimai.
Knygoje siekta ne tik išvardyti dvaro savininkus ar papildyti jų genealogiją. Kiekviena karta grąžinama į savo laikmetį – politinę, socialinę ir karinę aplinką, kuri formavo žmonių sprendimus ir patį dvarą. Ilzenbergas per penkis šimtmečius keitė ne tik šeimininkus: keitėsi valstybės, kurioms jis priklausė, sienos, teisės sistemos, ekonominės sąlygos, kalbos ir kultūrinė aplinka.
Rengiant leidinį remtasi publikuotais ir skaitmenintais archyvų šaltiniais, nepublikuotais darbais, privačiuose rinkiniuose išsaugota medžiaga, atsiminimais, korespondencija ir gyvais liudijimais. Autorius pabrėžia, kad knyga nėra galutinis Ilzenbergo istorijos tyrimas – veikiau šiandien prieinamos medžiagos pagrindu atkurtas penkių šimtmečių pasakojimas, paliekantis erdvės naujiems atradimams.
Ypatinga vieta knygoje tenka paskutiniųjų Ilzenbergo šeimininkų Dimšų šeimai ir Livijai Majoresku-Dimšienei. Jos biografija Ilzenbergą tiesiogiai sujungia su Rumunija: Livija buvo filosofo, literatūros kritiko, profesoriaus ir buvusio Rumunijos ministro pirmininko Tito Majoresku dukra, jaunystėje tapusi ir Rumunijos karalienės Elžbietos garbės dama. 1892 m. ji ištekėjo už Eugenijaus Dimšos, o šeima nuo 1896 m. savo gyvenimą siejo su Ilzenbergu.
Įvertino už vienos seniausių medinių Lietuvos šventovių išsaugojimą
Dar vienas svarbus renginio momentas buvo skirtas ne sugrįžusiam, o išsaugotam paveldui.
Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM Ilzenbergo dvaro savininkui Vaidui Barakauskui įteikė Panevėžio vyskupijos įsteigimo šimtmečiui sukurtą jubiliejinį atminimo medalį. Taip įvertintas jo indėlis išsaugant, atnaujinant, restauruojant ir puoselėjant Onuškio Šv. Mykolo arkangelo bažnyčią – seniausią medinę šventovę Rokiškio rajone ir vieną seniausių Lietuvoje.
1774 m. pastatyta Onuškio bažnyčia laikoma vienu savičiausių medinio baroko paveldo objektų. XXI a. pradžioje avarinės būklės šventovės restauraciją savo lėšomis finansavo V. Barakauskas. Restauruojant atnaujintas pats bažnyčios pastatas bei jo įranga, atidengta unikali XVIII a. vėlyvojo baroko sienų ir lubų tapyba.
Tradicija, kurioje susitinka muzika ir atmintis
Renginio pabaigoje svečiai susipažino su naująja Ilzenbergo dvaro vynuogių oranžerija ir vynine, o vakarą užbaigė dvare pagamintų maisto produktų degustacija.
Per dešimtmetį Livijos Majoresku-Dimšienės atminimui skirtas susitikimas tapo Ilzenbergo kultūrinio gyvenimo tradicija. Šių metų renginys ją papildė reikšmingais istorinio paveldo sugrįžimais ir atradimais, dar glaudžiau susiedamas dvare skambančią muziką su šios vietos atmintimi.
