Naminio alaus tradicija Biržų ir Kupiškio krašte šiemet pateko į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Kad taip atsitiktų, daug pastangų įdėjo Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėja Rima Binkienė ir Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centro Mėgėjų meno ir etninės kultūros skyriaus vedėja, folkloro klubo „Kupkėmis“ garbės narė Alma Pustovaitienė.
Lietuvių kultūroje nuo seniausių laikų vaišės yra vienas iš įprasčiausių būdų užmegzti ir palaikyti bendruomeniškumą. Kadaise pagrindinis vaišių paprotys buvo apeiginis gėrimas, siunčiamas ratu, sujungiantis žmones ir dievus, gyvuosius ir mirusiuosius.
Kaimo bendruomenėje iki šiol šią funkciją atlieka naminis alus. Visoje Lietuvoje gaminamas salyklinis alus, remiantis rašytiniais šaltiniais ir aludarių praktika, ypatingą vietą užima ir daugiausia tradicijų išlaikė iki šių dienų Biržų ir Kupiškio kraštuose.
Abiejų kraštų naminis salyklinis alus – tai ypatinga maisto rūšis, išskirtinės svarbos įvykių gėrimas, turintis keletą prasmių: mitologinę – susijusią su dievybėmis, mirusiųjų „vėlių vaišinimu“; agrokultūrinę – susijusią su ūkine veikla; socialinę – bendravimo; giminystės, bendruomeniškumo; kultūrinę-etnografinę: receptų paslaptys, dainos, minklės, užkalbėjimai.
Prasminga, kad ir dabar išlikusi sena tradicija – užstalės kultūra, kurioje svarbu ne tik vaišės, alaus vertinimas, aludario pagerbimas, bet ir dainos, pasakojimai, žaidimai. Tai yra kulinarinis bei istorinis paveldas, kuris reikšmingas kaip dabartinio Biržų bei Kupiškio krašto tapatybės ženklas.
Labai džiugu, kad turime tradicijos židinių, galime užfiksuoti dar gyvą tradiciją ir ją perduoti ateinančioms kartoms. Šių dienų Kupiškio ir Biržų aludarių, kelių jų kartų, aludarystė – gyvenimo būdas, pomėgis ir giminės ar bendruomenės puoselėtas ritualas (receptus paveldėjo iš tėvų, senelių, kaimynų). Jie patys daigina salyklą, augina bei šutina apynius. Jų naudojami gamybos indai, įrankiai – atkurti iš senųjų. Iš lūpų į lūpas perduodami persergėjimai – ko nevalia daryti, kai alus verdamas ir rūgsta (triukšmauti, būti piktam).
Pagal alaus rauginimo būdą randame šiuose kraštuose vieną skirtumą. Tai šalto (rūgimas trunka 3–5 dienas) ir šilto (rūgimas trunka iki dviejų parų) raugimo alus.
Biržiečiams būdingi abu raugimo būdai, nors labiau populiarus šalto raugimo būdas, kupiškėnams – tik šalto raugimo būdas. Skanesnis ir ilgiau išsilaiko šaltai rūgęs alus.
Biržuose apklausti aludariai, dabar naudodami pirktinius apynius, salyklą, mieles, labiau pasirenka šilto raugimo alaus būdą. Pagal technologiją tokiu būdu taip pat gaunama gera alaus kokybė. Naminio salyklinio alaus gamybos bei ją lydinčių papročių ir tradicijų išsaugojimas, pristatymas svarbus Biržų ir Kupiškio rajonų kolektyvams: folkloro klubui „Kupkėmis“ – rengiamose tradicinėse etnografinėse programose labai dažnai figūruoja naminis alus. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ – nuo 2001 metų parengta edukacinė programa „Žaldoko alus“ (nuo 2018-03-26 patentuotas prekinis ženklas „A biržiečė vaišin dainuodamūs“, o vaišinimosi alumi tradiciją programoje pakaitomis pristato Biržų krašto folkloro kolektyvai „Siaudela“, „Žemyna“).
Naminio alaus gamybos tradicijos tęstinumą išlaiko abiejų rajonų žmonės – kiekvieno krašto kulinarinis paveldas, nuo seniausių laikų iš kartos į kartą perduodamas amatas.
Kartu su alaus tradicija Biržų ir Kupiškio krašte į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą šiemet pateko lietuviškas ritinis, kapinių šventė Kisiniuose, Palangos Jurginės, FiDi – Fiziko diena, akmentašystės tradicija Kelmėje, muzikavimo cimbolais tradicija Ignalinos ir Švenčionių kraštuose, dzūkų smuikavimo tradicija bei būgnijimas su kūlele Rytų Aukštaitijoje.
Gegužės 5 dieną Vilniaus Rotušėje vyks iškilmės, kur bus pagerbti žmonės, kurių pastangomis minėtos vertybės šiemet pateko į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ informacija