Nors Biržų, kaip LDK jūrinės tvirtovės ir uosto, versiją laivybos tyrinėtojai gerokai sumenkino, jie turbūt nežinojo visų detalių.
Kaip galėjo Biržai nebūti jūrų uostas, jei ir dabar veikia laivų kapinės? Šis pastebėjimas atsirado netikėtai, ir kalčiausia čia Biržų regioninio parko surengta Širvėnos ežero pakrančių tvarkymo talka.
Berenkant šiukšles, popierius ir tuščią tarą, talkininkai aptiko ir gerokai didesnį laimikį – sukiužusią valtį. Be jokių atpažinimo ženklų. Bandymai nustatyti savininką, kaip įprasta, liko be rezultatų, niekas nieko nematė, nieko nežino. Baisu.
Širvėnos ežeras, žinia, reprezentacinis tvenkinys. Turistai mina jo nušienautas pakrantes tiek piliakalnio papėdėje, tiek risčiomis per ilgiausią medinį tiltą į Astravą. Labai laivų lūženomis čia nepasišvaistysi, ką žmonės pagalvos.
Jei Širvėnos ežeras atsirado, moksliškai tariant, iš dirbtinio apvaisinimo, tai jo netikras brolis Kilučių ežeras yra natūralių gamtos santykių vaisius. Jo pakrantė gūdi, apžėlusi krūmais, nėra ko ten vaikščioti. Čia neklajoja turistai, tad ir nemato, kokių laivybos reliktų čia galima aptikti. O pasižiūrėti yra į ką.
Visa ežero pakrantė nuo Tylos gatvės pusės gausiai nusėta visokio tipo valtimis. Vienos tvarkingos, kitos nelabai, trečių jau valtimis pavadinti nebegalima – supuvusių dervuotų lentgalių krūva. Atskira kategorija yra paskendę (paskandinti) laivai, tarsi kokie kreiserio „Moskva“ klonai. Povandeninių valčių Kilučių ežere girdėti neteko, tai tikėtina, kad visi skenduoliai kitados buvo antvandeninės flotilės dalis.
Panašių grožybių pilnos ir Kilučių pusiasalio pakrantės prie Kilučių kaimo. O šis pusiasalis, anot kai kurių gudročių, geriausia vieta koncertams visoje Europoje. Viską vainikuoja tradicinis plastiko ir kitokių šiukšlių fonas. Ir kaltųjų, kaip paprastai, nėra. Kritikos strėlės sminga į žvejus, nes kitas sveiko proto žmogus juk netemps į krūmais apaugusią pakrantę laivo, kad savaitgaliais su šeima ir mažais vaikais, kažkaip prasibrovę pro brūzgynus, pasiplaukiotų.
Gerokai seniau mažojoje laivininkystėje buvo kiek daugiau tvarkos. Pagal tuometines vidaus vandenų transporto priemonių registravimo taisykles visus tokius luotus savininkai privalėjo registruoti, jiems būdavo suteikiamas numeris ir dokumentai. Laivo numerį reikėjo nusipiešti ant valties borto. Pagal valties numerį nesunkiai galima buvo atsekti ir laivo šeimininką.Dar gyvi senoliai, kurie mena, jog kartais valtis net tikrindavo kažkokie atvažiuojantys inspektoriai, rengdavo apžiūras.
Dar 2006 metais buvo patvirtintos taisyklės, kuriose jau buvo numatyta lengvatų mažųjų laivų registracijai. Per penkiolika metų taisyklės buvo keistos 11 kartų. Per tą laiką visokiems liberalams ir kitokiems sorošistams pavyko galutinai sugriauti senąsias vertybes ir nuo 2020 metų įsigaliojo iš esmės pakeistos vidaus vandenų transporto priemonių registravimo taisyklės.
Jose neliko prievolės registruoti sportinių laivų, vandens dviračių, irklinių valčių, nepriklausomai nuo jų ilgio, taip pat burinių jachtų, kurių ilgis mažesnis kaip 6 m, valčių su pakabinamais elektros varikliais, irklinių turistinių plaustų ir kitokių plūduruojančių objektų. Tvarka supaprastėjo, tačiau ja mikliai pasinaudojo nesąžiningi piliečiai, palikdami savo nereikalingą turtą kitų rūpesčiui.
Formaliai dabar šiuo turtu, kaip ir senomis padangomis krūmuose, pasirūpinti turėtų seniūnijos. Kita vertus, tiek Biržų, tiek Širvėnos seniūnijų žmonės turi pakankamai būtinesnių darbų, nei traukti iš vandens ar krūmų valčių likučius. O ir darbininkų seniūnijose beveik nėra.
Sprendimas yra paprastas. Šiais metais po pandemijos vėl organizuojama akcija „Darom“, kurios metu visuomenė švarina viešąsias erdves. Gal atsiras bent keli jauni vyrai, kurie ištrauks iš krūmų ir žolių tuos valčių lavonus, sukraus į krūvą paežerėje, apm… ir uždegs. Bus gražus pabaigtuvių laužas su atspindžiu vandenyje.
Jei dar pavyktų išlupti iš pakrančių ir laivus – skenduolius, išdžiūvę jie galėtų liepsnoti Joninių vakare. Ir pramoga, ir malkomis rūpintis nereikia.
